Taigi ką daryti? Norint atsakyti į šį klausimą, politikos ir verslo aktualijas apžvelgiantis leidinys „Politico“ surinko 32 mokslininkus iš 17-os valstybių visoje Europoje, kurie dirbo su koronavirusu, ir paklausė jų, kas gali nutikti toliau.
Remdamasis jų įžvalgomis, leidinys išskyrėme du galimus scenarijus ir potencialius kylančių problemų sprendimus. Iš esmės, viena pamoka, kurią jau turėjome išmokti, kai kalbame apie koronavirusą – reikia veikti iš anksto, o ne tuomet, kai jau yra per vėlu. Yra daug lengviau kontroliuoti pandemiją, kai susirgimų skaičius yra mažas.
Vasara teikė vilties
Vasaros pradžioje Europoje buvo daug priežasčių optimizmui. Pasiskiepijusių žmonių skaičius augo, testai buvo lengvai prieinami, o šiltas oras mažino galimybę virusui plisti. Tačiau dabar dideles viltis pakeičia susirūpinimas.
Kai kurie signalai atrodo neblogai, tačiau vis tiek išlieka daugybė pavojų. Nepaisant augančių atvejų skaičiaus, dauguma Europos vyriausybių žada tolimesnį likusių apribojimų švelninimą. Tokia politika susilaukė palaikymo, nes yra įrodymų, kad pilnai pasiskiepiję asmenys turi daug mažesnę riziką atsidurti ligoninėje arba mirti.
Tai galbūt yra tiesa, tačiau tiesa yra ir tai, kad daugybė žmonių vis dar nėra pasiskiepiję – ypatingai jauni bei nepasiturinčiose bendruomenėse gyvenantys asmenys, arba etninės mažumos. Negana to, vakcinos sukuria gerą, tačiau ne tobulą apsaugą, ypatingai prieš delta atmainą. Vis daugiau pasiskiepijusių žmonių taip pat patenka į ligonines.
Spaudimas veikti auga
Suprantama, spaudimas, kurį vyriausybėms daro visi, auga: jį daro nuo ir taip daug per pandemiją nukentėjusių verslų, iki šeimų, kurios negali susiburti. Tačiau aišku ir tai, kad panašią situaciją Europos valstybės skirtingu metu jau išgyveno: negebėjimas atsakyti tvirtai ir laiku paprasčiausiai privesdavo prie dar vieno karantino.
Veikiausiai, yra du galimi Covid-19 scenarijai Europoje. Pirmuoju atveju, sprendimai bus per lengvi, arba jie bus priimti per vėlai. Susirgimų per dieną skaičius ir toliau sparčiai augs, pasiekdamas 1 000 naujų atvejų milijonui žmonių per parą ar net daugiau. Jeigu tai nutiks prieš pasiskiepijant pakankamam kiekiui žmonių, kils papildoma rizika ir ligoninės vėl persipildys. O artėjant žiemai, sezoninis poveikis tik dar labiau pagilintų šią krizę.
Naujų, nerimą keliančių atmainų atsiradimas, nuo kurių dabartinės vakcinos suteikia ne tokią patikimą apsaugą, dar labiau padidintų tokią tikimybę. Tačiau yra labai sunku nustatyti, kada ir kaip šios atmainos atsirastų, ir ar jos sugebėtų praslysti pro dalinį imunitetą.
Trumpai tariant, yra rizika vėl pakartoti 2020 m. scenarijų, kai sveikatos apsaugos sistemos nutraukė didžiąją dalį įprastų gydymų. Pacientai, sirgę ligomis, kurių gydymo sėkmė priklauso nuo laiko, pavyzdžiui, vėžiu sergantys asmenys, liko nediagnozuoti ir be gydymo. Dėl sutrikusios lėtinėmis ligomis sergančių ligonių priežiūros labiausiai nukentėjo patys silpniausi.
Aukštam užsikrėtimų lygiui laikantis ilgą laiką, virusas taip pat įgautų daugiau galimybių mutuoti, ypač jei užsikrėstų silpną imuninę sistemą turintys pacientai. Yra nemaža tikimybė, kad kažkuriuo metu mums prireiks atnaujintų vakcinų, o tai reikalaus iš naujo pradėti skiepijimo programas – nuo jų gamybos iki platinimo.
Tokiu atveju tirti-atsekti-izoliuoti programos taip pat prarastų savo efektyvumą, ypač jeigu pasiskiepijusiems žmonėms nebūtų taikomos tokios priemonės kaip testavimas ar privaloma saviizoliacija. Taip jie toliau platintų virusą. Prireiktų ir naujos strategijos, norint išvengti ligoninių perpildymo ir apsaugoti tuos, kurie išliks lengviau pažeidžiami. Blogiausiu atveju, 2021 m. rudenį ir žiemą gali tekti iš naujo įvesti svarbias ne farmacines priemones, tokias kaip karantinus ir reikalavimus dėvėti kaukes.
Antrasis scenarijus yra kiek laimingesnis, tačiau jis tikrove taptų tik Europos šalių lyderiams dirbant kartu. Jeigu naujų susirgimų skaičių pavyktų išlaikyti pakankamai žemą – ne daugiau nei 10 naujų atvejų milijonui žmonių per dieną – galbūt pavyktų kontroliuoti pandemiją ir išvengti dar didesnės žalos visuomenei ir ekonomikai.
Tai galima pasiekti tik tuo atveju, jeigu viruso plitimas tarp visiškai pasiskiepijusių žmonių išliks žemas, ir kuo daugiau gyventojų bus paskiepyti; jeigu visos šalys dirbs kartu mažinant viruso plitimą tarp valstybių ir sekant naujų atmainų atsiradimą; ir jeigu viruso plitimas bus valdomas, laiku įvedant ne tokius griežtus ir labiau lokalizuotus fizinio atstumo apribojimus.
Be to, yra reikalinga ir sustiprinta sisteminė priežiūra, genetinės sekoskaitos technologijų gerinimas, ypač tose šalyse, kur pajėgumai išlieka maži, ir greitas vietinių institucijų atsakas į bet kokį pakilimą. Sinchronizuoti veiksmai rudens ar žiemos atostogų metu taip pat padėtų sumažinti infekcijų skaičių ir išvengti tarpvalstybinio viruso plitimo, būdingo ankstesnėms bangoms.
Mažas skiepijimo lygis sukels rimtų bėdų
Prireiks ir rimtų pastangų didinant pasiskiepijimo lygį pietinėse pasaulio valstybėse. Katastrofiškai mažas pasiskiepijusių žmonių skaičius daugumoje neturtingų valstybių ne tik sukuria dar vieną pasaulinę sveikatos krizę, bet ir sumenkina visas pastangas suvaldyti pandemiją turtingose šalyse.
Mažo sergamumo pasiekimas ir, svarbiausia, išlaikymas būtų ypatingai naudingas. Pirmiausia, mažiau žmonių susirgs ūminiu ar ilguoju koronavirusu, o tai padės išvengti daugybės kančių ir ligoninių perpildymo. O išvengus jų, bus galima pradėti visus dėl pandemijos atidėtus gydymus, keliančius nemažai problemų daugelyje šalių.
Veikiant kuo anksčiau, tikėtina, pavyktų suvaldyti virusą, įvedant mažiau apribojimų, taip išsaugant galimybę žmonėms bendrauti ir atsigauti nuo šios ilgos ir sudėtingos pandemijos sukelto psichologinio streso. Daugiau žmonių galėtų grįžti į darbus, o visuomenės pasitikėjimas paskatintų žmones skirti lėšų rekreacinei veiklai. Testavimo ir kontaktų atsekimo sistemos lengviau tvarkytųsi su užduotimis, o naujų atmainų atsiradimo rizika sumažėtų.
Laiko nuspręsti beveik neliko
Nėra abejonių, kuris scenarijus yra labiau pageidautinas, tačiau yra labai nedaug laiko nuspręsti, kuriuo keliu teks eiti. Jeigu norima sėkmingai suvaldyti virusą, veiksmų reikia jau dabar. Kol viruso plitimas vis dar yra nedidelis, vasarą dar galima mėgautis gyvenimu lauke, išlaikyti arba net sustiprinti apribojimus tik tais atvejais, kai didelis žmonių skaičius bendrauja uždaroje erdvėje.
Be to, yra būtina išnaudoti šį laiką diegiant pagerintas vėdinimo sistemas prieš ateinant žiemai, plėsti skiepijimo programas, iš naujo kviečiant pasiskiepyti vis dar neapsaugotas gyventojų grupes, ypatingai jaunus žmones bei etnines mažumas.
„Mums reikia stiprinti mūsų visuomenės sveikatos apsaugą, toliau akylai stebint situaciją, gerinant tyrimų ir atvejų atsekimo pajėgumus bei genetinės sekoskaitos technologijas, ir suteikiant tinkamą paramą tiems, kurie patiria ekonominę ir psichologinę įtampą. Šių sričių pajėgumai Europoje vis dar išlieka labai netolygūs.
Artimiausiais mėnesiais „susigyventi su virusu“ mes sugebėsime tik tuo atveju, jeigu nuspręsime jį kontroliuoti efektyviai. Kita banga jau artėja, todėl turime veikti dabar“, – apibendrinama tekste.
Straipsnio autoriai: Emil N. Iftekhar, Viola Priesemann, Martin McKee ir Elena Petelos, POLITICO.EU
Emil N. Iftekhar ir Viola Priesemann yra Maxo Plancko dinamikos ir saviorganizacijos instituto Getingene tyrėjai; Martin McKee yra visuomenės sveikatos profesorius Londono Higienos ir tropinės medicinos mokykloje ir Europos sveikatos sistemų ir politikos observatorijos tyrimų direktorius; Elena Petelos yra Europos visuomenės sveikatos asociacijos technologijos vertinimo viceprezidentė ir įrodymais pagrįstos medicinos dėstytoja Kretos universitete.
