Nesvarbu, ar klausimas susijęs su Europos kaimynais, sąjungininkais amerikiečiais ar Vokietijos trijų partijų koalicijos partneriais, kanclerį Olafą Scholzą supantis siauras patarėjų ratas, atrodo, yra linkęs įsivelti į peštynes.
Daugelio O. Scholzą kamuojančių bėdų buvo galima išvengti. Kai praėjusiais metais rytų europiečiai piktinosi Vokietijos lėtumu siunčiant pagalbą Ukrainai, kanceliarija reagavo dosniai, bet taip lėtai, kad sprendimų vilkinimo įspūdis niekaip neišdilo. Vokietija be reikalo erzino artimiausią savo sąjungininkę Prancūziją, vis nepasitardama su ja prieš imdamasi veiksmų.
Joe Bideno administracija nugesino O. Scholzo komandos atkaklų tvirtinimą, esą Vokietija siųs tankus į Ukrainą tik tuo atveju, jei Amerika pasielgs taip pat. Kovo mėnesį, staiga užblokavus aplinkosaugos įstatymo projektą, Vokietija papiktino ir Briuselį. Visą šį laiką O. Scholzo vyriausybę sudarantys žalieji, liberalai ir socialdemokratai ginčijosi tarpusavyje. Todėl kancleris kas kelis mėnesius turi juos sušaukti į kelias dienas trunkantį privatų susirinkimą, kad atkurtų taiką.
Problema iš dalies kyla dėl paties O. Scholzo sauso stiliaus, o iš dalies ir dėl įtampos jo komandoje. Priešingai nei jo pirmtakė Angela Merkel, kuri buvo linkusi į susitikimus atvykti pirma, iš jų išeiti paskutinė, o jų metu valandų valandas šnekučiuotis su pačiais įvairiausiais žmonėmis, dabartiniam kancleriui patinka trumpi susitikimai ir, pageidautina, asmeniški. Kitaip nei kiti pasaulio lyderiai, O. Scholzas tikisi kasdien grįžti namo vakarienei su žmona, po kurios jis skaito knygas ir anksti eina miegoti.
Kanclerį supančios pretorijonų gvardijos viršininkas yra buvęs teisininkas Wolfgangas Schmidtas, kuris jau 20 metų yra dešinioji O. Scholzo ranka. Jų draugystė prasidėjo dar nuo vietinės valdžios postų jų gimtajame Hamburge. Ši keista pora – vienas aukštas ir barzdotas, o kitas nedidukas ir plikas – yra tokia artima, kad vienas žurnalistas juodu praminė „Wolafu“.
W. Schmidtas kanclerio uždarumą kompensuoja tolygiu, bet priešingu entuziazmu, nuolat priimdamas skambučius ir dirbdamas iki paryčių. Tačiau dėl plataus W. Schmidto darbo pobūdžio – jis vadovauja daugiau nei 600 kanceliarijos darbuotojų ir dalinai prižiūri nacionalinės žvalgybos ir komunikacijos strategiją – jis labiau primena gaisrininką ar pardavėją, bet ne politikos formuotoją.
Kiti svarbūs O. Scholzo kabineto nariai yra Steffenas Hebestreitas, jo oficialus atstovas spaudai, Jörgas Kukiesas, jo vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais ir Europos reikalų specialistas, ir Jensas Plötneris, buvęs diplomatas, dirbantis jo patarėju užsienio politikos klausimais.
Nors vidiniame kanclerio rate dominuoja vyrai, O. Scholzas, kaip žinoma, skatina ir savo koleges moteris. Jo biuro vadovė, ekonomistė Jeanette Schwamberger, ėjusi tą patį darbą jo vadovaujamoje Finansų ministerijoje, dažnai prisijungia prie savo viršininko kelionių į užsienį metu.
Moterys vadovauja keturiems iš septynių kanceliarijos skyrių. O. Scholzas kanceliarijos valstybės ministre paskyrė socialdemokratę parlamentarę Sarą Ryglewski, į kurią jis kreipiasi parlamentiniais reikalais ir regioninės politikos klausimais. Tačiau artimiausia jo patarėja galimai yra jo žmona Britta Ernst, turėjusi ilgą karjerą politikoje ir vietos valdžioje.
Iš O. Scholzo kanceliarijos informacijos nuteka nedaug. „Aplink jį yra suformuotas vėžlio kiautas“, – skundėsi vienas ekspertų grupės stebėtojas, spėliodamas, kad kanclerio ilga ir nelaiminga santykinai pašalinio savo partijos politiko patirtis išmokė jį būti itin atsargiu.
Kita pamoka, kurią jis galbūt išmoko, yra labiau klausytis praeivių gatvėse, o ne ekspertų. Neseniai viename interviu paklaustas apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą J. Bideną, O. Scholzas atsakė jaučiantis su juo ryšį, nes jie abu ypač rūpinasi „vidurine klase“. Kanclerio atstovas spaudas S. Hebestreitas sako, kad jo viršininkas teikia pirmenybę nuomonei, o ne patarimams.
Tačiau kanclerio rato ankštumas gali trukdyti į vidų patekti naudingai informacijai ir sukurti apsiaustos tvirtovės mentalitetą. Jo leitenantas W. Schmidtas, nors ir apsimetantis artimu žiniasklaidos draugu, yra linkęs verčiau kaltinti žurnalistus dėl tiesos iškraipymo, o ne pripažinti, kad kanceliarija galėjo prastai komunikuoti ar priimti netinkamus sprendimus. Tai, kad W. Schmidtas turi tiek daug įtakos, gali tapti problema.
Užsienio politikos patarėjai jau seniai ragina įkurti Nacionalinio saugumo tarybą, kad būtų išvengta sisteminės konkurencijos tarp Kanceliarijos ir Užsienio reikalų ministerijos. Toks pokytis yra ypač reikalingas, nes Vokietija vis dažniau yra priversta atsisakyti savo tradicinės atsiskyrėlės pozicijos pasaulinėje politikoje. Tačiau derybos dėl to, kur reiktų įkurdinti tokią tarybą ir kas jai vadovautų, praeitą mėnesį nutrūko. Vienas Užsienio reikalų ministerijos diplomatas sumurmėjo: „Negalime leisti W. Schmidtui kurti ir saugumo politikos“.
Šiek tiek papildomo dėmesio padėtų išspręsti ir koalicijoje kylančias problemas dėl vidaus politikos, kur įtampa tarp Finansų ministerijai vadovaujančių laisvųjų demokratų liberalų ir ekonominę politiką vykdančių žaliųjų yra neišvengiama. „A. Merkel turėjo atsidavusių žmonių komandą, kurių pagrindinis tikslas buvo užtikrinti, kad jos koalicijos partneriai būtų laimingi, – sakė praeitoje vyriausybėje tarnavęs pareigūnas. – Nieko nuostabaus, kad O. Scholzas susiduria su problemomis“.
Tačiau nepaisant aštriausios regioninės krizės per kelis dešimtmečius, Vokietijos tarptautiniai aljansai per pastaruosius metus sustiprėjo, o ne susilpnėjo. Nors O. Scholzo trijų partijų koalicija susiduria su daug problemų, mažai kas mano, kad ji žlugs. O ir visuomenės nuomone, kancleris sugebėjo išlaikyti savo poziciją, ne kartą įrodydamas, kad Vokietijos pulsą jis jaučia geriau nei jo kritikai.
