Ohajo universiteto politikos mokslų profesorius Bearas Braumoelleris yra įsitikinęs, kad toks žmonių tikėjimas „taikos periodu“ sukuria mums klaidingą saugumo jausmą.
„Mes iš tiesų net nenutuokiame, kokia milžiniška yra karo grėsmė – nė per nago juodymą“, – cituojamas ekspertas Ohajo universiteto tinklapyje.
Jį labiausiai gąsdina tai, kad praėjusio amžiaus dviejų pasaulinių karų eskalavimo procesas niekur nedingo. Iš esmės, B. Braumoellerio teigimu, niekas nepasikeitė. Bet koks karo tikimybę sumažinantis dalykas šiuo metu gali būti paprasčiausio atsitiktinumo ar sėkmės reikalas.
„Tai mane siaubingai gąsdina“, – tvirtina jis.
Nedidelio masto karai vis dar gali virsti pasauliniais ir tai yra labiausiai profesorių neraminanti aplinkybė, tiriant karų atsiradimo ar jų mažėjimo tendencijas.
„Aš neradau jokių įrodymų, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtų sumažėjusios aplinkybės nulemiančios karų atsiradimą“, – teigia B. Braumoelleris.
Vienas pavyzdys: jeigu žmonija ir toliau kariaus 50 karų per šimtmetį, tikimybė išvysti tokį karą, kurio metu žus daugiau nei 1 proc. visos Žemės populiacijos per artimiausius 100 metų, yra apie 13 proc. Tai reiškia, kad žūtų mažiausiai 70 mln. žmonių.
Kur klysta tie, kurie sako, kad karų skaičius mažėja?
Žiūrint į skaičius po Antrojo pasaulinio karo, atrodo, kad pasaulyje sumažėjo konfliktų.
Pasinaudojęs Karo koreliacijos duomenų apskaičiavimo metodika, kurią mokslininkai naudoja visame pasaulyje, profesorius nustatė, kad „santykinės taikos periodas dabar gali būti lengvai paaiškinamas paprasčiausiu atsitiktinumu“.
„Mes matome konflikto inicijavimo skaičiaus kritimą po Šaltojo karo pabaigos, tačiau tai ir tėra vienintelė gera naujiena. Be to, bent jau per pastaruosius 200 metų, aš negaliu pastebėti karo atvejų ar jų pavojingumo mažėjimo tendencijos. Jeigu kalbėti tiksliau, tai kaip tik atvirkščiai“, – aiškino jis.
Atsitiktinumo reikšmė tampa grėsmingai didele kuomet bandoma apskaičiuoti, kaip vienas ar kitas konfliktas gali virsti didžiuliu, katastrofą reiškiančiu karu, tvirtina B. Braumoelleris.
Kas apsaugo nuo kito pasaulinio karo?
Mokslininkai nustatė, kad karo pavojingumas gali būti įvertinamas pagal taip vadinamą galios dėsnio pasiskirstymą. Reiškiniai lemia galios dėsnių paskirstymą, tačiau turi daugybę padarinių, kurių kai kurie yra labai maži, tačiau keli – daug lemiantys. Žemės drebėjimai, miestų dydžiai ir karo nuostoliai yra reiškinių, lydinčių galios dėsnio pasiskirstymą, pavyzdžiai.
Būtent karo nuostoliai buvo išskirti ekspertų į atskirą kategoriją. Tik vienas iš 24 reiškinių sukėlė didesnius padarinius už karą ir tai buvo žemės drebėjimas.
„Taigi, nepaisant to, kad kai kurie karai yra nereikšmingi, kiti yra neįtikėtinai didžiuliai (savo įtaka), – aiškino B. Braumoelleris. – Ir jie yra neįtikėtinai didžiuliai net ir lyginant su kitais itin didžiuliais dalykais“.
Jo teigimu, tai reiškia, kad vienintelis skirtumas tarp mažo karo ir plataus masto yra atsitiktinumas. Mokslininkas taip pat pažymi, kad žmonija turi svertų „pradėti ir baigti karus“, tačiau problema yra ta, kad niekas nemėgsta jų pralaimėti. Todėl yra imamasi priemonių, kurios netgi tuo metu gali atrodyti logiškomis ar pateisinamomis, tačiau gali privesti prie katastrofiško karo be išankstinio noro jį pradėti.
„Žmonės mąsto apie didžiulius karus, tokius kaip pasauliniai karai, kaip apie kažką išskirtinio, kažką, ko priežastingumas yra visiškai skirtingas nei kiti karai. Didžiausia tragedija yra ta, kad daugiausiai gyvybių nusinešantys, katastrofiški karai yra daug paprastesni, negu mes galime įsivaizduoti. Jie yra eilės žmonių, kurie tiesiog nenori nustoti kariauti, sprendimų pasekmė“, – įsitikinęs B. Braumoelleris.
Įvedus atsitiktinumo kriterijų į galimo karo modelį, kurio mūšių metu žūtų daugiau nei 1 tūkst. žmonių, tikimybė, kad viskas baigsis 90-ųjų karo Irake pasekmėmis (tuomet žuvo 20-30 tūkst. karių) siekia net 50 proc. Tikimybė, kad toks karas pasieks Pirmojo pasaulinio karo aukų skaičių siekia 2 proc. Yra beveik 1 proc. tikimybė, kad toks karas baigsis didžiausiais nuostoliais per visą žmonijos istoriją.
Pozityvi naujiena yra ta, kad žmonija iš tiesų imasi tam tikrų veiksmų, kad tas „atsitiktinumo faktorius“ darytų kuo mažesnę įtaką. Pavyzdžiui, Vakarų liberali santvarka leido išsaugoti taiką Europoje ir Šiaurės Amerikoje po Antrojo pasaulinio karo.
B. Braumoelleris pažymėjo, kad jo tyrimai rodo: tarptautinės teisės dariniai yra efektyviausias būdas išvengti karo tarp juose dalyvaujančių šalių. Tačiau tuo pat metu tai padidina tikimybę kilti karams tarp skirtingų santvarkų. Sovietų ir Vakarų susidūrimas, suformavęs Šaltąjį karą, būtų vienas iš pavyzdžių. Nerimą kelia ir tai, kad tokie dariniai nėra „nepakeičiami“, ką rodo ir dabartinė liberalių Vakarų sistemos patiriama krizė.
