Švedijos gynybos ministras, susitikimo su savo kolege iš Prancūzijos metu atskleidė daug siekiančius ateities planus.
„Aš itin džiaugiuosi, kad man teko garbė sveikinti Prancūzijos gynybos ministrę Florence Parly Švedijoje, – pareiškė Peteris Hulqvistas. – Mes pasirašėme susitarimą dėl tolimesnio bendradarbiavimo gynybos ir saugumo srityje tarp Prancūzijos ir Švedijos“.
Renginyje kartu su abiejų šalių ministrais stovėjo dar 11-os šalių gynybos ministrai, dalyvavę Europos karinės programos EI2 susitikime. Ją dar prieš trejus metus subūrė Prancūzija, o šiais metais šalys susitiko Stokholme aptarti neramių laikų karinę situaciją pasaulyje.
Šis susitikimas įvyko dar rugsėjį ir nuo tol kokių nors naujų detalių apie Prancūzijos ir Švedijos gynybinį susitarimą nebuvo. Tačiau Švedija pasirašė dar vieną bendradarbiavimo gynybos srityje susitarimą. Vos išvakarėse buvo pranešta, kad Švedija pasirašys karinio bendradarbiavimo sutartį su Norvegija ir Danija.
„Apie naująjį skandinavų bendradarbiavimą detalių nėra daug. Mes žinome, kad sutartis yra nukreipta į pratybas: mes kartu kovosime su jūriniu įsiveržimu. Daugiau nieko nežinome“, – „Svenska Dagbladet“ paaiškino Švedijos nacionalinės gynybos aukštosios mokyklos profesorius Kjellis Engelbrektas.
Profesoriaus teigimu, sutapimas – visa tai įvyko po Rusijos karinių pratybų „Zapad“. „Jie mano, kad jei Rusijai pradėjo veiksmus, tai mes turime leisti jai suvokti, kad nebūsime tik pasyvūs stebėtojai“, – aiškino jis.
Danijos, Norvegijos ir Švedijos bendradarbiavimas iš esmės siejasi su Eresundo sąsiauriu ir Šiaurės jūra ir, tokiu atveju, yra laikomas regioniniu, todėl Suomija jame nedalyvauja. Tačiau pernai Norvegija, Suomija ir Švedija sudarė analogišką sutartį šiaurinei Skandinavijos daliai.
K. Engelbrektas tokias kontrpriemones vadina „gana švelniomis“. Teoriškai jas atremti galima greitai, tačiau realus griežtas atsakas, pavyzdžiui, naujų oro gynybos sistemų įrengimas švedų korvetėse, užima kelerius metus.
„Susitarimas su Norvegija ir Danija pats savaime nereiškia. Jis įdomus kaip susitarimas su dviem NATO šalimis, nes jos turi ribojimų dėl bendradarbiavimo su kitomis šalimis“, – aiškino K. Engelbrektas.
„Galima kalbėti apie įprastos pasaulinės tvarkos pokyčius“
Ribojimai, apie kuriuos užsiminė ekspertas, – tai NATO sutarties 5 straipsnis. Jame yra teigiama, kad NATO šalies puolimas reiškia visų puolimą, todėl į pagalbą ateina visas aljansas. Tokiu būdu, net ir atsižvelgiant į nauja skandinavų susitarimą bendradarbiauti, Norvegija ir Danija visų pirma turi įsipareigojimą transatlantiniam aljansui, o ne Švedijai.
Tačiau tai, kad susitarimas dėl Šiaurės šalių bendradarbiavimo buvo pasirašytas praėjus vos savaitei po „Zapad“ pratybų, nėra sutapimas. Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos vyksta kas ketverius metus, ir šiais metais surinko rekordinį (200 tūkst.) karių skaičių, bei privertė gerokai sunerimti kaimynines šalis.
„Stebime aiškų sujudimą. Galima net kalbėti apie įprastos pasaulinės santvarkos pokyčius. Rusija sau kelia vis didesnius tikslus šalia mūsų, o ir Kinija taip pat pretenduoja daryti karinę įtaką“, – aiškino K. Engelbrektas.
Londono karališkojo tarptautinių santykių instituto ekspertė Leslie Vinjamuri taip pat laikosi tokios nuomonės. Jos teigimu, dauguma saugumo politikos specialistų aptaria naujo jėgų pasiskirstymo pasekmes.
„Mes matome kardinalius pokyčius. Vyksta štai kas: JAV ir Azija, o ir, kiek mažesniu mastu, Europa, bunda ir suvokia, kad Kinijos atžvilgiu reikia mąstyti strategiškai“, – „Svenska Dagbladet“ pasakojo ji.
Anot ekspertės, požiūrį į Kiniją keisti pradėjo dar Donaldas Trumpas, o tolimesnį darbą šia krypti pristabdė pasaulinė pandemija. „Tačiau dabar JAV turi naują prezidentą, ir Vašingtone vyksta nemažai strateginių pamąstymų apie Kiniją“, – aiškina ji.
Tai iš dalies nulėmė ir AUKUS atsiradimą, daug triukšmo sukėlusį Australijos, Didžiosios Britanijos ir JAV aljansą, apie kurį buvo paskelbta rugsėjo viduryje. Buvo ir kiek aptemdžiusių šį susitarimą aplinkybių: Australija dėl to nutraukė milijardinį povandeninių laivų įsigijimo kontraktą su Prancūzija ir vietoje to įsigijo atominių povandeninių laivų iš JAV.
„Ateityje mes turėsime daugiasluoksnį karinių aljansų užtiesalą. Istoriškai Europoje JAV turėjo NATO, tačiau Azijoje buvo tuščia“, – aiškino L. Vinjamuri, pažymėdama, kad čia nėra „arba-arba“, o „ir tas, ir kitas“ atvejis.
L. Vinjamuri teigimu, tiek pati JAV, tiek ir J. Bidenas asmeniškai veikia be kažkokių sentimentų. Reikalai yra tvarkomi remiantis pragmatizmu, o ne senais ryšiais. Tačiau baimės, kad NATO jau prarado savo reikšmę, kaip teigia kai kurie ekspertai, jos manymu yra nepagrįstos.
„NATO ir toliau absoliučiai būtinas. Ypač Atlanto regione, nes Rusija kelia iš savęs grėsmę. Tačiau reikalingi ir kiti bendradarbiavimo keliai“, – pažymi ji.
Vienas iš tokių aljansų – QUAD arba „Ketveriukė“, į kurį įeina JAV, Indija, Japonija ir Australija. Pats karinio bendradarbiavimo junginys buvo pradėtas šio amžiaus pradžioje kaip jūreivininkystės bendradarbiavimo platforma. Tačiau pastaraisiais metais nuo jo buvo „nupūstos dulkės“ ir pradėta kelti daugiau saugumo, sveikatos apsaugos ir ekonominių klausimų, aiškiai turint omenyje Kinijos įtaką regione.
Rugsėjo pabaigoje J. Bidenas pasikvietė pirmajam susitikimui Australijos premjerą Scottą Morrisoną, Narendą Modį iš Indijos ir tuometinį Japonijos premjerą Yoshihide Suga į Baltuosius rūmus. Vėliau buvo paskelbta, kad šalys sieks „laisvo Ramiojo vandenyno“, tačiau atvirai Kinija nebuvo minima.
Europos aljansų stiprinimas
L. Vinjamuri pažymi, kad nauji valstybių susibūrimai saugumo srityje kelia griežtus reikalavimus pasaulio lyderių diplomatiniam bendravimui. Tačiau, jeigu viskas vyks taip, kaip suplanuota, tai jos manymu, nauji aljansai gali duoti naudos.
Priešingas pavyzdys čia būtų plačiai nuskambėjęs AUKUS projektas, kur Prancūzija liko su kartėlio jausmu dėl Australijos nutraukto karinės įrangos pirkimo susitarimo. „Yra rizika, kad Baltieji rūmai pamanys, kad viskas vienaip ar kitaip suveiks. Ir kad jie gali elgtis taip, kaip jiems patiks, o vėliau viskas kažkaip išsispręs. Prancūzams čia pamoka – negalima pasitikėti net ir artimiausiais sąjungininkais“, – aiškino ji.
Iš pačios Prancūzijos pusės galima stebėti staigų politinio aktyvumo pliūpsnį. Praėjusią savaitę E. Macronas pasirašė dar vieną karinio bendradarbiavimo sutartį, neskaičiuojant Švedijos. Šį sykį su Graikija, kuri įsipareigojo pirkti iš prancūzų naikintuvų ir fregatų už 5 mlrd. eurų.
K. Engelbrektas pažymi, kad šis susitarimas buvo ruošiamas jau seniai, tačiau dabartinėje situacijoje su AUKUS turės ypatingą reikšmę Prancūzijai – padės išsaugoti karybos verslo reputaciją.
„Macronas jau seniai siekia sustiprinti Europos gynybą. Tačiau netrukus bus prezidento rinkimai, ir jam reikia konkrečių susitarimų. Tai labiau simboliai, tačiau jie aiškiai pabandys užpildyti juos turiniu, – aiškino ekspertas, turėdamas omenyje eilę jau egzistuojančių aljansų, tokių kaip EI2 ar PESCO, kurių reikšmė netrukus gali išaugti.
Maža to, iš politinės arenos pasitraukus Vokietijos kancelerei Angelai Merkel, atsiveria lyderystės regione spraga, kurią gali pabandyti užpildyti tas pats E. Macronas.
Rusija ir Kinija tuo metu panašiu aktyvumu politiniuose susitarimuose pasigirti negali. L. Vinjamuri pažymi, kad tiesioginių analogų vakariečių aljansams Rytuose neįžvelgia.
„Rusija elgiasi oportunistiškai ir iš esmės tą ir daro, kad sėją chaosą. Net jeigu Putinas užsimanytų suartėti su Kinija, nemanau, kad išvysime kokį naują aljansą. Sąjungos išvis nėra tai, kas būdingas Kinijai, iš dalies vien dėl jos galios“, – „Svenska Dagbladet“ aiškino ji.
