Tokią nepaprastą biografiją kaip Bjornas turi labai nedaug žmonių. Gimęs atokiose Farerų salose, salyne, esančiame tarp Norvegijos, Jungtinės Karalystės ir Islandijos, Bjornas pradėjo gyvenimą kaip žvejys kitose šaltose šalyse, įskaitant Grenlandiją, o vėliau dirbo statybose gimtojoje Farerų salyno dalyje. Tačiau toks buvo jo gyvenimas prieš karą Ukrainoje.
Dabar jis sėdi bunkeryje kažkur netoli fronto linijos Ukrainos rytuose ir yra vienas iš nedaugelio kovotojų, įveikusių intensyvius užsienio legiono apmokymus, kurių, pasak jo, daugelis net ir turėjusių ankstesnį karinį išsilavinimą neišlaiko. Bet kaip tiksliai jis čia pateko?
Kariu tapo atsitiktinai
Bjornas su kuprine keliavo po Europą, kai jam paskambino pusbrolis, įstojęs į Ukrainos užsienio legioną pačioje karo pradžioje.
„Kalbėjomės daugiau nei valandą. Jis man papasakojo apie visus žiaurumus, kuriuos rusai vykdo prieš civilius gyventojus, papasakojo apie „Wagner“ grupuotę, ir apie tuos labai, labai vaizdingus vaizdo įrašus“, – pasakojo Bjornas „Euronews“, pridurdamas, kad jautėsi nieko naudingo nedarantis namie, nes prieš 12 dienų metė darbą, planuodamas grįžti į žvejybą.
Rusai „puola civilių pastatus, civilinę infrastruktūrą, pirmosios pagalbos grupes. Jie visada stengiasi palaužti ukrainiečių moralę“, sakė jis. Tai paveikė Bjorną ir jis iš karto nusprendė prisijungti prie savo pusbrolio, kuris taip pat yra ir jo krikštatėvis.
Nepaisydamas pusbrolio bandymų jį atkalbėti, buvęs žvejys išvyko į Ukrainą, kur turėjo praeiti labai intensyvius mokymus, kurių, jo skaičiavimais, neišlaiko net 40 proc. žmonių.
„Tai kitoks karas. Tai ne toks karas kaip Irake, Afganistane ar kitame kare. Tai tarsi Pirmasis pasaulinis karas iš naujo, tik su dronais. Jūs bėgate per tranšėjas. Jūs žygiuojate bunkeriuose. Net buvusiems kariams reikia persikvalifikuoti“, – sako jis purtydamas galvą.
Nepaisant to, kad Bjornas buvo civilis, jam parinktas kelias, kuriuo eidamas jis mokėsi kulkosvaidininko specialybės.
Pradinis fizinis pasirengimas truko tris keturias savaites, ir Bjornas sako, kad per penkias savaites numetė 20 kilogramų. Įpusėjus mokymams iš jų pasitraukė 26 kursantai.
Daugelis civilių pasirodė geriau nei buvę kariai
Visi mokymai trunka du mėnesius, o kovotojai treniruojasi dėvėdami balistines liemenes, kurios 26 laipsnių karštyje gali sverti iki 20 kg. Žmogui, gimusiam tokiame šaltame klimate, tai buvo nelengvas iššūkis.
„Atvyko daug vaikinų. Jie įstodavo į legioną ir po savaitės sakydavo: „Žinai, aš turiu aštuonerių metų patirtį kariuomenėje, esu reindžeris, majoras, bet kas“. O po dviejų savaičių apleisdavo mokymus ir dažnai pasirodydavo „sužeisti arba negyvi“, – sako vyras.
Bjornas skaičiuoja, kad iš visų naujokų, patekusių į frontą, 20 proc. pasitraukia po 2–5 misijų, nes supranta, kad „karas yra pragaras“.
Kai kurie Ukrainos naujokai pasitraukia po keturių mėnesių, kai juos išsekina nuolatiniai apšaudymai ir negalėjimas užmigti.
„Prieš išsiunčiant mane į misiją praėjo maždaug dešimt dienų, o pirmosios trys misijos buvo labai sunkios“, – prisimena karys.
Neoficialus ritualas – visi naujokai, prisijungę prie kariuomenės, gauna šaukinius. Bjorno šaukinys yra „Vikingas“ – tai nuoroda į jo šiaurietišką kilmę ir aukštą bei tvirtą sudėjimą. Jo geriausias draugas, kuris, pasak jo, yra toks pat artimas kaip brolis, kurio jis niekada neturėjo, vadinamas „Kipru“ – dėl jo gimtosios šalies. Dabar jie yra neišskiriami.
Per pirmąją Bjorno misiją naujokai pajudėjo tik porą šimtų metrų, kol į namą, kuriame jie buvo, bepilotis lėktuvas numetė granatą, ir jiems reikėjo eiti tris kilometrus iki fronto, kur juos ir toliau apšaudė. Be Ukrainos oro paramos, kuri gintų dangų naikintuvais, tai iš tiesų primena XX a. karus.
„Iš tikrųjų norėjau tik grįžti namo“, – apie savo pirmąsias misijas pasakoja Bjornas.
Tačiau jis atkakliai laikėsi ir pradėjo priprasti prie artilerijos, minosvaidžių, RPG (rankinio prieštankinio granatsvaidžio) ir visų kitų sprogimų. Jis aiškino, kad kai tik sugebi atskirti šiuos garsus, tampi ramesnis, nes žinai, kaip reaguoti.
Tačiau po kelių misijų Bjornas buvo sužeistas.
Prasidėjo pragaras
Bjornas buvo išvykęs į žvalgybinę misiją, kurios tikslas buvo pažiūrėti, ką rusų kariai veikia savo bunkeriuose. Jis pasakoja, kad dėl vietovės sąlygų reikėjo ne šliaužti metrus tarp tranšėjų, o plaukti. Tačiau staiga jis išgirdo kulką.
Po dešimties minučių prasidėjo labai intensyvus susišaudymas.
„Tai buvo daugiausiai RPG sviedinių, kuriuos mačiau nuo tada, kai patekau į karą, – sakė Bjornas. – Vienu metu pamačiau, kad priešakinis bunkeris pateko į bėdą“.
Bjornas gynė savo komandos draugus nuo daugybės RPG, snaiperių ir kulkosvaidžių slopinamąja ugnimi, kai išgirdo garsą, kaip RPG pramušė jo šarvus. Jis apibūdino staigų šių granatų sproginėjimą.
„Jie sukelia du sprogimus, pvz., „thun-thun“. Pirmuoju siekiama pramušti šarvus, o antruoju – nužudyti tai, kas yra viduje. Išgirdau pirmąjį sprogimą, „bum“, ir pagalvojau: „O, velnias, tai arti“. O tada mane ištiko antrasis“, – pasakoja Bjornas
Bjornas buvo išmestas su tokia jėga, kad, kai atsitrenkė į sieną, jo kūnas paliko įspaudą smėlio maišuose.
Jis 10 sekundžių buvo praradęs sąmonę. Kai atsipeikėjo, kojas uždengė toks tirštas dulkių ir dūmų debesis. Jis čiupo ginklą, kurį pavyko pagriebti ant grindų ir iškart suprato, kad kažkas negerai.
„Buvau pakėlęs vieną ranką iki pat veido, pamačiau, jog iš tikrųjų esu sužeistas ir kraujuoju“, prisimena vyras.
Į liemenį, rankas ir kojas jam pataikė nuo 1 mm iki 1,5 mm šrapnelio gabalėliai (dalis artilerijos sviedinio). Jo ginklas taip pat neišlaikė ir buvo apipiltas šrapneliais.
„Aš nieko negalėjau matyti“, – sako karys.
Nepaisant to, jis vis tiek sugebėjo nubėgti 15 metrų, kad išvengtų dūmų, kur bandė užsidėti turniketą. Abi rankos buvo taip stipriai sužeistos, kad jis nepajėgė tampriai sukti medžiagos aplink žaizdą, kad sustabdytų kraujavimą.
Šį kartą į Valhalą niekas nepateks
Laimei, du jo bendražygiai, tarp jų ir „Kipras“, atskubėjo jam į pagalbą ir sugebėjo sėkmingai uždėti turniketą. Tačiau kai Bjornas pažvelgė žemyn, pastebėjo, kad aplink kirkšnį susikaupė daug kraujo. Jis baiminosi blogiausio.
„Kiprai“, patikrink tai“, – Bjornas prisimena, kad sušuko „Kiprui“.
„Ne, ne, „Vikinge“, turiu sustabdyti kraujavimą“, – atsakė jo bendražygis, rūpindamasis kitomis žaizdomis.
Bjornui iš šono taip pat bėgo kraujas. Pora ėmė šaukti vienas ant kito, Bjornas sako, kad susiginčijo dėl to, kuo skubiau reikia pasirūpinti. Po ilgų ginčų „Kipras“ ir dar vienas kareivis, kuris girdėjo visą šurmulį, nuvilko Bjorną ir apžiūrėjo tą vietą. Laikas sustingsta, kol „Kipras“ grįžta su pakeltais abiem nykščiais į viršų ir praneša jam gerą žinią.
Vėl įsiplieskė susišaudymas, ir „Kipras“ su bendražygiais paliko Bjorną ir jo sulaužytą ginklą tunelyje, kad eitų kovoti. Bjornas sako, kad pradėjo šaukti apie Valhalą (narsių karių buveinė skandinavų mitologijoje).
Tačiau adrenalinas yra velniškai stiprus narkotikas. Bjornas neprisimena jokio skausmo po šio incidento. Jam prireikė dviejų dienų, kad pajustų skausmą. Nuo to laiko jis atgavo 80 proc. rankos pojūčio po to, kai jam buvo persodintas vieno piršto nervas ir jis kelis mėnesius praleido ligoninėje. Po trijų–penkių mėnesių vyras sužinos, ar jo ranka pradės vėl pilnai funkcionuoti.
Tikrovė priešakyje
Bjornas pasakoja, kad daugelis rusų karių yra ne tik labai jauni, bet ir neturi šarvų ar šalmų. Daugelis jų yra nepatyrę ir, pasiųsti į frontą, galiausiai pasiklysta, kol pakliūva į ukrainiečių karių rankas.
„Jie paprastai naudoja šiuos vaikinus, siunčia juos į priekį kasti griovius ir panašiai. Paprastai šie vaikinai būna nušauti, o kai jie pagaliau baigia savo darbą, tada profesionalai imasi darbo“, – pasakoja Bjornas.
Jis sako, kad labai lengva atskirti desantininkus nuo šauktinių, nes „šauktiniai yra labai bailūs. Jie pradeda šaudyti iš 80–100 metrų atstumo“, aklai šaudydami iš baimės.
Tačiau desantininkai ir daugiau patirties turintys profesionalūs kariai yra labai agresyvūs.
Bjornas taip pat kalba apie okupuotas teritorijas. Jis atskleidė, kad daugelyje vietų, įskaitant Bachmutą, rusų kariai laikė gyventojus įkaitais, kuriuos naudojo kaip gyvuosius skydus, „nes žinojo, kad ukrainiečiai nešaudys“.
Jo paties batalionas rado įrodymų apie masines kapavietes su „visais egzekucijos požymiais“, kurias, jo nuomone, įvykdė „Wagner“ grupė. Jis sako pats matęs vaizdo įrašų (kurių „Euronews“ negalėjo nepriklausomai patikrinti), kuriuose užfiksuota, kaip grupiniu būdu prievartaujamos moterys, o į moteris ir vaikus taikosi tankas. Tačiau jis linkęs vengti šių vaizdo įrašų, jei tik gali.
Skandinavų karys: „Aš kovoju dėl gero tikslo“
Bjornas sako, kad grįžti į frontą jį paskatino didelė pagarba Ukrainos žmonėms, kurie ir toliau ištvermingai kovoja net ir susidūrę su tokiais žiaurumais.
Bjornas taip pat sako, kad rusų kariai „naikina viską“, įskaitant netoli sienos esančius kaimus, kuriuose gyvena vos 20 gyventojų, nes jie pasiryžę išnaikinti absoliučiai viską, kas susiję su Ukraina.
„Jei Ukraina pralaimės, jos žmonės niekada negalės vadintis ukrainiečiais, o to Rusija ir nori“, – sako jis.
Bjornas priduria, kad jaučiasi kovojantis už teisingą reikalą, „o tai šiais laikais pasitaiko labai retai“. Jis sako, kad ten, kur jis yra, ukrainiečiai nelaiko savęs Rusijos dalimi, ką Rusija dažnai naudoja karui pateisinti, nebent 250 metų trunkantį genocidą ir okupaciją laikytų istorine pretenzija.
„Labai keista, kad žmonės vis dar tiki, jog Rusija kovoja su naciais. Volodymyras Zelenskis yra žydas, premjeras yra žydas. Gynybos ministras yra musulmonas. Čia 20 etninių grupių ir 30 skirtingų kalbų. Tai viskas, išskyrus nacizmą“, – sako karys.
Bjornas simpatizuoja ukrainiečiams ir įžvelgia panašumų tarp Ukrainos ir jo gimtųjų Farerų salų, kurios nepriklausomybę nuo Danijos gavo tik 1948 m.
Karas moko vertinti mažus dalykus gyvenime
Bjornas sako, kad per karą jis išmoko gyvenime vertinti mažus dalykus.
„Anksčiau nekenčiau eiti į vaikų teatro spektaklius, bet ateityje jais tikrai mėgausiuosi. Dabar lengvai įsijaučiu į vidų... Prieš karą buvau užkietėjęs darboholikas, o dabar esu kareivis, vertinantis gyvenimo smulkmenas“, – juokiasi jis.
Kai karas baigsis, jis planuoja su savo 14 metų sūnumi stebėti Islandijos ugnikalnio išsiveržimą.
Jis prisiekinėja, kad jo batalionas pasiryžęs neleisti rusams pralaužti jų gynybinių linijų iki miesto, kurį jie gina. Jis pasiryžęs apsaugoti ten esančius civilius gyventojus.
Tačiau tai nėra lengva. Jis mano, kad vienu metu vyksta du karai: tikrasis karas ir žiniasklaidos karas. Bjornas sako, kad Rusijos propaganda, skelbianti, jog Rusija laimi, yra labai toli nuo tikrovės.
„Nuo tada, kai Putinas pradėjo šį karą su Ukraina, Rusiją apsupo NATO“, – sako vyras.
Jis mano, kad prezidentas V. Putinas tiesiog bando išsaugoti įvaizdį. Jis nemano, kad karas greitai baigsis.
Putinas turi būti sustabdytas
„Jei nesustabdysite Rusijos čia, šiame fronte, tai yra visai šalia Europos sienos“, – perspėja jis, nurodydamas į neseną Rusijos istoriją, įskaitant Krymą, Gruziją ir Čečėniją.
Labiausiai jis baiminasi branduolinio karo: „visi turi susėsti ir pasikalbėti apie šias atomines bombas ir kodėl kelios šalys turi tiek daug dalykų, kurie gali sunaikinti pusę pasaulio. Turiu omenyje, kad man 40 metų ir per savo gyvenimą beveik patyriau tris branduolinius karus“.
„Norėčiau, kad po šio karo turėtume 100 metų taikos, įtvirtinančios mūsų universitetus, mokslą, mediciną... bent kartą. Manau, kad visi tiesiog pavargo nuo karo“, – apgailestauja jis.
Tačiau kol kas Bjornas nekantriai laukia, kada po karo grįš namo. Jis sako, kad Farerų salos yra rojus.
Kas mums padeda išlikti žmonėmis čia, fronte
Bjornas sako: „Jei ne jūsų parama, nebūtume tokie stiprūs taip ilgai“.
Jis ypač dėkoja privatiems aukotojams, kurie padėjo atsiųsti šarvuočių, asmeninių automobilių, kuriuos jie naudoja transportui, kurie yra labai, labai reikšmingi, nes „keliai Ukrainoje dabar yra labai purvini ir blogi“.
Jis priduria: „Manau, kad tai, kas palaiko mus žmonėmis fronte, o ne tik patrankų mėsa, yra žinojimas, kad už mūsų stovi civiliai žmonės, kurie rūpinasi, kad mums viskas būtų gerai, kad būtume gerai pamaitinti, kad žiemą būtų šilta, kad turėtume kavos, maisto, saldumynų... Jausmas, kad esame vertinami ir ne vieni“.
