Prieš karą, maždaug 40–45 proc. Europos sunaudojamų dujų ir maždaug ketvirtadalis naftos atkeliaudavo iš Rusijos. Nuo to laiko Rusija bandė priversti Europą panaikinti ekonomines sankcijas, stabdydama tiekimą. Europa, savo ruožtu, beveik visiškai atsijungė nuo Rusijos energetikos. Tačiau ne galutinai. Nenutrūkstantį tiekimą, iš vienos pusės, lėmė senosios sistemos sukeltos pagirios, o iš kitos, sutarčių teisė, rinkos realybė ir politinės naudos siekis.
Štai, kad ir nafta. Praėjusį gruodį Europa uždraudė jūra gabenamos naftos importą iš Rusijos (su keliomis laikinomis išimtimis). Tačiau siekiant padėti šalims, neturinčioms prieigos prie jūros, dujotiekiams buvo padaryta išimtis. Atsakydama į tai, Rusija uždarė šiaurinį „Družba“ naftotiekį, ėjusį į Lenkiją ir Vokietiją. Tačiau nafta ir toliau tekėjo pietiniu „Družba“ maršrutu, einančiu per Ukrainą, į naftos perdirbimo gamyklas Čekijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje. Šis naftotiekis padeda Vladimirui Putinui palaikyti ypatingus santykius su Viktoru Orbanu, Vengrijos ministru pirmininku, kuris nuolat priešinasi Europos Sąjungos sankcijoms.
Sankcijos draudžia šioms trims šalims eksportuoti kurą, pagamintą iš rusiškos žaliavinės naftos, kitoms valstybėms. Tiesa, yra viena ironiška išimtis – jos šiuos degalus gali siųsti į Ukrainą. Ukrainos naftos perdirbimo gamyklos, kurių daugiausia yra karo draskomuose šalies rytuose, smarkiai nukentėjo. Užblokavus Juodosios jūros uostus, vienintelis būdas Ukrainai gauti benzino yra sunkvežimiai arba traukiniai. „Kalbant apie cinišką karinę strategiją, šios naftos mums vis dar reikia“, – sakė Ukrainos patarėjas energetikos klausimais.
O štai Rusijos dujos niekada nebuvo uždraustos. Tačiau vos tik Europa įvedė sankcijas dėl pradėtos invazijos, Rusija pradėjo užsukinėti šį čiaupą. Nepaisant mįslingo „Nord Stream“ dujotiekio sprogimo rugsėjį, Rusija galėjo tiekti dujas Europos klientams per Ukrainos tinklą. Tačiau kai Ukraina uždarė dujotiekio įleidimo tašką okupuotoje teritorijoje, Rusija atsisakė mokėti visus tranzito mokesčius ir pagrasino nutraukti tiekimą. Ukraina pasiūlė nukreipti dujas kitu maršrutu, bet Rusija atsisakė. Ukrainos valstybinė energetikos įmonė „Naftogaz“ padavė Rusijos „Gazprom“ į Tarptautinį arbitražo teismą, norėdama išspręsti šį ginčą.
V. Putino įspėjimas, kad Europa „užšals“ be Rusijos dujų, niekada nepasitvirtino: žiema buvo šilta, o Europa rado kitų išteklių. Iki kovo mėnesio Rusijos dalis Europos dujų importe sumažėjo iki kiek daugiau nei 10 proc. Maždaug pusė jų yra suskystintos gamtinės dujos, perkamos iš privačios Rusijos įmonės. Dar ketvirtadalis keliauja „TurkStream“ dujotiekiu į Pietų Europą. Likusi dalis teka per Ukrainą, daugiausia į Slovakiją ir Austriją. Analitikai tikisi, kad Rusija sumažins ir šį vis silpnėjantį srautą. Sutartis tarp „Naftogaz“ ir „Gazprom“ baigiasi 2024 m. pabaigoje ir yra sunku įsivaizduoti, kad ji bus atnaujinta.
Ukrainos pareigūnai sako, kad jie laikysis sutartyje nurodytų transportavimo taisyklių tol, kol europiečiai pirks rusiškas dujas. Jie visais būdais siekia nesukelti triukšmo, kadangi tai galėtų sumažinti iš Europos gaunamą paramą. Tai, kad Ukrainos tinklas toliau lieka atviras, taip pat padeda Europos klientams, kurie kreipiasi į teismą dėl „Gazprom“ įvykdytų tiekimo nutraukimų – antraip rusai galėtų ginčytis, kad dėl „Nord Stream“ sprogimo pristatymas tapo nebeįmanomas.
Pačios Ukrainos dujų poreikis sumažėjo, nes didžioji jos pramonės dalis buvo sunaikinta. Šalis dabar išgauna beveik tiek išteklių, kiek reikia jos poreikiams patenkinti. Tačiau ji importuoja didžiąją dalį naftos, o ypač dyzelino, skirto generatoriams, naudojamiems sutrikus elektros energijos tiekimui, ir karinėms transporto priemonėms.
Ukraina perka dyzeliną iš įvairių prekybininkų, o jo kilmė dažnai nėra žinoma. Tačiau Ukrainos patarėjas energetikos klausimais pusiau šypsodamasis patvirtino, kad dalis Ukrainos tankus varančių degalų tikriausiai yra rusiški.
