Apie tai, taip pat apie Rusijos elito baimę Hagos teismui išdavus arešto orderį režimo lyderiui Vladimirui Putinui ir kitas aktualijas iš fronto – išskirtiniame O. Arestovyčiaus interviu TV3 laidai „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“.
– Pone Arestovičiau. Vienas iš garsiausiai žadamų šio karo momentų buvo...
– Baisus rusų puolimas.
– Taip, baisus ir masinis rusų puolimas. Sakoma, kad jis nepavyko. Ar jūs su tuo sutinkate? Jei taip, kodėl jis nepavyko?
– Todėl, kad jie prarado gebėjimą vykdyti strateginio masto puolimą. Be to, jie negali jo vykdyti dviem operacinėmis kryptimis. Primenu, kad operatyvinė yra tada, kai frontas yra 150-200 kilometrų pločio, tai yra atskiras didelis gabalas, pavyzdžiui – atskiras regionas. Jie gali pulti tik viena kryptimi ir tam turi sutelkti visus išteklius iš kitų fronto dalių.
Mes tai matome dabar prie Bachmuto, kai jie turi stabdyti kovinius veiksmus Luhansko srityje: Kupjanske ir Limane, bei Charkivo srityje. Taip pat Zaporižios kryptimi, tam, kad galėtų permesti pajėgas į Avdijivką ir Bachmutą. Ir jiems nepavyksta. Kaip sakė mūsų vadas rytuose generolas Svirskis – jie išsikvepia. Tai nereiškia, kad kovos ten nutrūko, jos tęsiasi ir yra sunkios. Mūsų pėstininkai atlaiko po 8, kartais 12 atakų per dieną.
Bet apskritai matome, kad jie jau negali veikti operatyviniu lygiu. Sprendžiant iš aprūpinimo medžiagomis, karių įvedimo į mūšį, jie gali veikti tik taktiniame lygyje,.
– Jūs nuomone, jie nepajėgūs vykdyti plataus masto puolimo dideliame perimetre?
– Jie neturi tam jėgų, priemonių ar materialinio aprūpinimo. Jų viltis buvo Kinija, o Kinija nieko neduoda. Jie prarado tiek daug karių ir materialinių išteklių šiame kare, kad be sisteminio didelio tiekimo, kaip Vakarai padeda Ukrainai, Rusijos kariuomenė negali pakeisti situacijos.
– Gerai, o kaip klostysis situacija? Kokia yra galimybė Ukrainai prasiveržti prie Azovo jūros?
– Mes dabar kaupiame atsargas. Mūsų kontrpuolimas nėra paslaptis – jis paskelbtas, jam ruošiamasi. Šalies vadovybė ir šalies karinė vadovybė apie tai kalba. Mums reikia dviejų dalykų – ginklų, kuriuos siunčia Vakarai, ir oro, kad žemė sutvirtėtų ir galėtų važiuoti tankai.
– Jau pradėjote kalbėti apie Kiniją. Šią savaitę Maskvoje lankėsi Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas. Informacijos apie kokius nors susitarimus beveik nėra. Kaip vertinate situaciją, ko Maskva norėjo ir ar ką nors gavo?
– Maskva norėjo didelės apimties Kinijos pagalbos, kad ginkluotosios pajėgos būtų aprūpintos ginklais panašiai kaip Vakarai aprūpina Ukrainą. Akivaizdu, kad jie to negavo. Tai neatitinka Kinijos interesų. Kinijos prekybos balansas su Rusija yra 200 mlrd. JAV dolerių, o su Vakarais 3 trilijonai JAV dolerių. Jie nerizikuos, ypač kai Kinijos ekonominė padėtis yra sunki.
Jos galia – eksporte. Visa šalies gerovė grindžiama 85 % eksporto į Vakarų šalis, o sulaukti sankcijų – galas. Net jei jie staiga pradėtų tiekti Rusijai didžiulį kiekį šaudmenų, įrangos ir viso kito – kur garantija, kad jie laimėtų karą? Vakarai tiesiog padidintų savo pagalbą. Taigi, tai kelias į niekur. Racionalūs kinai tai puikiai supranta. Jie akivaizdžiai atsisakė šios paramos Putinui.
– Kinija praneša apie bendradarbiavimą su Ukraina. Koks šio bendradarbiavimo turinys? Ką jis reiškia?
– Ne bendradarbiavimas. Diplomatija rengia prezidento Zelenskio ir prezidento Xi Jinpingo pokalbį.
– Ką tai reikštų?
– Na, matyt, bus kažkokie Kinijos taikos plano metmenys. Nes taikos planas yra gerai, kai jis siūlomas abiem pusėms. Bet ten yra labai orientaciniai dalykai, mums svarbūs dalykai. Kinija siūlo visiškai pritarti Ukrainos teritorinio vientisumo ir neliečiamumo principui.
Kaip žinome, ji nepripažino Krymo. Krymo užgrobimas, beje, yra labai nemaloni žinia Rusijos pusei, nes vėlgi, kaip tiekti ginklus šaliai, kuri nori aneksuoti teritoriją. Jie patys sau prieštarautų. Tai dar vienas dalykas, dėl kurio Kinija netiekia ginklų, bent jau reikšmingo jų kiekio.
Tačiau yra ir nepriimtinų dalykų. Pavyzdžiui, paliaubos mums dabar visiškai nepriimtinos, nes žinome, ką rusai daro mūsų okupuotose teritorijose. Negalime jų palikti, bet turime išstumti juos iš savo žemės.
– O situacija pačioje Rusijoje, ką sako jūsų šaltiniai? Ką jūsų informacija sako apie paramą Putinui? Sakykime, tarp aukščiausios Rusijos kariuomenės vadovybės?
– Rusijoje yra elito konfliktas. Pats faktas, kad mes vartojame žodį „elitas“ ir daugiskaitoje, rodo, kad jų yra daug ir jų santykiai yra sudėtingi. Pats faktas, kad centralizuotoje Rusijos valstybėje yra kelios kariuomenės, įskaitant ir privačias, rodo, kad ne viskas gerai. Tai, ką sako Prigožinas, ką jis leidžia sau pasakyti...
– Ir jų kasdien vis daugėja.
– Toli gražu ne viskas gerai. Na, po to, kai Putinui buvo išduotas tarptautinis arešto orderis, daug kas Rusijoje susimąstė, mes gavome signalų, ar reikia dėti vienoje svarstyklių pusėje Putiną, o kitoje visą Rusijos oligarchiją, visus Rusijos valdžios atstovus, visus žmones, kurie palaiko Rusiją ir naudojasi Rusija.
Manau, kad esminis momentas bus tada, kai Ukrainos kariuomenė išeis į sąsmauką su Krymu. Tada Putinas turės arba pereiti prie deeskalacijos, arba prie eskalacijos. Vienas iš variantų – branduolinis ginklas, bet prieš branduolinio ginklo panaudojimą ne kartą pasisakė Kinija. Manau, kad šį kartą jis tai pakartojo. Tačiau taip pat aišku, kad bus atitinkama Europos reakcija, kai jis bandys pradėti branduolinį karą Europoje ir Vakaruose. Taigi šis variantas nepraeis, ir tada Rusijos elitui bus duotas signalas, kad su šiuo bepročiu reikia baigti.
Kai buvo išduotas orderis V. Putinui, jie suprato, kad neliečiamų nėra. Taip pat, kad ir visi kiti atsidūrė pavojuje. Ir štai mes turime sumokėti už nusikaltimus arba iškeisti vieno kvailio gyvybę į jų gyvybę. Į jų galimybę sakyti, kad dėl visko kaltas jis. Ir tai – ne mūsų kaltė.
– Pone Arestovičiau, karo pradžioje daug kalbėta apie Kadyrovo čečėnus. Jie daug ką žadėjo, jie buvo matomi daugelyje vietų. Kur jie yra dabar? Jų nesimato.
– Jų ten nėra.
– Kodėl?
– Jie patyrė labai didelių nuostolių kovodami su Ukrainos daliniais. Mes nesame Rusija, čia nėra jokio pamaldumo ir baimės kaukaziečiams, čečėnams, baisiajam Kadyrovui ir pan. Pats Kadyrovas turi didelių problemų, sprendžiant iš jo išvaizdos, jis serga. Sklando įvairūs gandai – kad jis apsinuodijo, kad yra narkomanas. Taigi jis nustojo būti reikšminga figūra net pačioje Rusijoje. Jo nėra eteryje, jo niekas nemato. Tai, kad jie surengė susitikimą su Putinu ir nufilmavo tokiu kampu, kad atrodytų ne toks sergantis.
Tai dar vienas ženklas, kad turėjo gelbėti jo reputaciją, kad tai yra problema. Jų nėra fronte, reikšmė vidinėje politikoje krenta. Rusijos karas visuomet sustiprina kariuomenę, saugumo tarnybas, o ne regioninius baronus, kad ir kokie jie būtų.
Atkreipkite dėmesį, kad didysis trejetas, kuris priešinosi gynybos ministrui: Prigožinas, Kadyrovas ir Zolotovas. Pamenate, kaip jie peikė Lapiną? Vienas serga, kitas išvyko prie įtvirtinimų linijos, Zolotovo visai negirdėti. Visas ultrapatriotinis sparnas, vadinamieji ultradešinieji, kurie siūlė suduoti branduolinį smūgį Paryžiui, Londonui, jis išsklaidytas ir išsodintas. Ten valdo kiti žmonės. Ten valdo kariškiai. Įtariu, kad valdo tie, kurie nori derėtis su Vakarais. Valdo ir saugumo tarnybos. Tai įprasta, Rusijoje – centralizuota galia.
Putinas išbandė įvairius variantus, suteikė galimybę parodyti pasiekimus fronte, bet tai nepasiteisino. Todėl jis vėl pastatė ant kariuomenės. Lapinas, kuris buvo nušalintas nuo visų pareigų ir suspenduotas, vėl pakilo, net į aukštesnes pareigas. Ir mes suprantame, kad centralizuotoje sistemoje tai iš tikrųjų yra prisikėlimas. Tai padaryti labai sunku. Taigi kariuomenė laimėjo.
Pažiūrėsime, kas nutiks vėliau Rusijoje, kai, pavyzdžiui, karas baigsis, o kariškiai bus arba pralaimėjimo kaltininkai, arba jų reikšmė sumažės. Bet kol kas Kadyrovas yra visiškai išsisėmęs, jo Ukrainoje kaip reikšmingo veiksnio tikrai nėra.
– Ko šiuo metu labiausiai trūksta Ukrainos kariuomenei?
– Tolimojo nuotolio ginklų. Rusijos pajėgos mus atakuoja 2 tūkst. kilometrų nuotolio raketomis, o mūsų maksimalus nuotolis yra 70-100 kilometrų. Tai yra absoliučiai asimetriška, ne paritetinė situacija. Kai tik gausime raketų, kurių veikimo nuotolis, tarkime, 160-200 kilometrų...
– Jos jau yra?
– Ne, tikriausiai ne.
– Greičiausiai ne.
– Tada mes galėsime apšaudyti visą okupuotą teritoriją iki Rusijos sienų ir visą Krymo teritoriją. Štai ko mums reikia, kad laimėtume. Nes šiuolaikiniame kare sėkmingas kontrpuolimas įmanomas tik tada, kai mes galime atakuoti priešą į visą kovinės zonos gylį.
Prisiminkite, kai atvyko 10 pirmųjų „Himars“ sistemų, kai vyko kovos dėl Lysičansko ir Severodonecko. 10 mašinų pakeitė bendrą situaciją fronte, nes 70 km spinduliu nukovėme visus sandėlius ir visas jų vadavietes. Dabar jie atsitraukė už 90 kilometrų. Iškart sumažėjo puolimo tempas, nes aprūpinti 100 km yra sunkiau nei 60, o 120 – dar sunkiau. Jei mes juos nuvysime už 120 km, jie negalės pulti, o mes galėsime.
– Raketos. Ko dar?
– Dar daug visko reikia.
– Mūsų informacinėje erdvėje skelbiama, kad svarbiausias prioritetas – amunicija, nes ji senka.
– Esame dėkingi ES už susitarimą per 12 mėnesių pristatyti milijoną sviedinių. Bet Rusijos kariuomenė geriausiais laikais sunaudodavo 1,5-2 mln. sviedinių per mėnesį. Visi Vakarai, ES ir JAV kartu, pagamindavo 300 tūkst. per metus. Nėra visiškai jokio balanso. Turėjome situacijų, kai pėstininkai ištisas savaites kasdien būdavo apšaudomi po 15 valandų. Kaip lietus.
Dabar iššauname nuo 4 iki 6 tūkst. sviedinių. Tai labai mažai, nes rusai vis dar turi 20 tūkst. Nėra balanso ir mūsų pėstininkai už tai moka krauju sunkiausiuose mūšiuose. Ir tai yra didelė rusų sėkmės dalis, gebėjimas sutelkti ugnies jėgą. Na, ne sėkmės, o to nedidelio judėjimo pirmyn. Gyvosios jėgos bangos ir artilerija. Tai problema, kurią, žinoma, reikia spręsti, bet mes iš tikrųjų kaupiame vakarietišką ginkluotę, kurios prasiveržimui besirengiantys korpusai dar neturi pakankamai. Likusiems daliniams vis dar trūksta net elementariausių dalykų: granatsvaidžių, minosvaidžių.
Viskas nėra paprasta. Reikia užvesti Vakarų karinę pramonę, kooperuotis tam, kad būtų šovinių, amunicijos, ginklų, įrangos. Tai yra didelis karas, didžiausias po Antrojo pasaulinio karo. Jis prasidėjo Vakarų nusiginklavimo fone, nusprendus, kad kito karo nebebus. Visa tai atkurti labai sunku, net ir padoriu tempu.
– Kokios yra Ukrainos kariuomenės didinimo galimybės? Ar ruošiama daug rezervo? Ar daug savanorių laukia eilėje?
– Pavyzdžiui aštuonios brigados formuojamos Vidaus reikalų ministerijos sudėtyje: nacionalinė policija ir nacionalinė gvardija. Jie turi daug savanorių.
– Jie ką tik pradėjo?
– Prieš mėnesį pradėjo, aštuonios naudos brigados. Yra labai daug savanorių, jos formuojamos. Jie eis į proveržį per kontrpuolimą. Kariuomenė savo ruožtu verbuoja. Mūsų mobilizacija vyksta ne bangomis, bet mes nuolat verbuojame žmones, kad pakeistume iškritusius ir sukurtume naujus dalinius. Nepateiksiu tikslaus skaičiaus, nes jų nežinau, bet aišku, kad daug žmonių, dešimtys tūkstančių žmonių, visi eis kovoti, kad išlaisvintų mūsų žemę.
– Žinoma, didelė dalis ginkluotųjų pajėgų vis dar budi prie Baltarusijos sienos.
– Taip, Baltarusijos ir Padniestrės. Mūsų padėtis – maksimaliai nepalanki. Rusijos pajėgos Ukrainą supa palei penkis šeštadalius sienos. Mes esame priversti būti pačioje nepalankiausioje gynyboje, būti vienodai stiprūs iš visų pusių. Pavyzdžiui, jeigu mes išspręstume Padniestrės problemą, Moldova paprašytų mūsų ją išspręsti, atlaisvintume daugybę karių, kuriuos esame priversti laikyti Pietų regione.
Išspręsta Baltarusijos problema atlaisvintų dešimtis tūkstančių, kurie galėtų kariauti rytuose, pietuose. Bet jie turi saugoti Baltarusijos ir Padniestrės sieną, šiaurinę sieną su Rusija, Kyjivą ir pan. Tai didelė problema.
– Paaiškinkite, kodėl pastaruoju metu negirdime tokios informacijos apie Rusijos karinį jūrų laivyną? Jie tik šaudo „Kalibr“ raketas ir viskas.
– Beje, raketas šaudo iš rytinio Juodosios jūros regiono, nes vakariniame regione mes juos pasiekiame savo raketomis, „Neptūnais“ ir gautais „Harpūnais“. Jie labai bijo, nes gavo skaudžių pamokų. Iš viso buvo nuskandinta apie 20 karo laivų ir laivelių. Tarp jų – Juodosios jūros laivyno flagmanas „Maskva“. Jie nenori pakartoti šios liūdnos patirties.
– Ką manote apie vadinamuosius geruosius rusus, kurie atvyko į Lietuvą, Kazachstaną, Gruziją ir daugelį kitų šalių, tarsi protestuodami prieš karą. Bet iš tikrųjų galbūt vengia karo, vengia mobilizacijos ir panašiai. Kokia jūsų filosofija?
– Mano filosofija paprasta. Terminas „geras rusas“ man nepatinka, bet jį galima taikyti prieš karą pasisakančioms atskiroms asmenybėms: Feiginas, Makarevičius, Bazilašvilis, Achedžakova, Ponomarevas, Kasparovas, Chodorkovskis.
Jie asmeniškai priešinasi karui, prisiimdami visą atsakomybę už jį ir užimdami viešą poziciją, padėdami Ukrainai. J. Čičvarkinas padeda mūsų pabėgėliams ir pan. „Gero ruso“ kaip socialinio reiškinio nesuprantu, nes žmonės visi skirtingi.
– Jie kuria įvairias laidas, tinklaraščius. Kalba kažką per vidurį, kad karas – blogai, bet nereikia ant mūsų pykti, ant mūsų vaikinų, kurie ne savo noru eina į karą. Jie paprastai kalba tokius dalykus.
– Ukrainos piliečiui nerūpi, ar jo vaikus pražudžiusi rusų bomba buvo paleista savo noru ar ne. Priešai yra mūsų teritorijoje. Jei ne savo noru, apsisukite ir kovokite prieš Rusijos režimą, kaip tai daro už mus kovojantis Laisvosios Rusijos legionas. Jie pasirinko savo kelią. Kelią pasirinko ir tie žmonės, kurie viešai kalba. O jei kalbėtume apie platesnį reiškinį siūlau juos vadinti ne kaip gerus, o naudingus ir nenaudingus rusus.
Yra blogų rusų, kurie yra naudingi šiame kare, nes veikia prieš Putino režimą. Yra gerų rusų, kurie nenaudingi, kurie sako, kad viskas nėra vienareikšmiška, kad gaila mūsų berniukų ir panašiai. Jie nėra naudingi. Taigi, kaip pavieniai asmenys geri rusai egzistuoja, bet kaip socialinis reiškinys mums naudingiau, kai su jais kovojame.
– Lietuva turi kitokį požiūrį į tai, kas yra naudingas rusas. Jums, žinoma, aiškiau. Bet pas mus paplitęs posakis, kad gerieji rusai atvažiavo pas mus, nes jie protestuoja prieš režimą, pasiėmė pinigus, steigia startuolius ir panašiai.
– Ar jie moka mokesčius?
– Moka.
– Ar jie neskelbia Putino propagandos?
– Ypatingai to nedaro.
– Neskleidžia „vatnikų“ idėjų, tiesiog turi ypatingą nuomonę? Kuo jų ypatinga nuomonė kuklesnė, tuo jie naudingesni. Gerai, kad moka mokesčius, kad nedalyvauja kare, nėra šaukiami į kariuomenę, neremia Putino būdami Rusijoje, neremia Rusijos ekonomikos mokėdami jiems pinigus. Šiuo metu to pakanka.
– Paskutinį kartą, kai jus čia mačiau, paklausiau, kada vėliava bus virš Sevastopolio, sakėte, kad maždaug šio pavasario viduryje. Nors ne, vasaros viduryje.
– Vasarą, pavasarį būtų per anksti.
– Vasarą, pamirštu rusų kalbą. O dabar ką jūs manote?
– Aš manau, kad laukia sunkios kovos. Tikriausiai pasieksime Krymo sieną ir turėtume atkurti vasario 23 d. situaciją. Rusijos kariuomenė laikysis Luhanske ir Donecke, greičiausiai ir Kryme. O paskui, kaip ir bet koks puolimas, jis baigsis. Visada apsiribojama dviem mėnesiais sunkių pastangų. Viskas priklausys nuo to, ar Vakarai suteiks mums paramą antram puolimui. Jei duos paramą, per antrą didelį kontrpuolimą mes galime išspręsti Krymo ir Donbaso klausimą bei iškelti ten vėliavą.
– Galbūt prioritetas yra pleištas į Azovo jūrą?
– Taip, tai akivaizdu. Nėra prasmės to slėpti, nes taip mes viską sužlugdytume.
– Apie tai kalba visi. Lietuviai, amerikiečiai...
– Mes sugriautume visą jų frontą nuo Chersono iki Mariupolio. Pasiektume Krymą, o Krymas yra Putino karūnos brangakmenis. Ar galite įsivaizduoti, kaip jis atrodys, kai pradėsime atakuoti Rusijos bazes ir aerodromus, skandinti laivus ir sugriausime Krymo tiltą. Ir darysime tai tiksliai, kad gyvenimas neatrodytų kaip medus. Pas juos prasidės sunki vidaus politinė krizė.
Situacija turės arba paaštrėti, kas reikštų branduolinį ginklą, prieš kurį pasisako kinai, amerikiečiai, visas likęs pasaulis, dalis Rusijos elito. Arba deeskaluotis – šis beprotis jau griebiasi branduolinio mygtuko ir turi būti pašalintas. Artėjame prie vieno iš šių scenarijų. Pamatysime.
– Pamatysime. Labai ačiū, kad atvykote ir apsilankėte mūsų laidoje.
