Bent jau tokią tezę išsakė rusų sociologas Grigorijus Judinas – vienas iš nedaugelio, numačiusių neišprovokuotą V. Putino ataką prieš Ukrainą. G. Judino nuomone, daugelis rusų susitapatina su savo lyderiu psichologiniame lygmenyje, nes tiek gyventojai, tiek jų vadovas yra pasinėrę į „pagiežą – siaubingą, begalinį pasipiktinimą“.
Būtent dėl šio kartėlio ir nuoskaudų V. Putinas ir jį remiantys rusai nėra suinteresuoti puoselėti produktyvių ir teigiamų santykių su kitomis šalimis. Šiuo atveju, V. Putinas ir rusai primena „mažą vaiką, kuris labai įsižeidžia, o paskui skriaudžia aplinkinius“, sako sociologas.
„Žala tampa vis didesnė ir didesnė, kol tam tikru momentu tai pradeda iš tikrųjų griauti ne tik kitų, bet ir paties gyvenimą“, – teigia G. Judinas.
Kas sukėlė šią pagiežą? Daug kalbama apie pažeminimą, kurį daugelis rusų jautė žlugus Sovietų Sąjungai. Šį įvykį V. Putinas netgi yra pavadinęs didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa. Atrodo, per vos per vieną naktį jų namai iš vienos iš dviejų supervalstybių tapo kažkuo, kas primena besivystančią šalį.
Blogiausia, G. Judino nuomone, buvo tai, kad rusai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos pastangas įtraukti jų šalį į tarptautines institucijas ir padėti jai klestėti suprato kaip pamokslavimą. Niekas nemėgsta pamokslautojų, ypač jei laiko save didele galia. Visa tai sukėlė tik dar didesnį pažeminimo jausmą.
Pažeminimas augo dėl to, kad Rusija susidūrė su ekonominiais sunkumais, o kitos, anksčiau Maskvos orbitoje buvusios šalys entuziastingai puolė į Vakarų glėbį – jos įstojo į NATO ir Europos Sąjungą. Jei ukrainiečiai taip pat būtų galėję eiti tuo keliu, V. Putino gėda būtų buvusi nepakeliama. Taigi, kaip įpykęs berniukas pagal G. Judino analogiją, jis pradėjo griauti.
Jei pasipiktinimas Vakarais, o ypač JAV, yra tai, kas motyvuoja V. Putiną, tai daugelis iš pirmo žvilgsnio nelogiškų dalykų tampa aiškesni. Atkreipkite dėmesį į jo besikeičiančius, painius ir dažnai visiškai nesuprantamus karo tikslus. V. Putinas yra (klaidingai) tvirtinęs, kad jis buvo priverstas pulti, nes Ukrainoje iškilo grėsmė etniniams rusams, kadangi ukrainiečiai yra naciai ir satanistai, jau nekalbant apie tai, jog jie yra tikrojo priešo – Vašingtono – marionetės.
Lyderį ir jo tautą vienijanti pagieža taip pat gali paaiškinti, kodėl tiek daug rusų vis dar palaiko V. Putiną, nepaisant jo sukeltų sunkumų. Patikimos apklausos diktatūrose yra neįmanomos. Tačiau Belgijos ekspertų grupės „Egmont“ tyrėjas Jorisas Van Bladelis įsigilino į skaičius ir padarė tris išvadas.
Pirma, invazija į Ukrainą, atrodo, padidino V. Putino populiarumą Rusijoje – maždaug trys iš keturių rusų pritaria jo vadovavimui. Antra, karas padeda, o ne kenkia V. Putinui – jis tapo savotiška „režimo išlaikymo priemone“.
Trečia, daugiausia rusų nei entuziastingai palaiko, nei priešinasi karui (kiekvienoje šių kraštutinių grupių yra apie 20-25 proc. gyventojų). Maždaug 35-40 proc. rusų yra „konformistai“, kurie tiki bet kokiu naratyvu, kurį jiems pateikia V. Putinas. Vienas šių naratyvų yra tai, kad karas Ukrainoje yra jų apokaliptinės kovos su Vakarais dalis.
G. Judinas nėra pirmasis mąstytojas, kuris pagiežą mato kaip pirminę istorijos varančią jėgą. Tikriausiai geriausiai žinomas yra vokiečių filosofo Friedricho Nietzsches įsitikinimas, kad pyktis suteikia kūrybinės energijos, padėjusios sukurti tokias etines sistemas kaip krikščionybė, kurią jis vadino „vergų morale“.
F. Nietzsche manė, kad moraliai nesugadintose kultūrose, tokiose kaip senovės Roma, žmonės gėrybe vadino tai, kas buvo stipru, sveika, galinga, kilnu ar gražu. Blogybe (bet dar ne pačia blogiausia) jie laikė tai, kas buvo silpna, liguista, bejėgiška, įprasta ar negražu. Masės, kurios atitiko pastarąjį apibūdinimą, jautėsi pažemintos. Taigi jie pradėjo puoselėti tą patį siaubingą, begalinį pasipiktinimą, apie kurį kalba G. Judinas.
Jo esmė yra keršto troškimas ir kartu tvyrantis nusivylimas. To atsakas yra vengimas, kurį kurį F. Nietzsche pavadino „vertybių perkainojimu“. Būdami galingesni dėl masiškumo nuskriaustieji realybę tiesiog apverčia aukštyn kojomis. Tai, kas yra stipru ar kilnu, buvo iš naujo apibrėžta kaip nuodėminga, o tai, kas buvo silpna, tapo dora. Taip atsiranda nauja blogio sąvoka. Tai jie, o ne mes.
Nors tarp F. Nietzsches ir G. Judino termino „pagieža“ apibūdinimų yra daug skirtumų, kai kurie panašumai stebina. V. Putinas ir jo propagandos mašina buvo užsiėmę „perkainojimu“, apversdami realybę aukštyn kojomis. Ukrainos didvyriai, ginantys savo tautą, tampa naciais satanistais. Neišprovokuota ir genocidinė Rusijos agresija tampa apokaliptine savigyna prieš nuolat priešiškus Vakarus. Nusikaltėliai tampa aukomis, ir atvirkščiai.
Žinoma, pagieža kaip varomoji jėga yra žmogiškas reiškinys, būdingas ne tik rusams. Nesvarbu, ar esate JAV, Vokietijoje, Brazilijoje, Izraelyje ar kitur, sąžiningai pažiūrėkite į savo šalies populistus, nesvarbu, ar jie yra dešinieji, ar kairieji. Iš esmės, populizmas yra politinis stilius, apeliuojantis ne į viltis ir idealus, o į pasipiktinimą, taip sutelkiant minias, siekiant asmeninės valdžios.
Tiesa ta, kad pyktis yra viena galingiausių emocijų, dažnai nugalinti viltį ir idealizmą. Ji gali turėti bauginančių padarinių. Vienas iš jų yra tai, kad Rusijos karas prieš Ukrainą ir Vakarus neturės aiškiai prognozuojamos pabaigos tol, kol valdžioje yra V. Putinas.
