Po daugybės kančių Mao belaisvių stovyklose Xu Hongci pagaliau nusišypsojo laimė. Nutrūkus elektros tiekimui, priverstinio darbo stovykla, kurioje jis buvo laikomas, staiga paskendo tamsoje.
Tokios progos nekaltai nuteistas medicinos studentas laukė visą amžinybę. Jis tyliai nusėlino per susirinkimų aikštę, kurioje snaiperiai iš sargybos bokšto paprastai nušauna kiekvieną, kurį tik apšviečia prožektorių šviesos. Tačiau tą vakarą aikštė buvo juoda nors į akį durk.
Xu paskubomis iš nendrių, kurias slėpė tarp šiukšlių prie sienos, susimeistravo kopėčias. Drebėdamas iš baimės jis atrėmė kopėčias į sieną ir perlipo ją. Jei elektra staiga būtų atsiradusi, ketvirtasis jo bandymas pabėgti tikrai būtų virtęs paskutiniu. Tačiau nakties tamsa jį kol kas pridengia.
Apžergęs sieną, Xu atsargiai perkėlė kopėčias į kitą sienos pusę, nusileido ir pasislėpė po stovinčiu sunkvežimiu. Džiaugsmą perlipus sieną netrukus pakeitė nauji pavojai. Kieme netikėtai pasirodė belaisvis vardu Wenkui. Pamačius liūdnai pagarsėjusį skundiką, Xu širdis ėmė plakti kaip pašėlus.
„Po kelių minučių jis priėjo prie sunkvežimio ir ėmė šlapintis, aptaškė man veidą. Prisispaudžiau prie žemės ir nedrįsau net kvėpuoti. Po to Wenkui nuėjo į savo baraką miegoti“, – vėliau savo atsiminimuose rašė Xu.
Skundikui pasišalinus, Xu įslenka pro langą į mašinų salę, kur jis anksčiau buvo paslėpęs suklastotus dokumentus ir kitus pabėgimui reikalingus daiktus. Tada jis vėl iškėlė kopėčias ir perlipo per išorinę darbo stovyklos sieną. Nutrūkus elektros tiekimui, viršuje esanti elektrinė viela neveikė, ir jis galėjo šokti į kitą pusę.
„Man pavyko! Pagaliau aš pabėgau iš krauju suteptos 507-osios žemės ūkio mašinų gamyklos! Buvo 1972 m. rugpjūčio 7 d., apie 23:30 val.“, – savo knygoje rašo Xu.
Naktį jis galėjo nubėgti gana toli prieš kam nors jo pasigendant.
„Turėjau šešias su puse valandos iki kitos dienos rikiuotės“, – paaiškina Xu.
Jis vos sulaikė džiaugsmo šūksnį, bet kelias į saugią vietą vis dar buvo ilgas ir pavojingas. Jau ne kartą anksčiau jis manė, kad jam pavyks pabėgti, bet staiga viskas baigdavosi. Norint išvengti Mao persekiojimo, reikia pabėgti iš šalies, o atstumas iki sienos yra 1,6 tūkst. kilometrų.
Pasmerkus Stalino kultą, viskas pasikeičia
Prieš 16 metų Xu Hongci buvo 24 metų medicinos studentas, jam buvo žadama puiki ateitis, tačiau 1956 m. sukilimai sugriovė jo svajones. Jis suklydo pasitikėdamas Kinijos vadovu pirmininku Mao.
Xu tragedija prasidėjo Maskvoje, kuomet Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas Komunistų partijos suvažiavime užsipuolė savo pirmtaką.
„Josifas Stalinas veikė ne įtikinėdamas, aiškindamas ir kantriai bendradarbiaudamas su žmonėmis, o primesdamas jiems savo įsitikinimus ir reikalaudamas aklai paklusti jo pažiūroms“, – iš tribūnos griaudėjo Chruščiovas.
Ši kalba sudrebino visą komunistų pasaulį. Lenkijos vadovas apie tai perskaitė ligoninėje, kurioje buvo gydomas, ir netrukus mirė sustojus širdžiai. Vengrija sukilo prieš sovietų priespaudą, o Kinijos partijos pirmininkas Mao suprato, kad jam pačiam trukdo iš Stalino perimti metodai. Todėl ir vadinamąją 100 gėlių kampaniją diktatorius pradėjo žodžiais: „Mano tikslas yra leisti žydėti 100 gėlių ir konkuruoti šimtams idėjų.“
Vis dėlto, kad ir kokie gražūs tai būtų žodžiai, tik nedaugelis išdrįso atvirai kalbėti, nes Mao nemėgo, kad jam būtų prieštaraujama. Tik po metų, kai šalies tėvas tiesiai šviesiai pareikalavo, kad išsilavinę Kinijos gyventojai pateiktų konstruktyvią Komunistų partijos kritiką, Kiniją užliejo entuziazmo banga.
Istorikai vis dar svarsto, koks buvo tikrasis Mao 100 gėlių kampanijos tikslas – ar jis nuoširdžiai norėjo padiskutuoti apie komunizmo ateitį Kinijoje, bet buvo priblokštas supratęs, koks didelis žmonių nepasitenkinimas, ar tai vis dėlto buvo klastingi spąstai, turėję privilioti sistemos kritikus.
Kad ir kokie būtų buvę motyvai, 1957 m. vasarą Mao ėmė griežtai dorotis su kritikais. 1957 m. birželį Šanchajaus medicinos universitete Nr. 1 Xu ir jo bendramokslius išbarė oficialus Komunistų partijos atstovas mokymo įstaigoje Wangas Lesanas. Jis priekaištavo studentams, kad jie neatsiliepė į Mao raginimą. Per didelį susitikimą universiteto miestelyje Wangas Lesanas pareiškė: „Rytoj aš noriu pamatyti jūsų dazibao.“
Dazibao yra kinų plakatas – paprastai tai būdavo baltas popieriaus lapas, ant kurio teptuku būdavo užrašoma kritika ar pasiūlymai valstybei. Xu ir kiti universiteto Komunistų partijos nariai visą naktį svarstė, ką parašyti ant savo dazibao. Jie galiausiai parengė 50 pasiūlymų, kaip turėtų atrodyti ateities komunistinė Kinija.
Viename iš punktų buvo kritikuojami nedemokratiški Kinijos rinkimai. Studentai pareikalavo, kad partija ne tik pati keltų kandidatą į renkamas pareigas, bet ir leistų žmonėms siūlyti tinkamus kandidatus ir suteiktų jiems teisę laisvai sakyti rinkimų kalbas.
Kitame punkte studentai išreiškė norą laisvai pasirinkti, kurią užsienio kalbą mokytis. Tuo metu Kinijos aukštosiose mokyklose buvo siūloma tik rusų kalba. Tačiau kritika buvo baisi klaida, kuri Xu brangiai kainavo.
Kritikai baudžiami be teismo
Dauguma Xu bendramokslių iškart suprato, kad pateko į pasalą, ir paskubomis išsižadėjo savo 50 pasiūlymų. Tačiau Xu laikėsi tvirtai. Netrukus po to jį įdavė jo paties mergina. Didelę įtampą sukėlė jo kone šventvagiškai nuskambėję žodžiai, kuriuos jis pasakė jai per audringą diskusiją: „Po 300 metų istorija nuspręs, kas buvo teisus. Aš ar Mao Dzedongas. Aš neišdaviau partijos. Aš neišdaviau šalies.“
Komunistų partija pašalino Xu iš savo narių, ir visi nuo jo atsiribojo, kad apsisaugotų. Kai valdžia sužinojo, kad jis planuoja išvykti iš Kinijos, Xu buvo išmestas ir iš universiteto.
Xu nebuvo teisiamas teisme, formaliai jis nebuvo nusikaltėlis. Partija vienbalsiai nusprendė, kuriuos kinus reikia perauklėti ir nukreipti teisingu keliu pasitelkus sunkų fizinį darbą. Tad jis ir dar 200 kitų kritikų buvo tiesiog suimti ir iš Šanchajaus nugabenti į laogai – naujo tipo internuotųjų stovyklą, kurių Mao įsakymu buvo pristatyta visoje Kinijoje.
Stovyklos buvo pastatytos pagal Stalino gulagų pavyzdį. Tūkstančiai laogai buvo naujos Mao kampanijos, pavadintos Didžiuoju šuoliu, dalis. Šalies tėvas komunistas siekė per dešimtmetį nuskurdusią Kiniją paversti turtinga ir galinga valstybe. Norint pasiekti šį tikslą, žemės ūkis ir ypač pramonė turėjo pagaminti gerokai daugiau.
Savo memuaruose Xu šį laikotarpį vadina „20 beprotybės metų“, o atvykęs į stovyklą jis buvo priverstas tapti šios beprotybės dalimi.
„Visi gavome po kauptuką su keturiais dantimis ir turėjome paruošti nedirbamą žemę sėjai. Buvo reikalaujama paruošti 130 kv. m plotą per dieną, bet niekas šio reikalavimo neįvykdydavo“, – aiškino Xu.
Dirbti kietą kaip akmuo žemę studentui buvo tikra kančia. Netrukus jis ėmė skųstis nugaros skausmais, maudžiančiais raumenimis, delnus nusėjo pūslės. Tačiau užvis blogiausia buvo alkis.
„Vakarienei gaudavome po puodelį skystos ryžių košės, tad naktimis vartydavomės gurgiančiais pilvais negalėdami užmigti.“
Čia, kaip ir gulago stovyklose, alinantis darbas ir badas turėjo palaužti belaisvius, tačiau kinų laogai stovyklos vienu dalyku skyrėsi nuo gulagų: po sunkaus darbo laukuose belaisviai buvo verčiami mintinai mokytis Mao tekstus. Jie taip pat turėjo paeiliui kritikuoti vienas kitą už tai, kad jie yra blogi komunistai. Po kiek daugiau nei pusės metų Xu viso to nebegalėjo pakęsti.
Bėglys atsiduria Birmos pasienyje
Pirmasis pabėgimas iš darbo stovyklos, įkurtos į vakarus nuo Šanchajaus, buvo tikras juokų darbas. Kelio netvėrė jokios sienos ar spygliuotos vielos, todėl kai kiti belaisviai vieną rytą išžygiavo į lauko darbus, Xu ir vienas jo bendražygis nubėgo priešinga kryptimi. Pėsčiomis, autobusu ir traukiniu jie pasiekė Šanchajų. Tačiau policija juos be vargo sučiupo, kai Xu lankėsi pas savo šeimą.
Sugrąžintas į stovyklą Xu buvo įkalintas, kol valdžia svarstė, kokią bausmę jam skirti. Tačiau nuosprendžio jis nelaukė. Vieną naktį jis paprašė nueiti į tualetą ir pabėgo į tamsą. Po kelių mėnesių Xu užklydo į mažą miestelį pasienyje su Birma – už 2,3 tūkst. kilometrų nuo stovyklos.
Rodės, kad gavus šeimos pinigų ir suklastojus tapatybės dokumentus laisvė ranka pasiekiama. Jis nusprendė paskutinį kartą pavalgyti ir nusiskusti prieš išvykdamas iš Kinijos. Deja, miestas buvo saugumo zonoje, kurioje buvo leidžiama būti tik vietiniams. „Kol vienas kirpėjas mane sodino į kėdę, kitas išėjo iš salono. Kai jau buvau beveik nuskustas, jis grįžo su grupe vyrų, kurie išsirikiavo aplink mane ir pareikalavo parodyti dokumentus.“
Pasieniečiai netruko pastebėti, kad Xu dokumentai yra suklastoti, ir jis buvo uždarytas į areštinę. Tačiau būdamas taip arti tikslo jis nenorėjo pasiduoti. Slapta šaukštu jis ėmė krapštyti sieną. Paaiškėjo, kad siena nudrėbta iš molio, ir ketvirtą dieną jis pragremžė skylę. Xu didinant angą, jį pastebėjo sargybinis ir tamsoje puolė jį durtuvu.
„Staiga pajutau aštrų skausmą tarp dešinės rankos nykščio ir smiliaus ir atitraukiau ranką. Ji visa kraujavo. Atsidarė kameros durys. Į vidų įsiveržė keli sargybiniai. Mane spardė ir mušė.“
Bandymas pabėgti iš kalėjimo Xu tapo nusikaltėliu. Jo laukė griežta bausmė.
Mao veda Kiniją į pražūtį
Xu tebebuvo kalėjime netoli sienos, kai jam buvo paskelbtas nuosprendis. „Jūs esate kontrrevoliucionierius, kuris bandė pabėgti pas priešą. Esate baudžiamas šešerių metų laisvės atėmimo bausme.“
Palyginti su daugeliu kitų, Xu iš tikrųjų lengvai atsipirko – galbūt todėl, kad Kinijai trūko gydytojų. Tačiau tikimybė išgyventi šešerius metus buvo nedidelė, nes 1960 m. pavasarį Kinija pajuto katastrofiškas Mao „Didžiojo šuolio“ pasekmes.
Pagal pirmininko planą derlius turėjo būti didesnis. Tačiau bet kuris ūkininkas autokratiniam vadovui būtų pasakęs, kad pagal tokį metodą, kuris buvo taikomas, augalai gauna per mažai maisto, todėl derlius negali būti didelis.
Be to, daug ūkininkų buvo perkelti iš laukų į plieno gamyklas, prie vadinamųjų kiemo krosnių. Komunistų pakalikai įtikino Mao, kad taip bet kuriame kaime galima pagaminti aukštos kokybės plieno, tad į dideles krosnis pradėti mesti plūgai ir kiti žemės ūkio padargai.
Tokiomis primityviomis sąlygomis buvo išgaunamas tik bevertis ketus, nes kiemo krosnys negalėjo užtikrinti nei stabilios, nei pakankamai aukštos temperatūros. Žmonės badavo, o sunkiausia padėtis buvo belaisvių – tokių kaip Xu.
Maistą pakeičia nuodingi augalai
Kadangi Xu studijavo mediciną, jis buvo paskirtas kalėjimo gydytoju ir gydė badu mirštančius kalinius. Kalėjimo prižiūrėtojai į didelį puodą, kuriame buvo ruošiama ryžių košė kaliniams, vietoj daržovių mesdavo visokiausių kitokių augalų.
„Vieną dieną į ryžių košę buvo pridėta bulvių lapų. Vos tik supilsčiau šią skystą košę į dubenėlius, kaliniai pradėjo vemti. Daugeliui svaigo galva, jiems tirpo rankos ir kojos, kai kurie sukniubo ir nebegalėjo atsikelti.“
Xu, dirstelėjęs į savo medicinos vadovėlius, suprato, kad bulvių lapuose, kaip ir daugelyje kitų bulvinių šeimos augalų, yra toksinų, kurie kartais būna mirtini. Panašios situacijos vis kartodavosi, kai stovyklos vadovai išbandydavo kokį naują maistą. Netrukus žmonės ėmė sirgti dėl netinkamos mitybos: kaupiantis skysčiams galūnės ištino iki groteskiško dydžio, kaliniai užsikrėtė tuberkulioze, vis dėlto net ir sirgdami visi privalėjo dirbti. Iš 220 Xu stovyklos belaisvių kas trečias mirė nuo bado.
Vėliau Xu buvo ne kartą perkeltas iš kalėjimo į darbo stovyklą. Jis nusprendė atlikti bausmę, tačiau 1965 m. balandžio 10 d., galop atėjus didžiajai dienai, laisvės jis negavo. Vienas iš sargybinių paaiškino: „Mes tavimi nepasitikime ir neleisime tau grįžti į Šanchajų. Tau išėjus į laisvę, vėl kiltų papildomų problemų. Tavo mąstymas nepasikeitė. Tai užtruks, todėl nusiteik čia likti ilgam.“
Jaunajam medicinos studentui buvo suteiktas keistas statusas – jis jau buvo vadinamas nebe kaliniu, o bausmę atlikusiu internuotoju, tačiau jis tebebuvo valdžios gniaužtuose.
Xu vis dar kalėjo, kai Mao 1966 m. pradėjo Kultūrinę revoliuciją. Kinijos lyderis užsiundė jaunųjų komunistų gaujas, kad susidorotų su visais, kurie galėjo kelti grėsmę jo valdžiai. Tūkstančiai žmonių buvo nužudyti be teismo arba priversti nusižudyti. Daugelis aukų buvo vyresnio amžiaus komunistai, kurie prieštaravo Mao politikai. Oficialūs revoliucijos šūkiai slėpė tikrąjį tikslą – sustiprinti po katastrofiško „Didžiojo šuolio“ smarkiai sumenkusią Mao įtaką partijoje ir valstybėje.
Perauklėjimo stovyklų prižiūrėtojai įduodavo senuosius kalinius, kad pasiektų visuomenės priešų kvotą, ir patys nepatirtų Mao teroro.
Xu buvo iškviestas į susirinkimą, kuriame internuotieji siekė apkaltinti vieni kitus pačiais keisčiausiais dalykais. „Xu Hongci mums pasakojo, kad negalime kurti savo šalies pagal Mao idėjas ir kad turime naudoti technologijas! Jis yra kontrrevoliucinis revizionistas, nusiteikęs prieš prezidentą Mao!“ – sušuko vienas iš jų.
Didžiai Xu nuostabai, jis nebuvo iškart linčiuotas. Po kurio laiko jam buvo suteiktas pagrindinis vaidmuo parodomajame teismo procese.
Patyčios iš kalinių surištomis rankomis
1969 m. sausį Xu rankos buvo stipriai surištos jam už nugaros, o po to jis buvo nuvestas į Demokratijos aikštę Lidziango mieste, netoli sienos su Birma. Jis buvo pastatytas ant pakylos, kad 10 tūkst. žiūrovų, susirinkusių po raudonų vėliavų jūra, pamatytų, kaip atrodo visuomenės priešas.
Xu stovėjo nunarinęs galvą iš gėdos, kol jį ir dar 19 kitų politinių kalinių vieną po kito smerkė Mao operatyvinės grupės vadovas. Xu pirštai buvo ištinę ir stori kaip morka, jis ėmė svirduliuoti, nes svaigo galva, o parodomojo teismo proceso vadovas jį plūdo:
„1957 m. buvo nustatyta, kad Xu Hongci yra dešiniųjų pažiūrų. Jis atsisakė keistis ir buvo nuteistas šešerių metų perauklėjimui. Net ir atlikęs bausmę jis toliau užsiėmė kontrrevoliucine veikla ir priešinosi mūsų taip mylimam lyderiui pirmininkui Mao. Jo nusikaltimai yra rimti, todėl jis bus nuteistas dar 20 metų.“ Minia džiūgavo, plojo ir deklamavo citatas iš mažos raudonos Mao knygelės. Be jokių įrodymų ir nesuteikus galimybės apsiginti 36 metų Xu buvo nuteistas pusę gyvenimo praleisti darbo stovykloje.
Parodomasis teismo procesas sužlugdė paskutinę Xu viltį pasiekti teisingumą Mao Kinijoje ir jis galutinai įsitikino, kad pabėgimas yra vienintelė galimybė likti gyvam. Tačiau pabėgti iš 507-osios Žemės ūkio mašinų gamyklos, kurioje jis dirbo, buvo labai sunku.
Darbo stovykla buvo aptverta aukštomis sienomis, elektrine tvora ir turėjo ginkluotą sargybą, todėl Xu teko apsišarvuoti kantrybe ir kruopščiai suplanuoti pabėgimą. Gamindamasis netikrus asmens tapatybės dokumentus, jis iš smulkių medžio gabalėlių išpjaustė raides ir antspaudus, kad galėtų pats atsispausti dokumentus. Mėnesiams virstant metais ir ruošiantis galutiniam pabėgimui, Xu tapo baisaus žiaurumo liudininku. Vieną belaisvį sargybiniai mušė tris dienas iš eilės. Ketvirtą dieną jis pasikorė, kad išvengtų dar daugiau kankinimų. Vienintelis vargšo žmogaus nusikaltimas buvo tas, kad jis laikė save neteisėtai nuteistu ir pareikalavo, kad jo byla būtų persvarstyta.
Trejus ilgus metus Xu laukė progos. Kai netoli darbo stovyklos buvo pastatyta trąšų gamykla ir dėl per didelės apkrovos trumpam sutriko elektros tiekimas, Xu pagaliau galėjo įgyvendinti savo pabėgimo planą.
„10 valandą ryto dingo elektra. Sargybiniai pasakė, kad elektros tiekimas bus atnaujintas tik kitą rytą, 6 valandą, o visi, dirbantys su elektrinėmis mašinomis, turėtų imtis valymo darbų. Stebuklas įvyko“, – vėliau savo atsiminimuose rašė Xu.
Rugpjūčio 7 d., prieš pat vidurnaktį, Xu pabėgo. Kai, slėpdamasis nakties tamsoje, dulkėtu keliu išėjo iš darbo stovyklos, jis vos tvėrė savam kaily iš pasididžiavimo, kad pavyko. Tačiau staiga užpakaly jo sušvito žibintuvėlis.
„Neapsisukau ir nepradėjau bėgti – toliau ėjau ta pačia kryptimi. Tai buvo vienas iš stovyklos sargybinių. Jei būčiau bėgęs, mane būtų iškart nušovę.“
Už kelių metrų jis pasuko į šalutinę gatvelę, o sargybinis nesekė paskui. Jis tikriausiai palaikė Xu atsitiktiniu praeiviu. Xu buvo netoli sienos su Birma esančiame Lidziango mieste, tačiau jis nebėgo kaimyninės šalies kryptimi. Jis žinojo, kad pasienio zona bus iššukuota, kai tik bus pastebėta, kad jis pabėgo. Xu nusprendė pabandyti pasiekti Mongoliją, esančią už 1,6 tūkst. kilometrų į šiaurę.
Mao rengtos kampanijos buvo išmokiusios žmones, kaip svarbu pranešti apie bet kokį įtartiną asmenį, todėl pėsčiomis keliavusį Xu ne kartą žmonės stabdė ir klausinėjo.
„Kelyje jaučiausi kaip medžiojamas žvėris, kuriam į nugarą kvėpuoja mirtis“, – vėliau sakė jis.
Kai po penkių dienų jį sustabdė du Kinijos liaudies milicijos nariai, atrodė, kad pabėgti ir vėl nepavyks. Jie paprašė jo parodyti leidimą keliauti. Xu padavė jiems savo suklastotus dokumentus.
„Leidimai nebūna iš anksto atspausdinami, o šis...“, – nusistebėjo vyriausias milicininkas. Xu sėdėjo rūkydamas, ir nors atrodė ramus ir abejingas, jį kaustė panika. Tada uniformuotas milicininkas tęsė: „Pasiklydai. Apsisuk ir eik kalno takeliu štai ten.“ Xu padėkojo milicininkui ir nuskubėjo toliau.
Praėjus 38 dienoms po pabėgimo, 1972 m. rugsėjo 10 d., ėjo paskutinės valandos šio sunkaus klaidžiojimo atšiauriame krašte. Xu ėjo palei geležinkelio bėgius, vedančius per Gobio dykumą link sienos su Mongolija.
Priešakyje šviečia laisvė
Kaip ir pasienis su Birma, teritorija prie Mongolijos taip pat buvo saugoma karinė zona, į kurią niekam nebuvo leidžiama įkelti kojos be specialaus leidimo. Dėl to Xu išlipo iš traukinio paskutinėje stotyje prieš zoną ir pėsčiomis nukeliavo 120 km – jis eidavo naktimis, o dienomis miegodavo. Galiausiai jis atklydo į pasienio miestą Erenhotą.
Priartėjus prie geležinkelio pervažos, šalia Xu netikėtai atsirado kažkoks vyras, tačiau buvo tamsu ir jis greit praėjo pro šalį juo nepasidomėjęs. Einant toliau Erenhoto gatvėmis namų pradėjo mažėti. Xu pradėjo bėgti. Jis iš visų jėgų lėkė per tamsą, stebėdamas, kaip vis artėja Mongolijos Dzamyn Ydo miestelio šviesos. Staiga jis suprato, kad jau yra Mongolijoje: „Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau ištrūkau iš baisių, negailestingų komunistinės diktatūros gniaužtų. Tuo pat metu jaučiausi palūžęs, kad turėjau bėgti iš savo šalies.“
Liūdnas ir piktas jis trumpam atsisėdo pamąstyti. Tada atsistojo ir tęsė kelionę, prisiekęs, kad vieną dieną grįš. Mongolijos sienos pusėje laukė tardymai ir kalėjimo kameros. Kai buvo patvirtinta Xu tapatybė, jis buvo nuteistas kalėti dvejus metus už neteisėtą sienos kirtimą. Xu padėkojo teisėjui, nes dveji metai kalėjimo buvo niekis, palyginti su 16 metų perauklėjimo stovyklos Kinijoje. 1974 m. rugpjūtį jis pagaliau buvo laisvas žmogus. Po dvejų metų Xu šventė Mao mirtį kartu su kitais Kinijos tremtiniais ir savo mongole žmona.
Xu sulaukia pasigailėjimo
1983 m. Kinija panaikino visus kaltinimus Xu Hongci ir jam buvo leista grįžti namo. Šanchajuje jis aplankė savo senstančią motiną, kuri per ilgus nelaisvės metus padėjo jam pinigais ir maistu. Pirmą kartą per 26 metus jie galėjo susėsti kartu ir nejausdami baimės pavalgyti.
Xu taip pat susitiko su savo buvusia mergina, kuri jį įdavė. Jis pergalingai jai pasakė: „Turbūt prisimeni, kaip sakiau, kad istorija mane išteisins, net jei tai užtruktų 300 metų. Nepraėjo net 30 metų, ir bausmė panaikinta.“
Visuomenės priešas Xu buvo ištikimas komunistas
1956 m. Xu Hongci buvo paskelbtas dešiniųjų pažiūrų kontrrevoliucionieriumi ir visuomenės priešu. Tačiau tuo metu jis jau buvo toks pat užkietėjęs komunistas kaip ir pirmininkas Mao.
Dar vaikystėje Xu Hongci svajojo sukurti geresnę Kiniją. Kiekvieną kartą, kai per II pasaulinį karą jis būdavo priverstas nusilenkti japonų okupantams, jis apie tai susimąstydavo.
Tačiau augdamas turtingoje šeimoje jis nė pagalvoti negalėjo, kad kada nors taps komunistu. Bet kai draugai nusivedė Xu į keletą politinių susibūrimų, jaunuolis susidomėjo lygybės ir revoliucijos idėjomis. 1947 m. 14-metis pateikė prašymą įstoti į uždraustą Komunistų partiją.
Persiėmęs komunistinėmis idėjomis jis nusigręžė nuo savo turtingai Šanchajaus aukštuomenei priklausančių tėvų. Xu bjaurėjosi savo motina, nes, jo nuomone, ji per daug išsiskyrė savo turtu ir statusu. Vaikinas lygiavosi į Šanchajuje veikusios partijos narius ir stengėsi jiems įrodyti, kad yra atsidavęs komunistas.
1949 m. valdžią Kinijoje užgrobė komunistai, ir Xu ateitis rodėsi šviesi. Jis buvo vertinamas kaip ištikimas partijos karys, todėl jam buvo suteikta galimybė studijuoti mediciną. Tačiau tada įvyko nelaimė.
Xu Hongci (1933–2008 m.) prieš pat mirtį Honkonge publikavo savo atsiminimus. Po devynerių metų jie buvo redaguoti ir išleista knyga „No Wall Too High“ („Nėra per aukštų sienų“).
Kinai vis dar siunčiami į perauklėjimo stovyklas
XX a. 6-ame dešimtmetyje Mao Dzedongas įsakė kritiškai nusiteikusiems kinams tapti gerais komunistais. Perauklėjimas vyko stovyklose, vadinamose laogai. Pavadinimas sudarytas iš kinų kalbos žodžių „perauklėjimas per darbą“. Stovyklose belaisviai susidūrė su didžiuliu abejingumu žmogaus gyvybei, žmonės žuvo vienas po kito.
Po Mao mirties 1976 m. daugelis belaisvių buvo išleisti, o XX a. 10-ame dešimtmetyje perauklėjimo per darbą sistema buvo įtraukta į Kinijos kalėjimų sistemą ir kaliniams buvo suteiktos geresnės sąlygos. Tačiau pastaruoju metu Kinijos komunistų partija atidarė naujų stovyklų, kurios labai primena praeities perauklėjimo stovyklas.
Nuo 2017 m. apie 1,5 mln. musulmonų uigūrų ir kitų Kinijos mažumų atstovų buvo išsiųsti perauklėti. Režimas juos laiko potencialiais teroristais, tad jie sulaikomi be teismo. Žmogaus teisių organizacijos pabrėžia, kad stovyklose su žmonėmis nuolat žiauriai ir netinkamai elgiamasi.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
Daugiau straipsnių iš „Iliustruotosios istorijos“ galite rasti čia.
