„Prasidėjus kovoms, visi antifašistiškai nusiteikę europiečiai tikriausiai pajuto vilties dvelksmą. Rodės, kad demokratija drąsiai stoja prieš fašizmą. Ne vienerius metus vadinamosios demokratinės šalys viena po kitos pasidavė fašizmui. Tačiau kai Franco pabandė nuversti nuosaikią kairiųjų vyriausybę, Ispanijos žmonės sukilo prieš jį, nors tikriausiai mažai kas to tikėjosi. Rodės, kad tai yra lūžio taškas.“
Taip George'as Orwellas aprašo Ispanijos pilietinį karą 1937 m. rudenį. Anglų rašytojas, vėliau išgarsėjęs politiniais ir visuomenę kritikuojančiais romanais „Gyvulių ūkis“ ir „1984“, pats yra vienas iš tų, kurie pasisakė prieš fašizmą. Jis, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų savanorių iš daugiau nei pusės šimto šalių, išvyko į Ispaniją dalyvauti pirmame atvirame mūšyje tarp dviejų didžiųjų to meto politinių ideologijų – komunizmo ir fašizmo.
1936 m. gruodį, praėjus šiek tiek daugiau nei pusei metų nuo pilietinio karo pradžios, Orwellas prisijungė prie marksistinės nereguliarios kariuomenės Barselonoje kovoti su generolo Franco sukilėlių būriais.
Ideologinis konfliktas patraukė ir abiejų pusių didžiųjų valstybių dėmesį. Jos teikė pagalbą ginklais ir kariais, o kartu siekė Ispanijos pilietiniame kare išbandyti naujas medžiagas ir patobulinti karinę techniką bei kovos būdus. Į karą įsikišusi tarptautinė bendruomenė nulėmė beveik trejus metus trukusio ir daugiau nei pusės milijono žmonių gyvybių nusinešusio karo baigtį.
Reformos sukrėtė kariuomenę
Ispanijos pilietinis karas prasidėjo kaip vietinis ir nereikšmingas karinis perversmas. 1936 m. liepos 17 d. rytą kareivių būrys užgrobė telegrafo ir telefono stotį mažame Meliljos miestelyje, Ispanijos valdomame Šiaurės Maroke.
Tą pačią dieną sukilėliai užėmė kitus valstybinius miesto pastatus ir suėmė vyriausybei lojalius politikus bei kariškius. Po to sukilimą rengę kariškiai ėmėsi svarbesnių veiksmų. Per 24 valandas jie užėmė karinius įtvirtinimus įvairiose žemyninės Ispanijos vietose.
Perversmo rengėjai norėjo nuversti išrinktą valdžią ir pakeisti šalies politinį kursą. Keletą mėnesių dirbusi nuosaiki kairiųjų vyriausybė pradėjo keletą reformų, kuriomis siekė modernizuoti šalį. Prezidentas Manuelis Azaña norėjo, pavyzdžiui, padidinti kariuomenės efektyvumą ir apriboti privilegijas, kuriomis visuomenėje ir toliau naudojosi Katalikų bažnyčia ir aristokratija. Dėl to kariuomenėje ir konservatyviame dešiniajame sparne ėmė tvenktis debesys.
Vyriausybė buvo įspėta, kad kažkas vyksta. Tačiau į grėsmę ji nepažiūrėjo rimtai. Dar sukilimo išvakarėse ministras pirmininkas Santiago Casares Quiroga juokėsi iš gandų, kad tuoj prasidės neramumai. Po dviejų dienų jis atsistatydino iš pareigų, o per tą dieną šalyje pasikeitė net trys premjerai. Kilo didelė sumaištis, valdžia nesiėmė jokių veiksmų, o sukilėliai visoje šalyje konsolidavosi.
Jau liepos 19 d. naujasis ministras pirmininkas José Giralis išsiuntė telegramą Prancūzijos prezidentui Leonui Blumui, prašydamas padėti numalšinti sukilimą. Prancūzija sutiko į kaimyninę šalį atsiųsti lėktuvų ir daug ginklų. Tačiau sulaukęs skambučio iš Anglijos, Blumas pakeitė savo nuomonę.
Skambino Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas. Jis prancūzų prezidentui leido suprasti, kad britai nėra nusiteikę stoti į kurią nors pusę šios krizės metu. Priešingai, britai džiaugsis, jei fašistai ir bolševikai išsižudys vieni kitus Ispanijoje.
Tuo metu konservatyvi britų valdžia komunizmą vis dar laikė didesniu pavojumi Europai negu fašizmas. Komunistai – ypač Ispanijoje – ilgą laiką kalbėjo apie revoliucijas, o tai kėlė nerimą. Todėl Anglija norėjo šaliai paskelbti ginklų embargą, kad komunistai neįsitvirtintų pusiasalyje ir iš ten neišplistų į kitas Europos valstybes.
Naftos bendrovės remia perversmininkus
Britai ir amerikiečiai nusprendžia nesikišti į sukilimą Ispanijoje ir iš piniginių sumetimų. Taigi, perversmininkai gauna daug naftos ir kitą finansinę paramą iš tokių bendrovių, kaip amerikiečių „Texaco“, kurios investuoja į Ispaniją, tikėdamosi gauti grąžą, kai valdžią užims dešinieji.
Prancūzija negali sau leisti pyktis su anglais. Po didelio spaudimo Blumo vyriausybė rugpjūčio 8 d. atsiėmė savo pagalbos pasiūlymą ir pareiškė, kad laikysis neutraliai. Šis dekretas ir 1937 m. vasario mėn. priimtas tarptautinis embargas šaliai tapo tiesiogine pagalba perversmininkams ir nulėmė pilietinio karo eigą.
Valdžiai neliko nieko kito kaip tik priimti Stalino valdytos SSRS pagalbą. Sukilėlių pajėgos, dar vadinamos nacionalistais, nuo pat pradžių užsitikrino fašistinės Mussolinio Italijos, Hitlerio nacistinės Vokietijos ir Portugalijos diktatoriaus António de Oliveira Salazaro paramą.
Netrukus po sukilimo Ispanija faktiškai buvo padalyta į dvi dalis. Vyriausybė tebekontroliavo Madridą ir kitus didžiuosius miestus, tokius kaip Barselona, Valensija ir Bilbao, taigi ir daugumą gyventojų, tačiau buvo praradusi keletą strateginių mazgų. Ji ir toliau kontroliavo pramonės ir kasybos sritis šiaurėje, o sukilėliai užėmė didelius regionus, kuriuose gaminami maisto produktai.
Seni draugai žudo vieni kitus
Žmonės taip pat vienu ypu pasidalijo į dvi stovyklas. Buvo priklausoma arba vienai, arba kitai stovyklai, ir tapo mirtinai pavojinga gyventi rajone, kuris buvo „kitos pusės“, ypač jei anksčiau žmogus garsiai kalbėjo apie savo politines pažiūras.
„Seni mokyklos draugai, kiemo draugai, su kuriais draugavau visą gyvenimą, atvažiavo į mano namus manęs suimti. Draugai, su kuriais prieš kelerius metus žaidžiau futbolą ir kvailiojau mokykloje, norėjo mane nužudyti“, – pasakojo Madrido dailidė Mario Rey, kuris priklausė dešiniųjų Falangos partijai – fašistų įkvėptai partijai, kuri norėjo sugrąžinti Ispanijai imperinius klestėjimo laikus. Mario Rey buvo vienas iš daugelio ispanų, kuriems pirmaisiais mėnesiais pavyko ištrūkti pas „savuosius“.
Daugeliui kitų nepasisekė. Ypač mažuose miesteliuose buvo sunku pabėgti laiku. Taigi, pirmaisiais karo mėnesiais atsirado nauja sąvoka: eiti pasivaikščioti. Abiejų pusių dominuojančios grupuotės užsukdavo į „įtartinųjų“ namus ir naktį „pakviesdavo pasivaikščioti“. Pasivaikščiojimas baigdavosi kelio griovyje, laukuose ar kapinėse, susitikus šaulių būrį.
Šiais laikais Ispanijoje tebėra neatkastų masinių kapaviečių. Vienoje iš jų ilsisi bene garsiausia „pasivaikščiojimų“ auka – gėjus, poetas avangardistas Federico Garcia Lorca, draugavęs su tokiais menininkais kaip Pablo Picasso ir Salvadoras Dalí. Jis pradingo 1936 m. rugpjūčio 16 d., kai vietiniai falangistai jį išsivedė iš namų Granadoje.
Žmogžudystė įgijo didelę simbolinę reikšmę visos Europos intelektualams – tai buvo tarytum viso laisvo mąstymo Ispanijoje nužudymas.
Kartais aukos buvo pasirenkamos iš kalinių kalėjimuose. 1936 m. lapkričio pradžioje komunistų kariai išsivedė visus „fašistus ir pavojingus elementus“ iš Modelo kalėjimo Madride ir suvarė į kapines Parasueljos mieste. Per keletą dienų jie nubaudė mirties bausme 2,4 tūkst. žmonių be jokio teismo.
Ketvirčiui milijono žmonių įvykdyta mirties bausmė
Taigi, abi kariaujančios pusės darė viską, ką gali, kad įveiktų priešą. Daugybė pavyzdžių rodo, kad situacija buvo išnaudota siekiant suvesti senas sąskaitas ir atsikratyti priešų bei varžovų. Didžiulis aukų skaičius – nužudyta apie 50 tūkst. žmonių pirmaisiais karo mėnesiais – kalba pats už save.
Iš viso per karą ir vėlesnius nugalėtojų vykdytus valymus mirties bausme nubausta 250 tūkst. žmonių. Antra tiek žuvo per karo veiksmus. Be to, reikėtų nepamiršti daugybės prievartavimų, neteisėtų įkalinimų ir prievartinių nekaltų žmonių trėmimų.
Dešiniųjų nacionalistų pusėje represijos buvo vykdomos su valdžios palaiminimu, vadovaujantis vieno iš svarbiausių generolų Emilio Molaso šūkiu, kad norint užsitikrinti pergalę, reikia imtis „būtino smurto“. Respublikonų pusėje žiaurumus dažniausiai vykdė įniršusi minia, kurios valdžia nepajėgė sustabdyti, nors ne kartą buvo prašoma tą padaryti.
Karo pradžioje daugelis komunistų ir anarchistų nukreipė savo pyktį į Katalikų bažnyčią. Respublikonų teritorijoje beveik visos bažnyčios ir vienuolynai buvo apiplėšti, sudeginti arba užimti, o 7 tūkst. dvasininkų buvo nužudyti pačiu nežmoniškiausiu būdu.
Dėl to Katalikų bažnyčia atvirai pareiškė palaikanti sukilėlius. Vyriausybei nespėjus sustabdyti žiaurumų, tarptautinė parama nacionalistams gerokai išaugo, ypač katalikiškose šalyse, tokiose kaip Airija. Savanorių grupės ėmė plūsti iš katalikiškų šalių kovoti su komunistų nešamu blogiu.
Milicija yra pernelyg silpna
1936 m. vasaros pabaigoje respublikonų gynybai iškilo grėsmė. Milicija kariniu požiūriu neprilygo sukilėlių kariuomenei ir tik keliose vietose sugebėjo sustabdyti sukilėlių veržimąsi. Rugsėjo pradžioje buvo paskirtas naujas ministras pirmininkas – radikalus socialistas Francisco Largo Caballero, kuris buvo tvirtai pasiryžęs sušaukti rimtą kariuomenę.
Tačiau tuo pat metu pradėjo formuotis naujas, tarptautinis judėjimas. 1936 m. rudenį Kominternas ėmė organizuoti internacionalines brigadas. Per metus į karą Ispanijoje užsiregistravo nuo 40 tūkst. iki 60 tūkst. žmonių iš 55 pasaulio šalių. Dauguma karių atvyko iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Anglijos ir JAV.
Taigi daugelis užsieniečių ne tik rizikavo savo gyvybėmis dėl respublikos, bet ir buvo paskelbti nusikaltėliais, kuriems taikomas tarptautinis embargas, o kai kuriems dėl dalyvavimo kare netgi buvo atimta pilietybė. Labiausiai nukentėjo komunistai vokiečiai ir italai, kurie ne kartą mūšio lauke susidūrė su fašistais tautiečiais.
1936 m. rugsėjo pabaigoje generolas Francisco Franco buvo paskirtas vyriausiuoju sukilėlių vadu. Jis pradėjo sostinės puolimą.
Madrido gynyba tapo pirmuoju respublikonų triumfu, o tarptautinėms pajėgoms – krikštu ugnimi. Davidas Marshallas, kuriam per karą buvo 20 metų, vėliau prisiminė, kaip jo būrys, iš esmės vokiečių Thälmanno vadovaujama brigada, atvyko į Madridą. „Auštant priėjome keletą žemų kalvų į pietus nuo Madrido. Buvo labai šviesu ir nesigirdėjo nė garselio. Tolumoje matėsi Madridas, bežiūrėdami pamatėme 12 kylančių dūmų stulpų. Jie bombardavo Madridą. Tada supratome, kad tai karas, o ne nuotykis“, – pasakojo jaunas anglas, kuriam „pasisekė“ pačią pirmą dieną būti sužeistam ir išsiųstam toli nuo fronto.
Jo tautietis Samas Russelas taip pat stojo į kovą pirmą kartą. Jis ilgą laiką gulėjo apkasuose universiteto teritorijoje šiauriniame Ispanijos sostinės gale.
„Kaip tik tuo metu šalį pasiekė rusų ginklai. Didžioji dalis šovinių netiko šautuvams, o mes štai atsigulę kovojome su Franco tarp fakulteto pastatų. Gruodžio viduryje iš 30 vyrų buvome belikę vos 6. Keli buvo sužeisti, bet dauguma žuvę. Aukų skaičius buvo toks pat didelis visame prancūzų batalione“, – pasakojo jis. Nors buvo patirta didelių nuostolių, trūko visko – nuo maisto iki ginklų, o vokiečių ir italų lėktuvai nuolat bombardavo, miestas sugebėjo atsilaikyti.
Metų pabaigoje Franco kariai buvo taip baisiai išsekę, kad jis nusprendė atsitraukti ir parengti naują Madrido užėmimo strategiją.
Apkasų karas baigiasi lygiosiomis
Vėliau užsienio kariai suvaidino svarbų vaidmenį apkasų kare prie Jaramos upės į pietus nuo Madrido. Ore rusai rungėsi su vokiečių ir italų pilotais, o sausumoje kairiųjų brigadų pajėgos iš 22 šalių kovojo su marokiečiais, portugalais ir airiais dėl kiekvieno kvadratinio metro.
Kovos, kaip ir Madride, baigėsi savotiškomis lygiosiomis su dideliu aukų skaičiumi abiejose pusėse. Respublikonai neteko 10 tūkst. žmonių, o nacionalistai – 6 tūkst. Labiausiai nukentėjo internacionalinės brigados, kai kur buvo sunaikinti ištisi daliniai. Po šio mūšio brigados nebekovojo visu pajėgumu.
1937 m. kovo pradžioje respublikonai iškovojo didelę pergalę Gvadalacharos mieste į rytus nuo Madrido. Mussolinis išsiuntė 50 tūkst. karių į Ispaniją, kad užbaigtų karą. Tačiau respublikonų pajėgos su visiškai naujais rusų tankais ir tarptautine Italijos savanorių brigada įveikė respublikonų pajėgas – Mussolinio kariai patyrė žeminantį pralaimėjimą. Nepaisant pergalės, respublikonų pusėje aukų skaičius vis dėlto buvo didesnis. Ši pergalė buvo paskutinis brangiai kainavęs vyriausybei lojalių pajėgų triumfas.
Generolo Franco žvilgsnis nukrypo į šiaurę. Per keletą mėnesių jis užkariavo visą šiaurinę Ispanijos pakrantę ir užėmė dideles pramonės zonas. Po šio laimėjimo tapo aišku, kaip toliau vyks pilietinis karas, todėl Franco sąjungininkai nusprendė įvykdyti kruviną eksperimentą. 1937 m. balandžio 26 d. vokiečių ir italų pilotai subombardavo nedidelį baskų miestelį Gerniką.
Vokiečiams bombarduojant miestą iš didelio aukščio, kad pamatytų, kokį poveikį bombos turi civiliams gyventojams, italų pilotai mokėsi numesti bombas kuo taikliau. 75 proc. miesto buvo sunaikinta, o žuvusiųjų skaičius nurodomas nuo 126 iki 2,5 tūkst. Miestas neturėjo jokios strateginės reikšmės, o civilių gyventojų puolimas buvo visiškai nereikalingas.
„Gaila, bet negalėjome elgtis kitaip. Tuo metu niekaip kitaip nebūtume sukaupę patirties“, – 1946 m. per Niurnbergo teismą po II pasaulinio karo sakė liuftvafės vadovas Hermannas Göringas, paklaustas apie didžiųjų sprogdinimų generalinę repeticiją.
Netrukus po to vėl pasikeitė valstybės ministras pirmininkas. Su Sovietų Sąjungos pritarimu pareigas perėmė Juanas Negrínas. Maždaug tuo pačiu metu prasidėjo mūšiai Barselonoje. Įvairios komunistinės grupuotės nebepajėgė laikytis išvien ir kariauti prieš bendrą priešą. Vidury baltos dienos įsiplieskė konfliktas tarp stalinistų ir trockistų, kurie ėmė šaudyti vienas į kitą gatvėse.
Katalonijos didmiestyje atostogavęs George'as Orwellas sužinojo, kad komunistinės pajėgos suskilo į keletą grupelių. Jis priklausė trockistų grupuotei Partido Obrero de Unificación Marxista, (Marksistinio susivienijimo darbininkų partijai, POUM). Sovietų valdžiai ištikimi stalinistai pareiškė, kad POUM nariai remia fašistus, todėl jie buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą.
Sužeistas George'as Orwellas priverstas bėgti
Po kelių dienų maištas nurimo, o George'as Orwellas grįžo į Aragono frontą. Tačiau jam karas netrukus baigėsi. Po dešimties dienų jam į kaklą pataikė snaiperio kulka.
Orwellas per stebuklą liko gyvas ir kelias dienas praleido Barselonoje – netrukus jam teko bėgti iš šalies, kad vėl kilus konfliktui nebūtų suimtas kaip POUM šalininkas. 1937 m. baigėsi taip, kaip prasidėję. Franco nacionalistai pamažu, bet tvirtai veržėsi į priekį. 1938 m. balandį jie pasiekė Viduržemio jūros pakrantę ir padalijo respublikos teritoriją į dvi dalis. Netrukus po to Negrino vyriausybė bandė pradėti derybas dėl taikos sutarties, tačiau Franco atsisakė derėtis ir pareikalavo besąlygiško priešo pasidavimo.
Rusenusi respublikonų viltis ėmė gesti. Kariuomenė desperatiškai pabandė surengti paskutinį puolimą prie Ebro upės Ispanijos šiaurėje. Iš pradžių viskas ėjosi gerai, bet vėliau kariai buvo atremti ir patyrė didelių nuostolių.
Rugsėjo mėnesį Negrínas, dar kartą bandydamas susitarti su Franco, pareiškė, kad internacionalinės brigados turi palikti šalį. Paskutiniai užsieniečiai išvyko spalio pabaigoje – prieš pat nacionalistams iškovojant galutinę pergalę prie Ebro.
Negrinas viską vilkino tikėdamasis, kad tarp demokratinių ir fašistinių valstybių kils tikras pasaulinis karas ir ginklų embargas Ispanijai bus panaikintas, o šalis sulauks pagalbos iš išorės.
Tačiau Ispanijos vyriausybė nesulaukė pasaulinio karo. Nacionalistai ir toliau žygiavo per šalį ir sausio 26 d. subombarduotą Barseloną užėmė iš esmės be kovos. Po mėnesio Prancūzija ir Anglija pripažino Franco naujuoju Ispanijos valstybės vadovu.
Kovo 27 dieną sukilėliai užėmė Madridą. Franco paskelbė apie pilietinio karo pabaigą 1939 m. balandžio 1 d., likus vos penkiems mėnesiams iki II pasaulinio karo, kurį pradėjo į Lenkiją įsiveržusi nacistinė Vokietija.
Franco išbuvo valdžioje 36 metus
Francisco Franco Bahamonde atvedė sukilėlių pajėgas į pergalę Ispanijos pilietiniame kare, o vėliau tapo valstybės vadovu.
Francisco Franco Bahamonde (1892–1975 m.) gimė 1892 m. šiauriniame Ispanijos mieste Ferolyje. Jaunystėje jis padarė žaibišką karjerą kariuomenėje, nes pasižymėjo keliose kampanijose Maroke, kurį valdė ispanai. Būdamas vos 23 metų Franco tapo jauniausiu Ispanijos kariuomenėje majoru, o sulaukus 35-erių jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.
Franco, kuris prasidėjus pilietiniam karui buvo dislokuotas Kanarų salose, planuojant karinį perversmą iš pradžių laikėsi antrame plane. Jis prisijungė per perversmininkų tik prieš pat jam prasidedant, 1936 m. liepos 17 d.
Tų pačių metų rugsėjį, po daugybės karinių pergalių, kiti generolai jį paskyrė generalisimu, sukilėlių pajėgų vadu ir vyriausybės, kuri valdė okupuotas teritorijas, vadovu.
Tačiau Franco turėjo didesnių ambicijų. Kiek pakeitęs dokumento tekstą, jis gavo Ispanijos valstybės vadovo titulą. Šį titulą išlaikė ir 1939 m. pasibaigus pilietiniam karui. Šalies vadovu Franco buvo iki pat mirties Madrido ligoninės lovoje 1975 m. lapkritį.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
