Ten jie perskaitė juos sukrėtusią istoriją: remiantis Vakarų žvalgybos pranešimais, Rusija ketino įsiveržti kaimynę šalį.
Vienas iš kareivių šokiruotas paskambino motinai papasakoti, ką perskaitė. Ji pasakė, kad tai tik vakarietiška propaganda ir kad karo nebus. Ji klydo. Po penkių dienų, invazijos išvakarėse, karių vadai atskleidė, kad įsiverš į Ukrainą. Vadai taip pat pagrasino apkaltinti savo pavaldinius dezertyravimu, jei šie neatvažiuos.
„Mama, jie mus pasodino į automobilius, mes išvažiuojame“, – sakė karys motinai, paskambinęs, kol dalinys nepersikėlė per sieną.
„Aš tave myliu, jei yra laidotuvės [man], netikėk tuo iš karto, pasitikrink pati“, – sakė jis.
Nuo to laiko kario motina iš jo nieko negirdėjo, ir, nepaisant informacijos prašymų, karinės institucijos jai nepateikė jokių atnaujinimų. Galiausiai ji kreipėsi į žiniasklaidą.
Nepaisant sudėtingos karinės įrangos ir daugybės pranašumų popieriuje Ukrainoje Rusija suklupo strategiškai, operatyviai ir taktiškai. Tam trukdė klaidingos planavimo prielaidos, nerealūs terminai ir nepraktiški tikslai. Ji nukentėjo dėl nepakankamo tiekimo, blogos logistikos ir nepakankamos pajėgų apsaugos. Tam įtakos turėjo prasta lyderystė.
Šios problemos nesibaigia techninės įrangos problemomis, prastu mokymu ar korupcija. Veikiau juos sieja pagrindinė tema: nesirūpinimas kariuomene, savo personalo gyvybėmis ir gerove. Ukrainoje Rusijos kariuomenė meluoja apie mirtis, slepia kūnus ir yra abejinga dėl susirūpinusių kareivių šeimų. Ji gali išleisti milijardus dolerių naujai įrangai, tačiau tinkamai negydo karių sužalojimų, ir paprastai jai nelabai rūpi, ar kariai yra sveiki.
Tokia abejingumo kultūra iš esmės kompromituoja Rusijos kariuomenės efektyvumą, kad ir kaip plačiai ji būtų modernizuota. JAV geras karys yra laimingas karys, kuris yra tinkamai maitinamas, mokomas ir su juo elgiamasi pagarbiai. Tačiau Rusijos aukštoji vadovybė elgiasi taip, tarsi jos kariai būtų paskutinėje vietoje, priima taktinius sprendimus, tarsi galėtų tiesiog mesti žmones į prastai apibrėžtus tikslus, kol jiems pavyks. Tokia savivalė mažina karių moralę, žemina kovinį efektyvumą. Rezultatai akivaizdūs.
Kariai yra žemiau žolės jau daugybę metų Rusijoje
Rusijos kariuomenė jau seniai blogai elgiasi su savo kareiviais ir jų išsigandusiomis šeimomis, galima sakyti, kad jie yra nevertinami. Sovietų Sąjungos karo Afganistane metu daugelis šauktinių iš anksto nebuvo informuoti, kad yra siunčiami į mūšį. Kai jie mirė ar dingo, sovietų valdžia buvo atžagari ir atstūmė sielvartaujančius tėvus, ypač mamas, kurios reikalavo atsakymų.
Dešimtajame dešimtmetyje Rusijos kariuomenė pasiuntė į Čečėniją nepasirengusius šauktinius bjauriam miestų karui tokiuose miestuose kaip Groznas. Daugelis šių karių žuvo, buvo sužeisti ar sučiupti. Kareivių motinos, siekiančios užsitikrinti įkalintų vaikų paleidimą, dažnai prašydavo bazės vadų pagalbos, tačiau jos būdavo ignoruojamos.
Daugelis motinų keliavo tiesiai į Čečėniją ieškoti savo sūnų ir retkarčiais tarpininkavo sandoriuose ar organizavo kalinių mainus su čečėnų kovotojų grupuotėmis. 2014 metais, kai Rusija slapta pasiuntė pajėgas į Rytų Ukrainą, karių šeimos vėl buvo gąsdinamos arba joms buvo meluojama apie jų vyrų statusą ir aplinkybes. Pavyzdžiui, kai kuriems buvo pasakyta, kad jų sūnūs žuvo treniruotėse Rusijoje, o ne Rytų Ukrainoje.
Ši nepagarbos kultūra akivaizdžiai išsiplėtė iki paskutinio Rusijos karo. Jei, pavyzdžiui, pernelyg didelis operatyvinis saugumas nebūtų trukdęs pajėgų apsaugai, kariuomenė būtų galėjusi geriau pasiruošti ir parengti pajėgas tokiems miestų mūšiams, su kuriais jie tikrai susidurtų. Tačiau kadangi nerimauta dėl informacijos nuotėkio, Rusijos kariuomenė savo planus laikė paslaptyje, keldama pavojų pasirengimui.
Panašiai, jei Maskva būtų norėjusi išvengti daugybės aukų, ji nebūtų ėmusis tos pačios strategijos, paaiškėjus, kad Vakarų žvalgyba atskleidė ir paskelbė jų invazijos planus. Tačiau Kremlius karą tęsė taip, kaip buvo planuota, pasiųsdamas savo karius tiesiai į Ukrainos pajėgas, kurios kai kuriais atvejais slapta jų jau laukė.
Suprasti sunku: be apsaugos priemonių paleido per Černobylį
Iš tiesų, sunku suprasti Rusijos priešinvazinę strategiją. Abstraktų karo planavimą Gynybos ministerijos štabe vykdantys vadai logiškai gali daryti išvadą, kad jie turėtų įsiveržti į Černobylio atskirties zoną, nes žemėlapyje tai tiesiausias ir neginamas kelias iš Baltarusijos į Kijevą. Bet jei jie rūpintųsi savo kariais, jie būtų galėję pasukti kitu keliu arba bent jau paruošti savo karius neįtikėtinai pavojingai užduočiai.
Vietoje to, pasak Černobylio atominės elektrinės darbuotojų, Rusija pasiuntė savo karius per pavojingą ir užterštą zoną be apsaugos priemonių nuo radioaktyvių dulkių, kurias nešiojo šimtai jų karinių transporto priemonių. Elektrinę užimantiems kariams ji nepasakė apie jų dislokavimo svarbą. Jų pajėgos įvežė transporto priemones giliai į apšvitintą dirvožemį žemėje, kur kariai, kaip pranešama, gyveno mėnesį, kol susirgo ir buvo evakuoti medikų.
Apsinuodijimas radiacija yra ypač kraštutinis pavyzdys, kaip Rusijos kariuomenės netinkamas elgesys su kariais kenkia jos koviniams pajėgumams. Bet yra daug kitų. Kariai dėl prasto planavimo nukentėjo nuo nušalimų, o vėliau Rusijos medikai juos gydė 44 metų senumo kariniais bintais. Kai kurie Rusijos vadai tiesiog dingo kovinėse zonose, palikdami savo pavaldinius be pastogės, maisto ar vandens. Kariškiai vieniems kariams išsiuntė pasibaigusio galiojimo, kitiems – nepakankamus maisto davinius, karo lauko virtuvės sunkvežimius, pripildytus maišais bulvių, raugintų agurkų ir avižų, kurių dauguma supuvo per kelias dienas.
Rusijos kariuomenės nepagarba savo kariams padarė daugiau nei pakenkė jų koviniams rezultatams. Taip pat tai kirto jų moralei ir norui kovoti. Vadovybė, kaip įprasta, vogė siunčiamų paketų turinį, tad kai kurie kareiviai paskambino mamoms ir liepė nesivarginti nieko siųsti. Pamirštama mokėti kariams ir jų teisėtą kovinį atlyginimą, be to, daliniai palieka žuvusiuosius. Tad nenuostabu, kad kai kurie Rusijos kariai tiesiog Ukrainos laukuose paliko visiškai funkcionalią modernizuotą įrangą. Kiti kareiviai paskambino mamoms ir pasakė, kad svarsto galimybę šauti sau į koją, kad galėtų išeiti.
Sutrikus drausmei ir moralei, Rusijos kariai pradėjo plėšti Ukrainoje viską, ką galėjo, ir pargabenti namo – įskaitant skalbimo mašinas, keptuves, televizorius iš Ukrainos mokyklų ir net panaudotą blakstienų tušą. Jie iš Ukrainos parduotuvių vogė mėsą, cigaretes ir alkoholį. Pritrūkus maisto iš turgaviečių, jį vogė (kartu su gyvuliais) tiesiai iš ukrainiečių. Pagal Ukrainos žvalgybos tarnybų paskelbtus perimtus telefono skambučius, kai kurie Rusijos kariai net valgė šunis.
Turint omenyje, kaip Rusijos kariuomenė netinkamai elgiasi su savo personalu, nenuostabu ir tai, kad Rusijos kariai įsivėlė į nusikaltimus. Visa tai nepateisinama, o keliuose Ukrainos kaimuose ir miestuose Rusijos kariai vykdė neapsakomus žiaurumus, įskaitant kankinimus, prievartavimus ir egzekucijas. Tačiau viskas prasideda nuo vadovavimo ir užuot parodęs susirūpinimą dėl šių piktnaudžiavimų ar liepęs jiems sustoti, Kremlius vienam iš dalinių, kaltinamų žiaurumų vykdymu Bučoje, suteikė garbingą titulą.
Rusijos kariuomenės finalas
Per šį karą Rusijos kariuomenei bus beveik neįmanoma išspręsti savo vidinės kultūrinės problemos. Iš tiesų, net ir pasibaigus invazijai, Rusijos kariuomenei bus sunku vykdyti reformas, kaip tai buvo padaryta po jos penkių dienų karo su Gruzija 2008 metais. Taip yra todėl, kad, skirtingai nei Gruzijos kare, Maskva negali kaltinti senos įrangos; problema susijusi su sprendimus priimančiais asmenimis ir jų sprendimais, ir šie asmenys nepripažino, kad kariuomenė vis dar turi sisteminę netinkamo elgesio su personalu problemą.
Dabartiniai Rusijos kariuomenės vadovai greičiausiai net buvo linkę aktyviai nekreipti dėmesio į sisteminį blogą elgesį su personalu tol, kol buvo tylu, į gynybos biudžetą plūdo rubliai, o ginklai buvo perkami toliau, kaip buvo planuota. Aukščiausi Rusijos vadai nėra apolitiški karo mokslininkai; savo pozicijas jie užsitarnavo suprasdami, kad lojalumas yra svarbiau už tiesos išsakymą valdžiai.
Jie patvirtino invazijos planą nepaisant visų jo aiškių trūkumų. Nėra parengtų papildomų pajėgų, kurios palengvintų krūvį 190 tūkst. karių, kuriuos Rusija yra paskyrusi šiam karui, o tai reiškia, kad kariai kovos iki išsekimo, jei Kremlius nepaskelbs masinės mobilizacijos. Rusijos kariuomenė, žinoma, supranta, kad netekus karių, sunkiau laimėti karus.
Kremlius ypač jautriai reaguoja į aukas ir, kaip ir ankstesniuose karuose, kaip išgalėdamas stengiasi jas nuslėpti. Pavyzdžiui, Rusija nuo 2015 metų slaptai diskutuoja apie karines mirtis. Šiuo metu Rusijos pareigūnai gąsdina išsigandusias šeimas, ieškančias žinių apie savo vaikus. Kai kuriems tėvams buvo pasakyta, kad informacijos apie sūnus nėra arba kad tokia informacija yra slapta.
Kiti, ieškodami naujienų, buvo vedami per begalinę telefonų numerių seriją, kai kurie kaltinami „isterija“. Tėvai net tiesiogiai vyko į bazes ir ligonines ieškoti informacijos apie dingusius vaikus, sulaukdami tik atšiauraus atstūmimo. Pavyzdžiui, nuskendusiame „Moskva“ kruiziniame laive dingusio šauktinio tėvas nuvyko į Juodosios jūros laivyno bazę paklausti, kur yra jo sūnus. Vietinis vadas gūžtelėjo pečiais: „Na, kažkur jūroje”.
Ir tokių istorių sąrašą būtų galima tęsti, nes sisteminės problemos Rusijos kariuomenėje lieka esminiu jos trūkumu.
