Maža to, Rusija aiškiai išdėstė, kad jos nedomina siūlymai išspręsti tik dalį „strateginio stabilumo“ klausimų, ar tik sulaukti garantijų dėl Ukrainos nestojimo į NATO. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas aiškiai leido suprasti, kad siekia išardyti po Šaltojo karo pabaigos susiformavusią Europos saugumo sistemą, kurios pagrindas yra suverenių valstybių teisė rinktis, siūlydamas grįžti prie ankstesnio „standarto“ ir buferinės zonos Europos rytuose atkūrimo, rašoma „Foreign Affairs“. Ir tai yra toks siūlymas, su kuriuo JAV ir jos partnerės niekaip negali sutikti.
Tuo metu, nepaisant Rusijos tikinimų, kad ji neturi planų pulti Ukrainos, kariuomenė okupuoja Ukrainos žemes ir kariauja jos teritorijoje nuo 2014-ųjų, o dabartinis karinių pajėgų sutraukimas pasienyje faktiškai neturi precedento. Neseniai Rusijos rytų karinės apygardos daliniai buvo pradėti perkelinėti į Vakarus, kartu su smogiamaisiais ar krovininiais sraigtasparniais ar aprūpinimo linija, siekiant užtikrinti plataus masto puolimo grandžių veiklą.
Rusija taip pat teisina savo kariuomenės aktyvumą vakarų kryptimi pratybomis su Baltarusija, kurios vyks iki vasario 20-osios. Kol kas Rusijos kariuomenėje dar nėra pasirengta plataus masto karinei operacijai Ukrainoje, tačiau vykstančios pratybos ir aprūpinimo dalinių atvykimas yra aiškus požymis, kad ruošiamasi veiksmui.
Maža to, tiek JAV, tiek Didžiosios Britanijos vadovai tvirtina, kad Rusija yra pasiruošusi pulti Ukrainą ir „spėjama“, kaip buvo J. Bideno pasisakymo atveju, kad V. Putinas taip ir padarys.Didelio masto karinis konfliktas Ukrainoje taptų katastrofa – pasekme, kurios nenorėtų niekas. Tačiau tai yra dalykas, kuriam JAV turi būti pasiruoši, pažymima „Foreign affairs“.
Trys scenarijai ir nė vieno iš jų nėra gero
Jeigu diplomatinės derybos baigsis nesėkme, yra numatomi trys galimi tolimesnės įvykių eigos scenarijai. Kuris iš jų bus įgyvendintas priklauso nuo to, kaip V. Putinas pasirinks veikti, siekdamas įgyvendinti savo tikslus: sužlugdyti Ukrainos karinius pajėgumus, pasėti sumaištį Ukrainos vyriausybėje ir galiausiai paversti Ukrainą žlugusia valstybe – rezultatas, kurio siekia Putinas, nes tai panaikintų Ukrainos, kaip neįkandamo priešo ir vis rimtesnio saugumo iššūkio, grėsmę. Susidūręs su vis mažėjančia įtaka ir kontrole Ukrainoje, Kremlius gali savo siekius užsitikrinti tik demonstruodamas karinę galią.
Pirmasis scenarijus numato primestinį diplomatinį sprendimą, leidžiantį išlaikyti krizinę situaciją Ukrainoje. Rusija gali formaliai pripažinti ar aneksuoti jau okupuotą Donbaso teritorijos dalį Ukrainos rytuose. Rusijos komunistų partija jau „patogiai“ pasiūlė V. Putinui imtis tokios iniciatyvos, panašiai, kaip buvo pasielgta Gruzijos atveju – tuomet atsirado tik Rusijos pripažįstamos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos.
Tai leistų Kremliui išvengti tolimesnio karinio kišimosi (bent jau artimiausių metų perspektyvoje) ir vis tiek deklaruoti „pergalę“. Rusijos vadovybė taip pat gali tikėtis išprovokuoti Ukrainą strateginiam apsiskaičiavimui, kaip įvyko 2008-aisiais Gruzijoje, kuomet M. Saakašvilio vadovaujama valstybė pasirinko karinės konfrontacijos su „separatistais“ kelią bei sulaukė karinio Rusijos atsako.
Kita vertus, toks žingsnis geriausiu atveju Rusijai reikštų status quo atstatymą, o ne pergalę prieš NATO. Tokiu būdu Ukrainoje iškiltų dar stipresnė antirusiška politinė jėga, todėl apie galimybę infiltruoti į valdžią prorusiškus politikus galima būtų pamiršti. Maža to, V. Putinui pasirinkus šį žingsnį NATO pajėgos rytuose beveik neabejotinai būtų dar labiau sutvirtintos, kas iš esmės prieštarauja Kremliaus pateiktiems reikalavimams aljansui.
Antrasis scenarijus numato nedidelės apimties Rusijos karinį puolimą, siekiant užimti Ukrainos rytines teritorijas, galbūt sujungiant Krymą su dabar okupuotomis Donbaso teritorijomis, užimant strategiškai svarbų Mariupolio uostą, bei kitą strategiškai svarbų miestą – Charkovą, galbūt net ir Odesą, o vėliau sektų tas pats „pripažinimo“ ar aneksijos scenarijus.
Toks žingsnis faktiškai atkirstų Ukrainą nuo jūros uostų ir išspręstų Rusijos logistines problemas aprūpinant Krymą, įskaitant ir vandens atsargas.
Šio plano įgyvendinimas būtų didžiulio masto karinė operacija, kuri pareikalautų visų Rusijos pajėgų Kryme, o taip pat kariuomenės dalinių, kurie šiuo metu yra dislokuoti Ukrainos pasienyje. Rusijai tektų stoti į sudėtingus mūšius didžiuosiuose Ukrainos miestuose, susidurti su partizanų kova. Taip pat tai nereikštų Ukrainos, net ir šiai netekus ženklios savo teritorijos dalies, pavertimo „nepavykusia valstybe“ (angl. Failed state), o būtent to iš esmės Kremlius ir siekia jau daugelį metų.
Todėl trečias, ir labiausiai tikėtinas, scenarijus yra plataus masto Rusijos puolimas, naudojant sausumos, oro ir jūros jėgą visoms puolimo ašims. Pagal šį scenarijų Rusija kuo greičiau siektų užsitikrinti oro ir laivyno pranašumą. Kelios Rusijos sausumos pajėgų grupės veržtųsi link Charkovo ir Sumų šiaurės rytuose, o kitos, dabar dislokuotos Kryme ir Donbase, atitinkamai iš pietų ir rytų. Tuo metu Rusijos pajėgos Baltarusijoje gali kelti tiesioginę grėsmę Kijevui ir taip sulaikyti Ukrainos pajėgas, kurios kitu atveju galėtų judėti sustiprinant frontą rytų ir pietų kryptimis. Šios pajėgos galėtų veržtis į Kijevą, kad paspartintų Ukrainos vyriausybės kapituliaciją.
Visiška šalies okupacija šiuo atveju yra mažai tikėtina, nes bandymas išlaikyti užgrobtus didžiuosius miestus reikštų aršią kovą miestų sąlygomis, papildomus nuostolius Rusijos kariuomenei, kurių ši labai norėtų išvengti. Niekas pačioje Rusijoje nenorėtų, kad „trumpalaikis pergalingas karas prieš NATO parankinius“ virstų dar vienu Afganistanu ar Čečėnija. Rusija, tikėtina, pasirinktų „išdegintos žemės“ taktiką, kuomet užgrobus teritoriją ir pasiekus diplomatinį susitarimą ar pridarius pakankamai nuostolių būtų atsitraukta.
Šios karinės operacijos metu būtų taikomasi į Ukrainos valstybingumo simbolius – valdžios institucijas, kritinės svarbos infrastruktūrą, netgi vietas, kurios yra svarbios ukrainiečių nacionaliniam identitetui ar moralės palaikymui.
Būtų ne tik raketomis taikomasi į valdžios institucijų pastatus ar Maidano aikštę, bet ir imamasi kibernetinių išpuolių prieš ypatingos svarbos infrastruktūrą, pavyzdžiui, elektros tinklus. Rusija taip pat siektų sunaikinti Ukrainos ginkluotės gamintojų pajėgumus, taip iš esmės sumažinant grėsmės pavojų artimoje ateityje.
Puolimas sausuma ir jūroje būtų skirtas apsupti ir sunaikinti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, išlaikyti tik būtiną kritinę vietovę ir panaudoti oro bei tolimojo nuotolio jėgą Rusijos kariniams ir politiniams tikslams pasiekti. Šie smūgiai atneštų dešimtis tūkstančių aukų ir sukeltų humanitarinę katastrofą, chaosą civilinėse ir karinėse pavaldumo grandinėse ir galbūt nukirsdintų Ukrainos vadovybę. Jei viskas pavyktų pagal Rusijos planą, išpuoliai sužlugdytų Ukrainos vyriausybę, karinę ir ekonominę infrastruktūrą – visi reikalingi žingsniai siekiant Ukrainos „failed state“ būsenos.
Precedento neturintis atsakas
Nepaisant to, kokį Rusija pasirinktų puolimo variantą, JAV ir sąjungininkių atsakas privalo būtų iš „neturinčių precedento“ serijos, ką J. Bideno administracija pastaruoju metu nuolat ir akcentuoja. JAV senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robertas Menendezas jau pristatė „2022 m. Ukrainos suvereniteto gynimo aktą“ – kuriame yra numatyti veiksmai, kurių šalis gali imtis siekiant užtikrinti Ukrainos valstybingumą.
Jame yra numatytos sankcijos Rusijos valdžios atstovams, kurie būtų susiję su Ukrainos puolimo organizavimu, Rusijos finansų struktūroms, įskaitant pagrindinius valstybinius bankus, dujotiekį „Nord Stream 2“, energetikos sektorių. Taip pat siūloma atskleisti „Putino ir jo artimiausios aplinkos neteisėtai įgytų lėšų“ laikymo vietas.
Žadama ir stiprinti Ukrainos kariuomenę, šalies gynybos struktūras, plėsti dviejų šalių karinių pajėgų bendradarbiavimą, padėti kovoti su dezinformacija, skirti papildomą finansavimą įvairioms gynybos programoms.
JAV svarbiausia išvengti to, ko paslapčia tikisi Kremlius – susiskaldymo pačioje amerikiečių valdžioje, priimant sprendimus dėl griežto atsako.
JAV valdžia taip pat turėtų imtis šalies technologijų eksporto (mikroschemų ir puslaidininkių) į Rusiją ribojimo – priemonės, kuri galėtų paveikti Rusijos karinių kosmoso ir oro pajėgų bei ginkluotės gamybos sektorius.„Foreign affairs“ taip pat pažymima, kad J. Bideno administracija turėtų nusitaikyti į V. Putino artimiausiųjų rato turtus, pradedant nuo sankcijų 35 asmenims, kuriuos jau anksčiau nurodė Rusijos opozicininkas Aleksejus Navalnas. Sankcijos pagrindiniams Kremliaus „iždininkams“ ir artimiausiam V. Putino ratui turėtų daug efektyvesnį poveikį už sankcijas pareigūnams, kurie tiesiog vykdytų jiems duotus įsakymus pradėti karinius veiksmus.
Pastaruoju metu eskaluojama nuomonė, kad 630 mlrd. dolerių rezervuose turinti Rusija gali sau leisti nepaisyti ekonominių sankcijų grėsmės, tačiau šiuo atveju praleidžiamas svarbus argumentas – tokio pobūdžio sankcijos bet kokiu atveju susilpnintų Kremliaus įtakos tinklą ir ženkliai padidintų puolimo kainą. Jau vien paskelbta naujiena apie gresiančias sankcijas paveikė Rusijos bendrovių akcijų vertę.
Tuo pačiu, JAV būtina užsitikrinti vienybę sankcijų klausimais su šalimis-sąjungininkėmis, jeigu siekiama jų efektyvumo ir prasmingumo. Tam jau buvo žengtas pirmasis žingsnis, JAV paskelbus, kad bus siekiama užtikrinti dujų tiekimą Europai, jeigu dėl Rusijos agresijos staiga nutrūktų šio gamtinio ištekliaus tiekimas. Praėjusių metų pabaigoje JAV jau „gelbėjo“ europiečius, atsiųsdamos savo suskystintų dujų tanklaivius prie Europos krantų, taip sumažinant gamtinių dujų trūkumą ir padedant sureguliuoti staiga į rekordines aukštumas šokusias kainas.
Siekis – įtikinti Rusiją, kad karas nepadės įgyvendinti strateginių tikslų
Karinė pagalba Ukrainai, kas jau yra daroma ir dabar skubiai siunčiant gynybinę ginkluotę, turėtų būti tęsiama. Tai nepadės Ukrainai prilygti savo kariniu pajėgumu vienai galingiausių pasaulio kariuomenių, tačiau padidintų Rusijos galimo puolimo kainą Kremliui.
Vašingtonas taip pat turėtų dislokuoti papildomas karines pajėgas ir ginkluotę regione, taip užtikrinant pagalbą savo sąjungininkėms Europoje. JAV privalo užtikrinti Sovietų Sąjungos ir Rusijos dominavimą dar puikiai prisimenančias NATO rytinės dalies valstybes, kad kolektyvinę gynybą užtikrinantis sutarties straipsnis nėra tik „geri ketinimai“.
Siekiant dar labiau sustiprinti aljansą, Vašingtonas galėtų apsvarstyti Suomijos ir Švedijos narystę NATO, jeigu kažkuri iš jų užsimanytų stoti į aljansą, Rusijai užpuolus Ukrainą. Tai turėtų priversti Rusiją apsvarstyti galimo karinio puolimo įtaką vėlesniems strateginiams pokyčiams Europos rytuose ir šiaurėje.
Galiausiai, kartu su tarptautinėmis humanitarinėmis organizacijomis, JAV ir Europos šalys-sąjungininkės turėtų užtikrinti humanitarinį koridorių, siekiant apsaugoti pabėgėlius. Dešimtys tūkstančių – jeigu ne šimtai tūkstančių ar milijonai – gali bėgti nuo konflikto, ne tik iš pačios Ukrainos, bet ir iš aplinkinių valstybių.
Jeigu prasidės karas, geopolitinis kraštovaizdis taps žymiai sudėtingesnis JAV nacionaliniam saugumui. Praleidusios galimybę pateikti griežtą atsaką Rusijai per pastaruosius metus, dabar JAV turėtų numatyti blogiausią įmanomą variantą ir atitinkamai planuoti, panaudojant visus savo galios įrankius, kad apsaugotų JAV interesus.
Bideno administracija turi išlaikyti subtilią pusiausvyrą: vengti karinės konfrontacijos su Rusija ir bausti už šios naujos, atšiaurios realybės sukūrimą. Šiuo metu jokia užduotis nėra svarbesnė, pažymima „Foreign affairs“.