„Kol visų akys nukreiptos į Ukrainą, Europoje bręsta dar vienas konfliktas. Praėjus trims dešimtmečiams po kruvino Jugoslavijos subyrėjimo, neseniai įvykę Serbijos ir Kosovo susidūrimai vėl įžiebia užsitęsusius etninius konfliktus. Kol Serbija veikia vietoje, Maskva kursto ugnį“, – pažymima straipsnyje.
Putinas atvirai kalba apie savo norą susilpninti NATO ir grąžinti Rusiją prie jos istorinių sienų ribų. Tačiau, kadangi Rusijos kariai Ukrainoje patiria nuostolių, Maskva gali daug ką nuveikti kurstydama neramumus kitose žemyno dalyse.
Naujas karas Balkanuose taip pat gali būti Rusijos plano dalis: regioninė krizė suteiktų Kremliui galimybę įgyti įtakos parduodant ginklus ir tarpininkaujant, nukreipiant dėmesį nuo Ukrainos ir suteikiant Rusijai įtakos prieš Vakarų lyderius. Vakarų Balkanai tam yra ideali terpė.
1999 m. viskas baigėsi NATO įsikišimu
Kosovas su Bosnija ir Hercegovina nėra NATO narės. Lygiai taip pat, kaip Maskva siekia dominuoti tame, ką ji vadina „rusų pasauliu“, Serbija irgi jau seniai ragina suvienyti „serbų pasaulį“.
Ši koncepcija 1998 m. paskatino Serbiją įsiveržti į Kosovą – konfliktas baigėsi tik po NATO karinės intervencijos 1999 m. kovo mėn. siekiant nutraukti Serbijos žmogaus teisių pažeidimus prieš etninius albanus.
Nors Kosove tebėra tūkstančiai taikos palaikymo pajėgų NATO karių, įtampa yra didelė.
2008 m. Kosovas vienašališkai paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos ir ją pripažino daugelis Vakarų šalių, įskaitant JAV. Tačiau Serbija vis dar nepripažįsta šalies suvereniteto. Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius vis labiau stiprina savo valdžią šalyje ir per pastaruosius metus, remiamas Rusijos, darė spaudimą Kosovui.
2023 m. gegužės mėn. Serbija įvedė karinę parengtį po to, kai per etninių serbų riaušininkų ir tarptautinių taikdarių susirėmimą buvo sužeista 90 NATO karių.
Tai buvo Kremliaus, kuris etninę įtampą naudojo kaip pretekstą kariniams veiksmams, žingsnis. Rugsėjį A. Vučičius ištraukė dar vieną puslapį iš „Putino knygos“. Trisdešimt gerai ginkluotų etninių serbų, kuriuos, Kosovo teigimu, aprūpino Serbija ir kurie yra susiję su A. Vučičiumi, užpuolė policijos patrulį Kosove ir nužudė keturis žmones. Serbijos prezidentas paneigė apginklavęs užpuolikus.
Serbija pasinaudojo šiuo incidentu kaip pretekstu rugsėjo pabaigoje masiškai dislokuoti sunkiąją ginkluotę ir karius prie sienos su Kosovu. Baltieji rūmai buvo „labai susirūpinę, kad Serbija gali ruoštis karinei invazijai“, – vėliau „Time“ sakė JAV pareigūnas.
Toks konfliktas galėtų lengvai persimesti į kaimyninę Šiaurės Makedoniją, NATO narę. Susirūpinimas dėl gresiančios krizės paskatino Vašingtoną paskelbti išslaptintą žvalgybos informaciją apie Serbijos karinių pajėgų stiprinimą ir Kosovo policijos užpuolimą.
Po kelių dienų Serbija atsitraukė nuo sienos, tačiau akivaizdu, kad Belgradas ir Maskva rengia antrą smurto ir provokacijų kampaniją 2024 m. Rusija ėmėsi įtakos operacijų, vykdydama karo propagandą Serbijoje ir siųsdama ginklus. Kinija jai taip pat tiekia ginklus.
Noriai ieško preteksto imtis karinių veiksmų
Serbija įsipareigojo šiais metais padidinti karines išlaidas ir toliau išlaiko vadinamąjį Rusijos humanitarinį centrą netoli pagrindinės NATO bazės Kosove, kuris, Vakarų pareigūnų nuomone, yra Rusijos šnipinėjimo centras. Serbija ir Rusija, savaime suprantama, tai neigia.
Atrodo, kad serbai noriai ieško preteksto imtis veiksmų – vasario mėnesį Serbija pareiškė, kad draudimas Kosovui naudoti Serbijos dinarą kaip valiutą prilygsta etniniam valymui.
Kol NATO švenčia savo 75-ąsias metines, o V. Putinas patiria vis daugiau nuostolių Ukrainoje, Maskva bando atverti naują frontą Balkanuose. Maskvai net nereikia siųsti savo kariuomenės į regioną. Rusijai tereikia spustelėti Serbiją, kad paskatintų smurtą ir nestabilumą.
A. Vučičius kaip tik surengė neeilinį Serbijos saugumo tarybos posėdį dėl eskalacijos Kosove, po kurio pareiškė, kad serbai „priremti nugara prie sienos“. Analogišką mintį dėstė ir V. Putinas, pradėdamas karą Ukrainoje.
