Jis mano, kad jei Vladimiras Putinas laimės karą Ukrainoje, logiška, kad jis atkreips dėmesį į Moldovą, kuri yra kita stotelė kelyje į Rytų Europą ir kurioje Rusijos separatistų anklavas Padniestrė jau yra okupuotas Rusijos.
Tačiau netoliese yra dar vienas labai patrauklus taikinys – Vakarų Balkanai. Šiame neramiame teritorijos gabalėlyje yra keturios stabilios NATO narės: Kroatija, Albanija, Juodkalnija ir Šiaurės Makedonija. Tačiau Kremliaus akys krypsta į kitus prizus – Serbiją, Kosovą ir etniškai susiskaldžiusią Bosniją ir Hercegoviną.
Pasinaudotų NATO taikdariais
Pasak J. Stavridžio, V. Putinas žino, kad jei NATO narės vėl bus įtrauktos į tvarkos palaikymo misijas neramiose Balkanų teritorijose, jos bus atitrauktos nuo paramos Ukrainai.
Kosove, buvusiame Serbijos regione, kurio nei serbai, nei rusai nepripažįsta kaip nepriklausomos valstybės, tebėra dislokuoti keli tūkstančiai NATO taikdarių. Praėjusiais metais Serbijos kariuomenei buvo paskelbta aukšto lygio parengtis po to, kai Kosove kilus etninių serbų protestuotojų riaušėms buvo sužeista apie 100 NATO karių. Tai privertė Aljansą pasiųsti ten dar kelis šimtus taikdarių. V. Putinas akivaizdžiai skatina Serbiją daryti spaudimą NATO remiamai Kosovo vyriausybei.
„Jis taip pat siekia destabilizuoti netvirtą Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybę, kuri yra susiskaldžiusi į keistą trišalę prezidentūrą, kurioje yra po vieną kiekvienos iš trijų pagrindinių etnoreliginių grupių atstovą. Labiausiai patyręs politinis veikėjas yra Miloradas Dodikas, palaikantis glaudžius ryšius su Maskva.
Dar prieš dešimt metų jis man pasakojo apie būtinybę atsiskirti Serbų Respublikai, kuri iš esmės sunaikins šalį. Tada ši atskilusi dalis susijungs su Serbija ir sukurs didelę Serbijos valstybę, kuriai Putinas mielai pritartų“, – mano JAV atsargos admirolas.
Ne viskas prarasta
Jis įsitikinęs, kad Vakarai turi galimybių. Juk šiuo metu idėja Ukrainoje dislokuoti NATO batalionus yra mažai tikėtina. Todėl padidinti Kosove dislokuotų karių skaičių dabar ir užbėgti už akių neramumams, kuriuos bando kurstyti V. Putinas, yra visiškai įmanoma ir strategiškai prasminga.
„Tai būtų veiksmingo regioninio pastangų pasidalijimo Aljanse pavyzdys. NATO šalys Balkanuose ir gretimose teritorijose (pavyzdžiui, Graikijoje ir Italijoje) galėtų sutelkti dėmesį į šį regioną. Rytų ir Šiaurės Europos šalys galėtų vadovauti pastangoms dėl Ukrainos. Didžiosios Vakarų šalys – Prancūzija , Vokietija, Jungtinė Karalystė ir JAV – turi pakankamai išteklių veikti abejomis kryptimis.
Kartu su stabilizavimo pajėgomis NATO turi nepamiršti, kad Rusija naudoja vadinamąjį hibridinį karą. V. Putinas moka meistriškai naudotis socialiniais tinklais, dezinformacijos kampanijomis ir prorusiška propaganda, kad sukeltų įtampą už sienų. NATO turi pasitelkti savo informacinius tinklus, kad atskleistų ir atremtų šiuos melagingus naratyvus“, – rašo J. Stavridis.
Jo manymu, jei Rusijos Federacija nuspręstų padidinti spaudimą, ji galėtų panaudoti kibernetines atakas prieš elektros tinklus ir kitus gyvybiškai svarbius taikinius Kosove ir neserbiškose Bosnijos dalyse. Tai sukels sumaištį ir padidins socialinį nepasitenkinimą. NATO gali aprūpinti Balkanų sąjungininkus ir draugus geresnėmis kibernetinės gynybos sistemomis.
