Douglas Londonas yra į pensiją išėjęs rusakalbis CŽV operacijų pareigūnas, tarnavęs Centrinėje Azijoje ir vadovavęs agentūrų kovos su sukilėliais operacijoms, ir jis mano, kad Putinas nebūtų užpuolęs Ukrainą, jei nebūtų sugalvojęs patikimo plano, atsižvelgiant į neįveikiamo konflikto išlaidas.
Tačiau geriausi Putino planai gali nesunkiai dingti populiaraus Ukrainos nacionalinio pasipriešinimo ir sukilimo akivaizdoje.
Jei Rusija apribos savo puolimą Ukrainos rytuose ir pietuose, suvereni Ukrainos vyriausybė nenustos kovoti. Ji gaus patikimą karinę ir ekonominę paramą iš užsienio ir vieningų gyventojų paramą. Tačiau jei Rusija imsis užimti didžiąją šalies dalį ir Kijeve įvesti Kremliaus paskirtą marionetinį režimą, prasidės ilgesnis karas. Putino laukia ilgas, kruvinas sukilimas, kuris gali plisti į kitas šalis, galbūt net pasiekti Baltarusiją, kad mestų iššūkį Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai, tvirtam Putino sąjungininkui.
Didėjantys neramumai gali destabilizuoti kitas Rusijos orbitoje esančias šalis, pavyzdžiui, Kazachstaną, ir netgi persikelti į pačią Rusiją. Prasidėjus konfliktams, nenuspėjami ir neįsivaizduojami rezultatai gali tapti pernelyg realūs. Putinas gali būti nepasiruošęs prasidėsiantiems sukilimams.
Nugalėtojo gailestis
Daugelis didžiųjų valstybių kariavo prieš silpnesnę valstybę, tačiau įklimpo dėl to, kad nesugebėjo gerai apgalvoti pabaigos. Šis įžvalgumo trūkumas buvo ypač juntamas probleminėse okupacijose. JAV nebuvo sunku įsiveržti į Vietnamą 1965 m., į Afganistaną 2001 m., o į Iraką 2003 m., taip pat ir Sovietų Sąjungai įžengti į Afganistaną 1979 m. Bet ištverti tose šalyse atkaklių sukilimų akivaizdoje buvo žymiai sunkesnė užduotis.
Rusija greičiausiai gali užgrobti tiek Ukrainos teritorijos, kiek pasirinks. Tačiau planams nuraminti Ukrainą prireiks kur kas daugiau, nei, Putino teigimu, rezervinės pajėgos galėtų užimti teritoriją kaip „taikdariai“, kai bus pasiekti pirminiai kovos tikslai. Putino agresijos dėka Ukrainoje išaugo antirusiškas užsidegimas ir vietinis nacionalizmas. Ukrainiečiai pastaruosius aštuonerius metus planavo, mokėsi ir ruošėsi pasipriešinti Rusijos okupacijai.
Ukraina supranta, kad jokios JAV ar NATO pajėgos mūšio lauke jos negelbės. Jos strategija priklauso ne nuo Rusijos invazijos sugrąžinimo, o nuo nukraujuojančios Maskvos, kad okupacija jai taptų nepakeliama.
Bet kokiam būsimam sukilimui pasitarnaus Ukrainos geografinė padėtis. Šalis ribojasi su keturiomis NATO valstybėmis: Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Slovakija. Rusijos sąjungininkė Baltarusija vakaruose ribojasi su Lenkija, o šiaurėje – su kita NATO nare – Lietuva. Šios ilgos sienos suteikia Jungtinėms Valstijoms ir NATO ilgalaikį būdą remti Ukrainos pasipriešinimą ir ilgalaikį sukilimą bei kurstyti neramumus Baltarusijoje, jei JAV ir jų sąjungininkės nuspręstų slapta padėti opozicijai.
Į pietvakarius nuo Ukrainos esanti Moldova taip pat yra intriguojanti žaidėja. Nominaliai neutrali (neutralumas įrašytas į jos Konstituciją), Moldova praeityje bendradarbiavo su JAV ir NATO. Ji palaiko šiek tiek šaltus santykius su Maskva dėl nuolatinės įtampos dėl atsiskyrusios Padniestrės respublikos – siauros žemės juostos palei Moldovos ir Ukrainos sieną. Maskva remia šį separatistinį vienetą, kurį „taikos palaikymo“ vardu saugo Rusijos kariai. Jos vaidmuo Padniestrėje Moldovą stumia į Vakarus. Tikėtina, kad Moldova atvirai neprovokuos Kremliaus, tačiau gali būti pasirengusi slapta bendradarbiauti su Ukrainos pasipriešinimu.
Kaip JAV sužinojo Vietname ir Afganistane, sukilėliai, turintys patikimas tiekimo linijas, daug kovotojų atsargų ir prieglobstį už sienos, gali išsilaikyti neribotą laiką, sumenkinti okupacinės armijos valią kovoti ir išnaudoti politinę paramą okupacijai namuose. Rusija taip pat turėtų gerai pagalvoti, prieš bandydama, pavyzdžiui, sekti sukilėlius per sieną į Lenkiją, nes tokie veiksmai gali sukelti karą su NATO.
Palaikymas iš užsienio
Jungtinės Valstijos visada bus pagrindinis ir esminis Ukrainos sukilėlių paramos šaltinis. B. Obamos ir D. Trumpo administracijų metu JAV elgėsi santūriai, reaguodamos į Rusijos kibernetines atakas, dezinformaciją ir karinį ekspansionizmą. Vašingtonas nenorėjo išlaisvinti eskalacijos spiralės, kurios negalėjo suvaldyti, rizikuodamas Rusijos represijomis JAV bankams, verslui ir infrastruktūrai.
Tačiau J. Bideno administracija iki šiol buvo ne tokia atsargi bendraudama su Rusija. Siekdama atremti Rusijos veiksmus, ji atskleidė su Rusija susijusius programišius ir atgavo lėšas, pavogtas per kibernetinių atakų išpirkas, išdavė Rusijos oligarchus, kad jie stotų prieš teismą Jungtinėse Valstijose, ir išsilaptino žvalgybos informaciją apie Rusijos planus Ukrainoje, kad suvienytų sąjungininkus ir formuotų žiniasklaidos naratyvą.
Jei Ukraina išliks gyvybinga ir nepriklausoma, nesvarbu, ar valdoma iš Kijevo, ar iš Lvovo (didžiausias miestas vakarinėje šalies dalyje), JAV ir jų NATO sąjungininkės gali atvirai padėti jos gynybai ginklais, mokymais ir pinigais. Galima daryti išvadą, kad CŽV teisinė chartija bendradarbiauti su užsienio žvalgybos kolegomis leido jai daugelį metų teikti mokymus ir medžiagą savo Ukrainos partneriams, lygiai taip pat, kaip JAV kariniai instruktoriai dirbo su savo kolegomis iš Ukrainos ir padėjo jiems.
Ši pagalba turės tapti slapta, jei Rusija užgrobs vyriausybę ir visiškai okupuos šalį. Karinė parama veiksmams prieš suverenią šalį, su kuria JAV nekariauja, turi būti slapta, panašiai kaip JAV parama Afganistano mudžahedams prieš Sovietų Sąjungą devintajame dešimtmetyje, Irako kurdams prieš 2003 m. invaziją ir mažiau sėkmingai – prieš dešimtmetį sukilėliams Sirijoje. Norint užpulti priešus iš nugaros, prireiktų prezidento slaptų veiksmų, kuriuos finansuotų Kongresas. Žinoma, šio įgaliojimo versija tikriausiai jau egzistuoja ir Baltieji rūmai gali ją pakeisti kaip naują Kongreso pranešimo memorandumą, kad būtų atsižvelgta į besikeičiančias aplinkybes.
Sukilėlių rėmimas yra įrašytas CŽV DNR. Jos pirmtakas, Strateginių paslaugų biuras, atsirado Antrojo pasaulinio karo metais, remdamas pasipriešinimo pajėgas Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Rytų Azijoje. Naujausia CŽV patirtis remiant ir kovojant su sukilėliais Afganistane, Irake ir Sirijoje gerai paruošia ją pasipriešinti modernioms, įprastinėms Rusijos pajėgoms. Jungtinės Valstijos gali padėti Ukrainos sukilėliams smogti taikiniams, turintiems didžiausią karinę vertę ir psichologinį poveikį.
Sausį „Yahoo News“ ataskaitoje aprašyta slapta CŽV mokymo programa, skirta elitinėms Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgoms ir kitiems žvalgybos darbuotojams, kurią 2015 m. pradėjo Obamos administracija po to, kai Rusija 2014 m. aneksavo Krymą. Remiantis ataskaita, pastangos apėmė CŽV sukarintų pajėgų dislokavimą Ukrainoje. Tokios programos subręsta laikui bėgant, kai auga pasitikėjimas tarp mokytojų ir jų kolegų iš užsienio, o gavėjai moko to, ko išmoko, kitus.
JAV ir Ukrainos pareigūnai jau seniai planavo šią dieną. Tikėtina, kad slapta programa, padedanti organizuoti pasipriešinimą Rusijai, jau turi ryšių infrastruktūrą, žvalgybos duomenų rinkimo galimybes ir operatyvinius planus. Be to, taktika, sukurta siekiant paremti gynybines operacijas prieš įsibrovėlį, gali pereiti prie tų, kurių tikslas – sulaikyti okupacinę jėgą.
Išlaisvintos jėgos
Antirusiškas sukilimas, be jokios abejonės, susidurs su kliūtimis ir išgyvens nesėkmes. Putinas žino apie Ukrainos pasipriešinimo platesnei Rusijos okupacijai galimybę. JAV pareigūnai tvirtino, kad Rusijos vyriausybė turi sąrašus Ukrainos politinių ir saugumo pareigūnų, kuriuos ji suimtų ar net nužudytų, kai užgrobs šalį, ir sąrašus Kremliui palankių veikėjų, kuriuos tikėtųsi įdarbinti. Rusija sieks sužlugdyti bet kokį sukilimą, skubiai pašalindama galimus pasipriešinimo lyderius ir skatintojus.
Sukilimas prieš Rusijos pajėgas Ukrainoje bus ilgas, nes reikės sukaupti jėgas ir pasiekti savo tikslus. Pasipriešinimo judėjimams gali prireikti metų, o ne mėnesių, kad subręstų, organizuotųsi ir pasiektų prasmingą puolimo tempą. Net būdamas amerikietis, būčiau galėjęs lengvai vaikščioti gatvėmis ar pietauti Kabulo kavinėse 2002 m. ir Bagdade 2003 m. be rūpesčių. Tačiau po metų ar dvejų turėjau dėvėti liemenę ir būti su apsauga, kuri mane vežė stipriai šarvuotose transporto priemonėse, tikėdamasi išvengti pasalų ir savadarbių sprogstamųjų užtaisų smūgių.
Ukrainos maištininkai turės atsižvelgti į šiuolaikinių technologijų pažangą, kuri apsunkina jų darbą. Antrojo pasaulinio karo, Vietnamo karo ir sovietų invazijos į Afganistaną metu organizuotos partizanų grupės galėjo išsiskirstyti po kaimus ar kalvas. Dėl dronų, palydovų ir šiluminio vaizdo kamerų dabar sunkiau pabėgti nuo okupacinių pajėgų. Sukilėliai imsis tarpvalstybinių reidų, tačiau ilgalaikėms karinėms operacijoms toliau už priešo linijų prireiks pagalbos iš gyvenančių tokiose vietose – žmonių, kurie tariamai gyvena įprastą gyvenimą, slapta turi prieigą prie ginklų ir saugių ryšių ir taip gali išvengti Rusijos aptikimo. Rusai šių operatyvininkų išpuolius įvardins kaip teroro aktus, o Vakarų žmonės jiems pritars kaip laisvės kovotojų poelgiams.
Tikėtina, kad rusai anksti atskleis daugybę sukilėlių žiedų, greitai demaskuodami pradinius sukilėlių lyderius po ilgus metus trukusio Rusijos žvalgybos duomenų rinkimo. Tačiau sukilėliai greitai prisitaiko – daug greičiau nei didelės, struktūrizuotos armijos, su kuriomis jie kovoja – ir atsiranda naujų lyderių, kuriuos formuoja nepalanki ankstyvoji patirtis. Jų judrumas tampa didžiuliu pranašumu.
Rusija tikėtųsi arba apriboti savo įsiveržimą į Ukrainos dalis, kurių gyventojai gali būti labiau linkę priimti Rusijos valdžią, arba įsiveržti tokiu žaibišku greičiu, kad užgrobtų ir nuramintų šalį, kol gyvybingas pasipriešinimas dar gyvuoja. Tačiau Rusijos kariniai pranašumai prieš Ukrainos pajėgas sumažės, nes priešas, su kuriuo ji kovoja, iš organizuotos kariuomenės virs decentralizuotu ir mobiliu pasipriešinimu. Okupacinės pajėgos bus persekiojamos išpuolių, skirtų tiek aukų, tiek karinei drausmei pakirsti. Įtakos kampanija, kurioje gausu siaubingų skerdynių – tiek civilių ukrainiečių, tiek rusų karių žūties – vaizdų, bus siekiama pasėti Rusijoje antikarines nuotaikas ir atremti Maskvos pasakojimą, kad dėkingi vietiniai jų pajėgas sutiko kaip išvaduotojus.
Putino motyvai pradėti šį karą tebėra didelių diskusijų objektas. Jie gali tapti aiškesni artimiausiomis dienomis ir savaitėmis, Rusijai tęsiant puolimą. Tačiau jei jo tikslai yra maksimalistiniai – perbrėžti sienas ar net nuversti dabartinę vyriausybę – sukilimas neišvengiamas. Tiek Putinui, tiek jo priešams bus sunku suvaldyti jėgas, kurios dabar tik stiprėja.
