Portalas tv3.lt nupiešia Rusijos diktatoriaus V. Putino portretą – nuo pat jo gimimo iki dešimtis tūkstančių ar net daugiau ukrainiečių pražudžiusio karo Ukrainoje.
Galėjo V. Putinas ir negimti
Nežinia, kiek tiesos yra faktuose, susijusiuose su V. Putino šeima ir jo pirmosiomis gyvenimo dienomis, – kaip ir tolesniame jo gyvenime. Pats Rusijos prezidentas ne kartą yra pasakojęs dramatišką istoriją, kaip jis galėjo ir negimti.
Pasak V. Putino kultivuojamos legendos, Antrojo pasaulinio karo metais, vykstant Leningrado blokadai, jo tėvas esą trumpai pertraukai grįžo iš fronto ir visai šalia savo namų, krūvoje žmonių kūnų, rado leisgyvę, badu mirštančią savo žmoną, tuomet ją išgelbėjo ir pastatė ant kojų.
Ir vis dėlto, kaip pamatysime vėliau, V. Putinas ir jo aplinka labai mėgsta legendas, mitus ir mistiką, todėl, vargu, ar šioje diktatoriaus pamėgtoje istorijoje yra bent krislas tiesos. Juoba, kad tą pačią istoriją jis pats yra pasakojęs visiškai kitaip.
Štai Hillary Clinton prisimena minėtą istorijos versiją, o savo 2000 m. išleistoje biografijoje pats V. Putinas rašė, kad tuo metu jo tėvas kariavo, o motina, nuo alkio nualpusi šalia lavonų krūvos gatvėje, tiesiog pati laiku atsikėlė ir „stebuklo padedama“ išgyveno, o ne buvo išgelbėta savo vyro.
Beje, sąsaja su Kremliumi V. Putiną galimai siejo dar iki jo gimimo. Nežinia, ar tai dar viena legenda, tačiau V. Putino biografijoje dažnai minima, kad jo senelis – Spiridonas Putinas – esą buvo asmeninis Vladimiro Lenino virėjas, o po jo mirties kartais gamindavo ir Josifui Stalinui. Faktas tas, kad jo senelis tikrai buvo virėju Maskvoje.
Vis tik V. Putino biografijoje esama ir tikrų faktų. Jis 1952 m. spalio 7-ąją gimė darbininkų šeimoje tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Rusijoje. Nors buvo trečias sūnus savo tėvams, išgyveno vienintelis – jo vyresni broliai Albertas ir Viktoras mirė dar gerokai iki gimė V. Putinas.
V. Putinas nuo mažumės mėgo romanus ir serialus apie šnipus, todėl nenuostabu, kad dar mokykloje pradėjo domėtis, kaip galėtų papildyti KGB gretas. Be to, nuo 12 metų pradėjo praktikuoti sambo ir dziudo – kovų menus, su kurių aprangomis dar iki šiol išdidžiai pozuoja nuotraukoms.
„Blyškioji kandis“
Tebesvajodamas apie karjerą KGB, V. Putinas baigė teisės studijas Leningrado universitete ir dar studijų metu papildė Sovietų Sąjungos komunistų partijos gretas. Beje, būtent universiteto suole jis sutiko Anatolijų Sobčiaką (šis universitete dėstė teisę) – žmogų, kuris vėliau turėjo didelės įtakos V. Putino politinėje karjeroje.
1975-aisiais baigęs teisės studijas, V. Putinas įsitraukė į KGB gretas, kur praleido bene 15 metų ir, kaip teigia pats, pakilo iki papulkininkio laipsnio. Dar viena V. Putino biografijos legenda – esą jis dėl savo nykios išvaizdos (neaukšto ūgio, labai šviesaus gymio ir šviesių plaukų) įgavo pravardę „blyškioji kandis“. Kandys – maži įkyrūs parazitai ir Rusijoje „kandimis“ vadinamos kuklios ir nepatrauklios merginos. Aišku, kas norėta pasakyti tokia pravarde, bet vargu ar kas nors V. Putiną išties taip vadindavo jam į akis.
„Blyškioji kandis“ ilgainiui tapo elitinio už užsienio žvalgybą atsakingo KGB Pirmojo vyriausiojo direktorato dalimi ir buvo išsiųstas šnipinėti į Dresdeną – antrą pagal dydį Rytų Vokietijos miestą. Derėtų pridurti, kad jau tuomet V. Putinas laisvai kalbėjo vokiškai – kalba, kurios mokėsi nuo vaikystės.
Tačiau V. Putino šnipinėjimo karjera griuvo kartu su Berlyno siena ir Sovietų Sąjunga. Taigi jis 1990-aisiais grįžo į Rusiją, kuri jau buvo visiškai kitokia nei jam išvykstant. Grįžęs į Leningradą, V. Putinas atnaujino savo draugystę su A. Sobčiaku, kuris netrukus tapo Leningrado meru ir nutiesė V. Putinui kelią į jo politinę karjerą, 1990-ųjų gegužę paskirdamas jį savo patarėju vidaus klausimais.
Po metų V. Putinas A. Sobčiako kabinete tapo Tarptautinių santykių komiteto vadu, atsakingu už tarptautinių santykių ir užsienio investicijų skatinimą. Eidamas šias pareigas V. Putinas užsiėmė machinacijomis, už kurias buvo rekomenduojama jį atleisti, tačiau šis žingsnis niekada nebuvo žengtas. Atvirkščiai, V. Putinas greitai užsitarnavo A. Sobčiako pasitikėjimą ir per kelerius metus jis tapo vicemeru.
Staigus šuolis karjeros kreivėje
Kiek vėliau, 1996-aisiais, A. Sobčiako neperrinkus Leningrado meru, V. Putinas persikraustė į Maskvą ir pradėjo dirbti Rusijos Federacijos prezidento administracijoje. Būtent nuo 1996-ųjų fiksuojamas dramatiškiausias V. Putino politinės karjeros šuolis.
Kitąmet tuometis prezidentas Borisas Jelcinas V. Putiną paskyrė prezidentūros vicekancleriu, 1998 m. tuomet dar mažai kam žinomas V. Putinas netikėtai tapo FSB (buvusio KGB) vadu, o 1999-aisiais – ministru pirmininku.
Tūkstantmečio pabaigoje B. Jelcino prasta sveikata ir ūmus alkoholizmas buvo viešos paslaptys, taigi nenuostabu, kad jis ieškojo sau jauno ir patikimo įpėdinio. V. Putinas B. Jelciną pakerėjo jau minėtu savo pilkumu ir ištikimybe, tuometei Kremliaus valdžiai atrodė, kad jis bus nesunkiai paveikus manipuliacijoms.
Įdomu, kad 1999 m. rugpjūtį ką tik premjeru paskirtą B. Jelcino numylėtą V. Putiną palaikė 31 proc. visuomenės nuomonės apklausos respondentų, o lapkritį – jau 80 proc. Kas nutiko tarp rugpjūčio ir lapkričio? Teroristiniai išpuoliai Rusijoje bei Antrasis Čečėnijos karas.
1999 m. rugsėjį sprogimai Rusijos daugiabučiuose ir kitose vietose nusinešė beveik 300 žmonių gyvybes, sužeisdami daugiau nei 1000 civilių. Išpuoliais apkaltinti čečėnų separatistai, tai galiausiai privedė prie Antrojo Čečėnijos karo ir reikšmingai prisidėjo prie V. Putino iškilimo.
Prasidėjus Antrajam Čečėnijos karui, V. Putinas viešai pasakė tai, kas tapo kone jo devizu. Kalbėdamas apie daugiabučių sprogdinimais kaltintus čečėnų teroristus, kaip juos vadino, V. Putinas sakė:
„Persekiosime juos visur. Atsiprašau už išsireiškimą, bet mes juos pričiupsime ir ant tualeto. Nušluosime juos net išvietėje“.
Tais pačiais 1999-aisiais, Naujųjų išvakarėse, B. Jelcinas netikėtai pareiškė pasitraukiantis iš prezidento pareigų ir paskiriantis V. Putiną savo įpėdiniu. 2000-ųjų kovą V. Putinas laimėjo prezidento rinkimus, iki tol sugebėjęs užsitikrinti neginčijamą populiarumą rinkėjų gretose ir surinkęs 53 proc. balsų.
Kaip duoklę už šiltą vietelę Kremliaus šefo kėdėje, V. Putinas pasirašė savo pirmąjį prezidentinį įsaką „Dėl garantijų buvusiam Rusijos Federacijos prezidentui ir jo šeimai“, panaikindamas visus iki tol virš B. Jelcino ir jo šeimos galvų pakibusius kaltinimus korupcija.
Nesibaigiančios prezidento kadencijos
Pirmąją V. Putino kadenciją 2000–2004 m. vainikavo ne vienas grandiozinis įvykis: tai ir povandeninio laivo „Kursk“ nuskendimas, ir tiesioginio valdymo Čečėnijoje įvedimu pasibaigęs Antrasis Čečėnijos karas, ir 130 gyvybių pareikalavęs teroristinis išpuolis Maskvos „Nord Ost“ teatre.
Nepaisant to, visuomenės nuomonės apklausose 83 proc. rusų skelbė esantys patenkinti V. Putino valdžia (tikrasis visuomenės nuomonių atspindys Rusijos Federacijose vykdomose apklausose, tiesa, yra abejotinas. Žmonės dažnai apklausiami telefonu ir bijo atsakyti „neteisingai“).
Tokį mistinį V. Putino populiarumą nesunku paaiškinti tuo, kad Kremlius dar nuo 2000-ųjų, kuomet V. Putinas buvo išrinktas prezidentu, kuria jo „mačo kultą“ – 20 metų reguliariai viešinamos fotografijos, kur V. Putinas vaizduojamas be marškinėlių, medžiojantis, „kovojantis“ su tigrais, taip kuriant „patikimo ir trokštamo valstybės vadovo įvaizdį“.
Tokia komunikacijos strategija pasitelkta norint sukurti įspūdį, kad V. Putinas buvo tinkamas žmogus išvesti Rusiją iš posovietinio nuosmukio, o Rusija galėtų būti laikoma tokia pat „stipri ir kieta“, kaip jis. 2009 m. gruodį V. Putinas, visuomenės nuomone, buvo „tikriausias“ Rusijos „tikras vyras“. Rusijoje vyriškumas yra labai svarbus, ten politikai bando įžeisti vieni kitus, apeliuodami į jų „netinkamą“ vyriškumą.
Taigi nenuostabu, kad V. Putinas prezidentu perrinktas ir 2004-aisiais, surinkęs 71 proc. rinkėjų balsų. Antroji V. Putino kadencija pažymėta ne ką mažiau kruvinais įvykiais nei pirmoji: tai teroro išpuolis Beslano mokykloje, kur žuvo daugiau nei 330 žmonių, tarp kurių 186 vaikai, bandymas susidoroti su tuomet turtingiausiu Rusijos žmogumi Michailu Chodorkovskiu, ilgametės Kremliaus kritikės, žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymas jos namų laiptinėje. Ir vis tiek V. Putinas išliko populiariausių politikų viršūnėje.
Beje, antrosios kadencijos metu V. Putinas ištarė dar vieną frazę, kuri taip pat netruko tapti legendine – jam Sovietų Sąjungos žlugimas yra „didžiausia XX-ojo amžiaus geopolitinė katastrofa“, o „irimo epidemija įsimetė ir į pačią Rusiją“. Šie žodžiai net ir dabar puikiai paaiškina V. Putino politinio veikimo liniją ir visas jo imperialistines užgaidas.
Tuometė Rusijos Federacijos konstitucija 2008-aisiais užvėrė V. Putinui duris siekti trečiosios savo kadencijos, taigi jis pasitraukė į politikos „užkulisius“ tapdamas ministru pirmininku, o prezidento kėdę užleisdamas sau ištikimam buvusiam premjerui Dmitrijui Medvedevui. Niekam nekilo klausimų, kas valdo šalį šioje poroje.
Praėjus viso labo porai mėnesių po rinkimų, V. Putino ir D. Medvedevo Rusija rugpjūtį įsiveržė į Sakartvelą, kur liepą tarp Sakartvelo ir Pietų Osetijos pajėgų įsižiebė konfliktas. Per kelias karo dienas Rusijos pajėgos fronte buvo nutolusios viso labo keliolika kilometrų nuo Sakartvelo sostinės Tbilisio, kol galiausiai rugpjūčio viduryje karo veiksmai buvo nutraukti ir pasiektos paliaubos, kurių Rusija nesilaikė.
Kaip ir daugumos konfliktų Rusijos pašonėje atvejų, šis kilo dėl kaimyninės šalies siekio integruotis į Vakarų pasaulį. Po 2003-iaisiais įvykusios „Rožių revoliucijos“ Sakartvelas pradėjo sparčiai artėti link narystės NATO aljanse.
Kruviniausia kadencija
2012-aisiais rinkimuose, kurių baigtis niekieno nenustebino, nepaisant triukšmingų kaltinimų suklastojus rinkimus, V. Putinas grįžo į prezidento postą dar ketveriems metams. Vis tik „trečiasis atėjimas“ nebuvo pasitiktas ramiai – dar rinkimų kampanijos metu ir jau po rinkimų per Rusiją nusirito protestų banga. Bene garsiausias jų – merginų grupės „Pussy Riot“ pasirodymas.
Šios V. Putino kadencijos kulminacija – proeuropietiškus protestus Ukrainoje sekęs Rusijos „žaliųjų žmogeliukų“ įsiveržimas į Ukrainos teritoriją ir 2014 m. įvykusi Krymo aneksija. Netrukus po to prasidėjo aštuonerius metus trukęs karas Rytų Ukrainos Donbaso regione, per kurį žuvo tūkstančiai Ukrainos gynėjų ir civilių.
Bet 2012–2016 m. kadencijoje V. Putinui neužteko vieno karo, todėl jis papildomai įsitraukė ir į Sirijos civilinį karą, per kurį žuvo šimtai tūkstančių žmonių ir kuris sukėlė kelių milijonų pabėgėlių į Europą bangą.
Ketvirtąją – o su Rusijos konstitucijos pakeitimais, tikrai ne paskutiniąją – savo kadenciją, kuri prasidėjo 2020 m., V. Putinas vainikavo įsiveržimu į nepriklausomą Ukrainą. Tiesa, iki tol jis dar spėjo užsitikrinti, kad valdžioje galės likti iki 2036-ųjų, sudarė sąjungą su sau ištikimu Iranu, paskelbė pripažįstantis apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ nepriklausomybę, ir tik tuomet pradėjo dar vieną iš savo daugelio kruvinų karų.
Ištisus dešimtmečius gyvendamas panikoje dėl NATO ir jos įsikūrimo Rusijos pasienyje, V. Putinas įsiveržė į narystės NATO bei Europos Sąjungoje siekiančią Ukrainą. Beje, prieš tai ne kartą pareiškęs, kad Ukrainą reikia gelbėti nuo „narkomanų“ ir „nacių“, kad ji, jo supratimu, nėra savarankiška valstybė, o tik paprasčiausia Rusijos tąsa.
Tačiau, nepaisant pirminių užmojų Kyjivo valdžią partiesti per tris dienas, Rusijos invazija į Ukrainą, šiai herojiškai besipriešinant, tęsiasi jau ilgiau nei septynis mėnesius, ir, tikėtina, tęsis dar ilgai, todėl V. Putinas neatšvęs savo 70-ojo jubiliejaus „denacifikuodamas“ Ukrainą.
