Pamatus naujam ir įtemptam sezonui saulėtoje Floridoje klojusi olimpietė BMX dviratininkė Vilma Rimšaitė prisipažino esanti neabejinga žiemos sportui. „Kai pamačiau snieglenčių ir slidžių kroso rungtį, pagalvojau, kad galėčiau būti gera čia. Tačiau vis tiek manau, kad BMX dviračių sportas pavojingesnis“, – sakė ji.
Antradienį, per savo 31-ąjį gimtadienį, Balsas.lt redakcijoje viešėdama V. Rimšaitė pasakojo apie pusantro mėnesio trukusį pasirengimą už Atlanto, BMX dviračių populiarumą Amerikoje, „pavėlavusį“ naują dviratį, Sočio olimpiadą, galimybę išmėginti snieglenčių ar slidžių krosą, laukiantį įtemptą ir ilgą ateinantį sezoną bei atsargų žvilgsnį į Rio de Žanerio olimpines žaidynes.
– Skirtingai ne kitais pastaraisiais sezonais, pamatus naujam sezonui klojote ne Prancūzijoje, o Floridos mieste Tampoje. Kodėl?
– Praėjusių metų pabaigoje atvykau į Floridą pasitreniruoti, pakeliauti, turiu pusseserę Majamyje, turėjau svajonę pamatyti Niujorką. Pirmi metai po olimpiados, liko laisvo laiko, norėjau pailsėti nuo visko, pabuvau Floridoje. Tai nebuvo pirmas kartas. Patiko trasos, yra kur treniruotis, daug pažįstamų žmonių. Nesijaučiau viena. Jaučiausi kaip namie, tarp giminių ir draugų. Galvojau, kad reikia grįžti ir ten treniruotis.
O pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau važiuoti ten – visi žadėjo labai šaltą žiemą Europoje. Kone šalčiausią žiemą per 100 metų. Jau pernai žiemą Prancūzijoje buvo daug lietaus, vėjo ir šalčio. Tuos pora mėnesių negalėjau išnaudoti 100 proc. Realiai išėjo 60–70 proc. pasirengimas. Todėl Floridą rinkausi dėl šilumos ir gražių orų. Tiesa, šiais metais viskas apsivertė – Europoje šilta žiema, o Floridoje buvo neįprastai daug lietaus ir šaltų dienų. Truputį nukentėjo treniruotės.
– Gal pakeitus treniruočių vietą pasikeitė ir pačios treniruotės?
– Treneris rašo tas pačias programas. Jos sudėliotos pagal tai, kada gali važiuoti trasa. Amerikoje negali važiuoti, kada nori. Yra tam tikros valandos tam tikromis dienomis. Trasos atidarytos ir tik tuo metu gali treniruotis. Darėme sprintus, šuoliukus, ėjome į treniruočių sales.
– Kaip atrodė kasdienė V. Rimšaitės diena Floridoje?
– Atsikeli, pavalgai pusryčius. Rytinė treniruotė – sprintai, vakare – arba „atsivažinėjimai“, arba treniruoklių salė. Sprintas – 12 kartų pagreitėjimas po 60 metrų. Kartais įsibėgėjus, kartais iš vietos. Dvi sunkesnės dienos, o trečiadienis – laisvesnis. Vėliau sprintai, trasa ir taip iki pat savaitės pabaigos.
– Kaip jaučiatės pasiruošusi naujam sezonui?
– Gal savo pasirengimui parašyčiai 8 balus. Rėmėjai laiku „nesuorganizavo“ dviračio, kuriuo turėčiau važiuoti šiais metais. Jį suteikia „Crupi Europe“ komanda. Vis tiek naujo dviračio geometrija kitokia. Jausmas važiuoti kitu dviračiu gali būti visiškai skirtingas. Reikia laiko prie jo priprasti. O išėjo taip, kad jį gavau grįžusi į Lietuvą, kai turėjau treniruotis su juo jau Floridoje. Dėl to tikriausiai truputį nukentėjo tas treniruočių procesas. Kitą savaitgalį turėčiau jau važiuoti varžybose Mančesteryje, bet nežinau, ar gera mintis dalyvauti varžybose, kai nesi pripratusi prie dviračio. Traumų rizika didesnė ir pati nesijausčiau gerai. Žinoma, būsiu priversta dalyvauti, nes kitaip organizatoriai neleidžia treniruotis toje trasoje.
– Kas kiek laiko reikia keisti dviratį?
– Kiekvienam sezonui po naują dviratį. Šiais metais važiuoju už naują komandą „Crupi Europe“,ji ir parūpina tą dviratį. Kai važiavau už prancūzų komandą, tuo pasirūpindavo prancūzai.
– Ar be dviračio dar ko trūko treniruotėse?
– Truputį nukentėjo treniruotės ir dėl lietaus. Amerikoje trasose nededa skaldos, o tik žemes ar molį sustumdo, tai ta trasa ištęžta po lietaus. Turi laukti, kol ji išdžius, neliks provėžų. Dėl to teko pora treniruočių praleisti.
– Ar Floridoje daugiau sutikai kolegų?
– Atvažiuoja daugiausia amerikiečiai iš šiaurinių dalių, kur šalta ir sniegas. Šiaip dauguma važiuoja į Kaliforniją.
– Ar JAV mažieji kroso dviračiai populiarūs?
– Pagrindinės valstijos, kur itin populiarūs BMX dviraičiai – Florida ir Kalifornija. Ten daug saulės, paplūdimiai šalia, karšta. Susirenka daug sportininkų, ir mažų, ir profesionalų. Paties aukščiausio lygio profesionalai gyvena ir treniruojasi Kalifornijoje. Buvo įdomu, pasikalbi, pasivaržai, patarimų sulauki.
– Gatvėse matyti važinėjančių BMX dviračiais?
– Įdomus nutikimas. Kai viešėjau pas pusseserę Majamyje, „dariau“ sprintus, užsidedu aukštą sėdynę, nes man jos sprintui nebereikia, jį darai atsistojus, sėdynė – tik kojoms pailsinti. Vaikai, pamatę, kaip darau tuos sprintus, pasikėlė sėdynes ir taip pat lenktyniauja. Gerą įtaką padariau (juokiasi).
– Teko ką nors įdomaus pamatyti JAV?
– Daug laiko nebuvo, vos viena kita diena. Stengiesi kažką pamatyti, pailsėti nuo sporto ir dviračio. Jei sėdi namie ar viešbutyje, tai dar labiau pavargsti. Iš Orlando išskridau į Lietuvą. Ten yra „Universal Studios“ ir „Disney World“, bet pasirinkau NASA centrą. Buvo labai įdomu pamatyti raketas, kur jas paleidžia.
– Kol mėgavotės Floridos saule, Sočyje praūžė žiemos olimpinės žaidynės. Kiek JAV tai buvo žiūrima, stebima, vertinama?
– Amerikiečiai kalbėjo apie tai, tačiau vienas dalykas nepatiko – atidarymo ceremonijos nerodė gyvai. Tik vakare matėme pakartojimą. Nebe taip įdomu.
– Ką pačiai pavyko pažiūrėti, už ką sirgote?
– Parsisiunčiau specialią Sočio žaidynių aplikaciją į mobilųjį telefoną ir rezultatus sekiau gyvai. Transliacijų daug rodė, kiek pavyko, tiek žiūrėjau. Man žiemos sportas nėra svetimas, o dar olimpiada – labai įdomu. Kokios sporto šakos patinka? Greitos, ekstremalios. Snieglentės, akrobatika, krosas, greitasis čiuožimas, skeletonas, bobslėjus.
– Su kokia žiemos sporto šaka suporuotum BMX dviračius?
– Labai panašus snieglenčių ar slidžių krosas. Kartais įdomu buvo klausyti komentarų, kad sportininkas neturi laiko atsisukti ir pažiūrėti, kas už jo dedasi. Aš galvoju, kad jie labai gerai mato, kas vyksta, ypač per viražus matai, koks atstumas, gerai žinai, kurioje esi vietoje, kiek esi atsiplėšęs nuo varžovų. Nesąmonė tie jų komentarai. Daug ką gali pritaikyti iš mūsų sporto. Kai žiūri, jis nėra nei baisus, nei pavojingas. Tiesiog azartas.
– Toks pasiūlymas, Vilma, – imkite slides ar snieglentę ir dalyvaukite kroso rungtyje olimpiadoje po ketverių metų. Pasirašytumėt?
– Aš per sena (juokiasi). Šokti aš nebijočiau, bet yra šuolio technika, kaip atsispirti. Aišku, kai pamačiau tą rungtį, pagalvojau, kaip galėčiau būti gera čia. Įsivaizduoju, kad būčiau gera, jei būčiau pradėjusi nuo mažų dienų. Dviračių sporte pavojingiau, nes kai krenti, tai ant kieto paviršiaus. Žiemą ant sniego nuslysti, o dviračių sporte kai jau slysti, tai viskas, net oda kartais „nueina“. Truputį pasitreniravusi norėčiau pabandyti (juokiasi).
Dar vienas panašumas – ne visuomet laimi pirmojo reitingo dešimtuko sportininkai. Didelis sėkmės faktorius. Aišku, tai nereiškia, kad geriausias niekada nelaimi. Ne, dažniausiai geriausias laimi, bet sėkmės faktorius ir aplinkybės – daug reiškia.
– Kas laukia naująjį sezoną?
– Kovo 15 dieną turėjo būti pirmas startas ir pirmieji Prancūzijos taurės etapai, bet jie atšaukti. Pirmosios varžybos bus balandžio 3–4 dieną. Sudalyvausiu 7–8 Europos lygos etapuose, tai ir gera treniruotė, ir gali savo lygį pasitikrinti, varžoves pamatyti. Šiais metais svarbiausi lieka pasaulio taurė, pasaulio čempionatas, Prancūzijos taurė, Europos lygos varžybos ir Europos čempionatas. Tvarkaraštis ilgas. Tikiuosi, kitais metais su prancūzų klubu nepratęsiu sutarties, nes jau per sunku. Kiekvieną savaitgalį dalyvauju varžybose, per savaitę keliauju, negaunu pasitreniruoti, prarandu greitį, techniką, jėgas. Dar ir amžius... Sumažinsiu tempą. Pasirinksiu kelis startus.
– 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiada. Apie ją galvoji?
– Atsargiai. Olimpinių taškų rinkimas prasideda nuo šių metų, bet negaliu jų surinkti pankankamai, kad kvalifikuočiausi. Vienintelė galimybė – 2016 metų pasaulio čempionatas. Kaip ir 2012 metais. Jei pateksiu į pusfinalį – tikrai važiuosiu į olimpiadą. Gal ir norėčiau, bet bijau planuoti, bus matyti, kaip seksis važiuoti, kaip traumos, kaip finansavimas. Kitos šalys labai ruošiasi, jauna karta labai stipri ir motyvuota, jaunos panelės labai trokšta laimėti ir varžytis, alkanos sporto ir pergalių. Aš laimėjau, ką galėjau. Nežinau, ar galiu kažką pagerinti ir daugiau laimėti. Žinau, kad bus sunku su jomis kovoti. Jos progresuoja savo sąlygomis žymiai greičiau nei aš. Negaliu pažadėti, kad tikrai važiuosiu.
– Kokia situacija Lietuvoje? Ar yra tų pergalių ištroškusiųjų?
– Yra du vaikinai. Vienam 16 metų, o kitas buvo perspektyvus, bet labiau koncentruojasi į mokslus. Lietuvoje turi kažką pasiekti, kad gautum finansavimą, o jų tėvai neturi tiek pinigų, kad išgalėtų išvežti į varžybas. Džiugu, kad tai yra sportas, iš kurio galima išgyventi. Žinoma, kalbu tik apie profesionalius sportininkus.
– Socialiniame tinkle pasirašėte, kad esate įsipareigojusi. Ką galėtumėt pasakyti apie savo vaikiną?
– Iš tikrųjų nenoriu daug kalbėti apie tai, nes aš Lietuvoje, jis – amerikietis. Buvęs sportininkas, BMX dviratininkas. Su Timu atsitiktinai susitikome pernai Floridoje, palaikėme ryšį. Bijau ką nors kalbėti, nes tai pradžia. Nežinau, kaip bus, nes yra atstumas. Ilgą laiką negalėsime susitikti.
