Baigęs darbus Kauno „Žalgiryje“ 2016 metais G. Krapikas kito šanso laukė kelis metus ir tas šansas atkeliavo iš netikėtos vietos.
Jonas Kazlauskas jau buvo pramynęs gilius kelius Kinijoje ir prisidėjo prie to, kad „Žalgiriui“ visą savo energiją atidavęs specialistas pasirinktų kiek netikėtą, bet lietuvių vis labiau pamėgtą Azijos milžinę.
Treneris dar 2017-iais vedė derybas su aukščiausios Kinijos lygos (CBA) komanda, bet nesėkmingai. Antras kartas nemelavo ir G. Krapiką likimas nuvedė į 8 milijonus gyventojų turintį miestą, kurį kadaise savo valdymui rinkdavosi įvairios kinų dinastijos.
Dabar Nandzingas garsėja dėl savo mokslo, kultūros, ekonominių laimėjimų, bet tarp krepšinio elito kelią braunasi iš lėto.
Miesto komanda „Monkey Kings“ – arba lietuviškai „beždžionių karaliai“, į CBA lygą prasimušė tik prieš penkmetį ir aukštų rezultatų čia nėra pasiekę.
Ateinantį sezoną klubas turės naują rėmėją „Tongxi“, kurio vardas įsiterps į pavadinimą. Komandoje bus ir daugiau pokyčių, o vienas jų palietė ir patį G. Krapiką. Jis nebus vyriausias treneris kaip pirmąjį sezoną, o užims asistento-konsultanto vietą.
Iš esmės jam reikės atlikti panašų darbą – rinkti informaciją, analizuoti, rengti žaidimo planą.
„Nuo pavasario savivaldybė žymiai labau pasijungė į valdymą, o jų noras buvo matyti vietinį trenerį“, – pokyčių priežastį įvardijo G. Krapikas, atvykęs į Nandzingo areną palaikyti Lietuvos rinktinės.
Atpažinti trenerį lengva nebuvo – G. Krapikas numetė nemažai svorio ir teigė, kad visa tai – dėl sveikesnės mitybos.
Kartu jis ir pripažino, kad praėję metai buvo emociškai ir fiziškai sunkiausi per visą trenerio karjerą.
Be šeimos į tolimą šalį atvykęs G. Krapikas tikrai pasiilgsta namų, bet Kinija vilioja ženkliai didesniu atlyginimu nei tuo, kurį gali siūlyti Lietuvos ar Europos komandos.
„Tikrai norėčiau dirbti namie ir uždirbti Kinijoje gaunamus pinigus, gyventi šeimoje, tarp draugų ir pažįstamoje aplinkoje. Deja, nesu tokio vardo treneris ir reikia žiūrėti geriausią variantą, o šiuo atveju tai buvo Kinija“, – bendraudamas su tv3.lt atsivėrė G. Krapikas.
Kaip sulaukėte kvietimo dirbti Kinijoje?, – tv3.lt paklausė G. Krapiko.
Jau prieš dvejus metus turėjau pirmą kontaktą su viena CBA komanda. Ilgai su jais derėjausi, bet nepavyko pokalbių privesti iki sutarties pasirašymo. Po metų, žinoma ir Jono Kazlausko dėka, pokalbiai su kita komanda jau buvo žymiai intensyvesni ir taip atsidūriau Kinijoje.
Kiek darbo pradžia suteikė iššūkių?
Girdėjau atsiliepimų apie lygą, kad daug kas čia yra kitaip. Atvykus, teko patirti tą ir ant savo kailio. Pasiruošimo laikotarpis yra labai ilgas, komanda sezonui ruoštis pradeda dar balandžio mėnesį, o čempionatas startuoja tik spalio gale. Įsivaizduokite, pasiruošimo laikotarpis truko pusmetį. Visas planavimas yra kitoks nei mums įprasta Europoje. Tai buvo naujas iššūkis, patirtis, kurią reikėjo praeiti.
Ką tą pusmetį reikėjo veikti?
Vat, geras klausimas. Šiek tiek laiko skyriau tam, kad susipažinčiau su komandos žaidėjais, jų galimybėmis, pagrindais. Reikėjo daug ką pradėti nuo pradžių, dalykų, kurių mūsų sporto mokyklose treniruojami paaugliai ar jaunimo komandų nariai. Reikėjo daug dirbti, todėl laikas praėjo žymiai greičiau. Darbo tikrai buvo daug, kaip ir klausimų.
Prie ko buvo sunkiausia įprasti Kinijoje?
Visų pirma ir žaidėjų mentaliteto. Galiu kalbėti apie savo komandą, ne kitas. Gal kitų ekipų, kurios yra turnyrinės lentelės viršuje, žaidėjai yra su kitokiomis ambicijomis. Mano komanda nebuvo pakilusi aukščiau penkioliktos vietos. Jie (žaidėjai, – aut. past.) nelabai turi individualių tikslų ir yra patenkinti tuo, ką turi ir nelabai siekia kažko daugiau arba yra tam pasiruošę. Motyvacijos trūkumas jautėsi, kaip ir meilės krepšiniui trūkumas. Jautėsi, kad jie yra patenkinti tuo, ką turi. Pagal kinų standartus jie uždirba tikrai gerai, gali daug sau leisti. Sudominti siekti aukštesnių tikslų tikrai buvo nelengva.
Kaip bandėte įpūsti meilę?
Kai to laiko buvo pakankamai, pradėjau filmuoti treniruotes, daryti santraukas ir analizuoti, daryti daug susirinkimų, kalbėti per juos. Gerais pavyzdžiais bandžiau juos pasiekti. Paskutinė stotelė prieš Kiniją buvo Kauno „Žalgiris“, todėl ir žalgiriečių pavyzdžiais bandžiau žaidėjus sudominti ir kelti individualius tikslus, parodyti, kad daug kas įmanoma. Tai nėra lengva ir tikrai ne kiekvieną pavyko įtikinti.
Ar atvykęs iš karto jautėte padidintą dėmesį, nes esate iš Lietuvos?
Mano klubas ilgai žaidė žemesnėje lygoje ir tik paskutinius penkerius-šešerius metus rungtyniauja CBA. Iki tol jie neturėjo užsieniečio trenerio. Atsirado truputį kitoks procesas, priėjimas, pratimai. Jiems tai buvo kiek įdomiau dėl to, kad daug naujų dalykų atsirado dėl aktualumo, o ne tik tam, kad užimtume treniruočių laiką.
Kaip vietiniai priėmė visas Jūsų įdėjas?
Buvau pirmas užsienietis, todėl buvo daug kas naujo. Bet juk žaidžiame tą pačią sporto šaką. Daugelis dalykų buvo neįprasti – jiems svarbiau rūpintis ir galvoti apie puolimą, kaip greičiau paimti kamuolį ir mestį jį į krepšį, o ne galvoti apie gynybą. Reikėjo, kad jie kai ką naujai pergalvotų, visas idėjas, kurias pateiki.
Apie Eurolygą sakoma, kad tai trenerių lyga, apie NBA – kad žaidėjų. Kinija bando sekti pastarosios pavyzdžiu. Kiek sunku buvo dirbti čia, kiek žaidėjų kultas yra stiprus?
Mūsų komandoje labai daug žaidėjų – apie 7-8, kurie žaidžia čia jau daugiau kaip penkerius metus ir yra išsikovoję savo statusą, turi vardą ir taip sirgalių, ir tarp klubo vadovų. Turi kažkokių privilegijų. Reikėjo su jais kalbėtis, kartais pasipykti dėl daugelio dalykų. Iš kitos pusės, ir jie turi įtaką. Jų mentalitetas yra nueiti ir pasiskųsti, jeigu treneris kažką daro ne taip, kaip jie norėtų. Ten tai yra įprasta, todėl taip pat reikėjo kurti bendrą komandinę dvasią, suprasti, kad sėdime viename laive.
Kiek kinai nori iš vietinių žaidėjų padaryti žvaigždes, to siekia dirbtinai?
Vienas dalykas yra padaryti žvaigždes, kitas – be jų niekaip neapsieisi. Be jų komandoje gali būti tik du kiti užsieniečiai. Jie visi yra didelės pavardės, atėję iš NBA, su didžiuliais atlyginimais. Ir jie yra geriausi žaidėjai, bet jie yra tik du. Tie du užsieniečiai kartu negali žaisti visų rungtynių, yra pirmas ir ketvirtas kėlinukai, kai jie gali tik vienas kitą keisti. Reiškiasi, didžiulį vaidmenį atlieka ir vietiniai žaidėjai. Reikėjo tą užsieniečių dominavimą ir lyderių savybes perduoti vietiniams, kad jie nesišalintų nuo jų. Tai buvo didžiulis uždavinys. Užsieniečiai į komandas atvažiuoja nuo rugsėjo, tad penkis mėnesius komanda dirba be jų. Jie (vietiniai žaidėjai, – aut. past.) jau turi kažkokį vaidmenį ir staiga, atvažiavus užsieniečiams, iš tų komfortinių vietų yra išstumiami ir žinoma, kad nėra labai patenkinti.
Atrodo, kad turėjote begalę uždavinių ir naujų patyrimų. Galima sakyti, kad tai jums buvo sunkiausias emociškai ir fiziškai sezonas?
Vienareikšmiškai, be jokios kalbos. Dar ir kalbos barjeras yra milžiniškas, nes ir vietiniai žaidėjai praktiškai nekalba kita kalba, todėl visada kaip šešėlis vaikšto vertėjas. Kartais būna, kai tau norisi su žaidėju pasikalbėti be trečio asmens, be vertėjo, kuris girdi mūsų pokalbį. Faktiškai tai nėra įmanoma komandoje. Tai sunkina ir ilgina visą procesą. Lygiai tas pats ir su vadovais, prezidentu, nuo kurių priklausai ir tu pats. Esant sunkesnei situacijai nori su juo turėti tiesioginį, tiesų, atvirą ir nelabai lengvą pokalbį. Bet kadangi yra labai didelis pareigų kultas, žmonės bijo išsakyti savo nuomonę klubo prezidentui. Jis iš savo pusės galbūt taip pat nenori, kad vertėja žinotų problemas, kurias man tiesiogiai gal ir pasakytų.
Jūsų komandą, kaip ir beveik visos Kinijoje, yra priklausomos nuo savivaldybės. Kiek ši kišasi į komandų veiklą?
Būna, kad su viena komanda žaidei dar praėjusią savaitę, o dabar jau treneriai sukeisti vietomis. Kas buvo asistentas dabar jau yra vyriausias treneris. Žiūrint vadovui rungtynes, kažkas jam nepatiko ir įvyksta pasikeitimai be didesnių svarstymų ir jų tie dalykai nestebina. Tai vyksta ne vienoje komandoje ir ne vieną kartą. Yra mums nepaaiškinamų dalykų, bet tokia yra specifika ir tą reikia priimti.
Girdime, kaip krepšininkai čia yra mylimi ir vertinami, o kaip yra su treneriais?
Jeigu tavo pavardė Jonas Kazlauskas, tai faktas, kad esi ne ką mažiau mėgiamas. Bet sirgalius labiau domina žaidėjai. Jie juos palaiko. Buvo tikrai keista, kad atvažiuoja priešininkas į tavo salę, kur sėdi tavo sirgaliai, bet jie ploja varžovams. Čia labai greitai žiūrovas nusisuka nuo komandos ir palaiko pavardes. Kinai labai nori kopijuoti NBA lygą – tai jautėsi ir glumino.
Į Kiniją atvykote vienas – kiek būnant čia tėvynės ilgesys stipresnis?
Toks profesionalų darbas. Tikrai norėčiau dirbti namie ir uždirbti Kinijoje gaunamus pinigus, gyventi šeimoje, tarp draugų ir pažįstamoje aplinkoje. Deja, nesu tokio vardo treneris ir reikia žiūrėti geriausią variantą, o šiuo atveju tai buvo Kinija. Nėra pirmi metai, teko dirbti Ukrainoje, Rusijoje. Stora oda yra uždėta ir tenka su tuo susitvarkyti.
Pririšto niekas nelaiko, gali rasti galimybę išeiti, bet kol darbą turiu, reikia tuo naudotis.
