Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas ir Renaldas Seibutis minėtame čempionate buvo vieni tų, kurie turėjo pakeisti atvykti atsisakiusius Ramūną Šiškauską, Šarūną Jasikevičių, brolius Lavrinovičius ir kitas šalies krepšinio žvaigždes.
Viskas baigėsi tuo, ką iki šiol pamena ir ne tokie aistringi krepšinio sirgaliai, sekantys kiekvieną rinktinės žingsnį vasarą.
Akyse vis dar „stovi“ vaizdas, kaip J. Mačiulis dukart iš eilės perima kamuolį, krauna iš viršaus greitoje atakoje prieš Ispaniją ir pradeda varžovų 18 taškų persvaros naikinimą trečio kėlinio pabaigoje. Ar Simo Jasaičio dėjimas, puikiai iliustravęs lietuvių pergalę prieš Argentiną ketvirtfinalyje.
„Gal tada buvo ypatinga „chemija“, gal padėjo tai, kad grupėje vis pralošinėdami padarydavome persilaužimą ir laimėdavome. Tai prideda sparnus ir tikėjimą, kad galime kažką nuveikti“, – dabar, žvelgdamas devynerius metus atgal, sako K. Kemzūra.
Šį kartą situacija yra visai kitokia – Lietuva surinko beveik visus geriausius šalies žaidėjus, o spaudimo ir dėmesio patiria daugiau nei 2010 metų rinktinė.
49-erių K. Kemzūra įsitikinęs, kad ši komanda yra pajėgi pakartoti tai, kas pavyko Turkijoje prieš devynerius metus.
„Nereikia per gerai apie save galvoti, bet nereikia ir nuvertinti. Yra taisytinų dalykų, kalbos nėra – bet kodėl ne?“, – retoriškai klausia jis.
Čempionatą treneris jau stebės iš Graikijos, kur praėjusią savaitę pradėjo pasiruošimą sezonui su „Olympiakos“. Artėjantys metai žada būti ne ką lengvesni už praėjusius, nuklotus įvairiais skandalais – Pirėjo ekipa nežais aukščiausioje Graikijos lygoje, klubo treneris Davidas Blattas paskelbė apie sunkią ligą.
Tv3.lt pokalbis su K. Kemzūra – apie 2010 ir šių metų rinktinę bei artėjančio sezono iššūkius su „Olympiakos“ komanda.
Pasaulio čempionatų medalį turime vieną – iškovotą 2010 metais. Dar gyvi prisiminimai?
Medalis laimėtas, visi tuo džiaugiamės, bet nesėdi visą laiką apsikabinęs jį ir negalvoji, kad jis yra vienintelis. Manau, kad ir šiai rinktinei pavyks laimėti medalius, bent jau linkiu to. Apie tai negalvoju kiekvieną dieną, bet jeigu prisimenu, tai žinoma, kad su dideliu malonumu.
Iš Jūsų treniruotos rinktinės nebuvo laukiama skambių pergalių. Tai ir buvo viena iš 2010 m. rinktinės stiprybių?
Nežinau, ar galima tai pavadinti stiprybe, tiesiog nebuvo papildomų lūkesčių, spaudimo iš šalies. Buvo viskas vertinama gana skeptiškai – vyresni žaidėjai neatvažiavo, atrodė, kad esame tam tikroje duobėje. Prisipažinsiu – kai mes susirinkome, niekas taip pat nesvajojo ir negalvojo apie tokį laimėjimą. Tiesiog nuoširdžiai dirbome, žinojome, ką norime padaryti, kaip norime žaisti. Gal tada buvo ypatinga „chemija“, gal padėjo tai, kad grupėje vis pralošinėdami padarydavome persilaužimą ir laimėdavome. Tai prideda sparnus ir tikėjimą, kad galime kažką nuveikti. O kuo tolyn, tuo apetitas auga, matai, kad yra šansas ir stengiesi jo nepaleisti.
Kada buvo tas lūžio momentas, kai supratote, kad galite?
Visada eini nuo rungtynių prie rungtynių, negalvoji į priekį. Bet buvo keli momentai: pralaimint ispanams 17 taškų, kai sugebėjome ištraukti pralaimėtas rungtynes. Kitas momentas, kai laimėjome prieš Argentiną. Gal ir save nustebinome, pajutome, kad mes galime nuveikti kažką gražaus.
Pokalbio pradžioje minėjote, kad tikite ir šios rinktinės galimybėmis laimėti medalius. Iš kur kyla šis optimizmas?
Reikia būti optimistais ir palinkėti to. Galime garsiai, galime tyliai. Vieni garsiai svajoja, aš nenoriu liaupsinti ir nuteikti, didinti lūkesčių – yra žaidėjų iš 2010 metų rinktinės su patirtimi, kurie žino, ką reiškia laimėti ir kaip tą padaryti. Yra ir jaunų, alkanų, ištroškusių.
Kiekvienos rungtynės turi savo gyvenimą. Nereikia per gerai apie save galvoti, bet nereikia ir nuvertinti. Yra taisytinų dalykų, kalbos nėra – bet kodėl ne?
Paminėjote taisytinus dalykus – rinktinė labai dažnai klysta. Kas tai lemia?
Sunku pasakyti. Gal yra perskubėjimo. Kai tik pradedi žaisti yra natūralu padaryti daugiau klaidų. Ir kamuolys dar „slidus“, nepasipratę, perskuba. Bet su Rusija buvo kiek nedovanotino neatsakingumo momentų. Yra įvairių situacijų. Bet kuo arčiau čempionato, tų tikrų rungtynių, manau, kad vyrai labiau supras ir dės daugiau pastangų branginant kamuolį.
Jono Valančiūno ir Domanto Sabonio duetas – vieni sako, kad baudos aikštelėje jie netelpa, Dainius Adomaitis teigia, kad skaičiai rodo jų žaidimo kartu veikimą. Kokį įspūdį palieka Jums šis duetas?
Tai yra geriausi dideli žaidėjai komandoje ir natūralu, kad treneriai nori, jog jie būtų aikštėje. Aišku, bent jau Europoje, komandos labiausiai yra įpratusios, kai keturi žaidėjai išplečia žaidimą ir yra daugiau erdvės, bet egzistuoja ir toks išsidėstymas su dviem dideliais. Tiesiog reikia, kad ir kiti trys priprastų, suprastų, kur jie turi būt, ką gali ir ko negali daryti. Tai neateina taip paprastai. Viską diktuos prieš kokius varžovus žaisime, kokios mikrodvikovos lauks. Jeigu jiems seksis, tai žais daugiau, jeigu ne – turime ir kitų ginklų.
Savo rinktinėje turėjote Liną Kleizą, kuris imdavosi iniciatyvos svarbiais momentais. Kas iš šios rinktinės turi pakankamai drąsos ir šaltakraujiškumo tam?
Treneriai apsispręs, nes jiems geriau matyti. Labai sunku komentuoti iš šalies, nes matėme tik kelias rungtynes. Daug vyksta treniruotėse, bet labai gerą įspūdį palieka Marius Grigonis. Kiek pamenu iš jaunimo rinktinės, Marius pasižymėjo šaltakraujiškumu, o žaisdamas „Žalgiryje“ paaugo per metus, nebijo imtis iniciatyvos.
Praėjusią savaitę su Pirėjo „Olympiakos“ jau pradėjote pasiruošimą sezonuo. Pagal naujas taisykles susirinkti turėjote ne anksčiau kaip rugpjūčio 23 d. Ar užteks laiko pasirengti sezonui, kai ekipoje turėjote tiek daug pokyčių?
Turės užtekti, daugiau niekas neduos. Kitas dalykas – skaičiavome, kad septyni žaidėjai yra rinktinėse arba negali visa jėga sportuoti. Bet ne mes vieni, tas pats „Žalgiris“ yra tokioje situacijoje. Ne pirmi kartai, kai taip, reikia laviruoti ir galvoti.
Kol kas optimistiškai viskas, džiaugiamės naujais žaidėjais, nes atvažiavo labai geroje fizinėje būklėje, nereikia tiek daug įvadinių treniruočių ir galime dirbti pilna jėga anksčiau.
Tarp tų, kurie vėluos prisijungti – Lietuvos rinktinės narys Mindaugas Kuzminskas. Su kokiais lūkesčiais graikai laukia lietuvio?
Kiekvieną žaidėją kviečiame, nes matome bendrame paveiksle. Manome, kad jis pakankamai universalus žaidėjas, turi kokybės, kurios mums trūko ir reikia. Jis pagelbės tapti dar geresne komanda.
Jau apsipratote su mintimi, kad „Olympiakos“ žais antroje Graikijos lygoje?
Su ta mintimi galima apsiprasti, bet kaip tai veiks – pamatysime. Stengsimės situaciją išnaudoti savo privalumui, gal pasiruošime geriau rungtynėms, kažkur galėsime daugiau pailsėti.
Komandos treneris Davidas Blattas išplatino skaudžią žinią dėl ligos. Jūs turbūt apie tai žinojote anksčiau, kaip reagavote į tai?
Per savo asmenį jis norėjo atkreipti dėmesį, kad tokia liga yra, į žmones, kurie ja serga, kartu įkvėpti juos, kad galima ir reikia kovoti, nepasiduoti, gyventi gyvenimą. Tai yra sunki liga, bet reikia kovoti.
Ateina labai daug palaikymo iš Lietuvos, viso pasualio. Žmonės per mane stengiasi perduoti jam linkėjimus, stiprybės, palaikymą. Situaciją mes žinome, stengiamės palaikyti ir padėti.
