Ta diena atskubėjo greitai, tarsi niekieno nelaukiamas pirmadienis: greitai ir neklausdamas, ar esi tam pasiruošęs. Atsistojęs prie starto linijos Jonas žvelgė į tolį ir žinojo, kad jo svajonė – už šimto metrų, toje vietoje, kur nubraukta finišo linija. „Pasiruošt, dėmesio, marš“, - taip sportinius žaidimus dažniausiai pradėdavo daugelis vaikystėje. Ar su šiais žodžiais augo Jonas? Ne!
Stovint prie starto linijos Jonas girdėjo savo kvėpavimą ir stiprius, bet ramius širdies dūžius. Su kiekvienu širdies dūžiu jis jautė, kaip venomis bangomis plūsta kraujas. Galvoje sukosi tik viena mintis: „Dar vie-nas šim-tas me-trų“. Jonas jautėsi pasiruošęs, atsargiai užėmė starto poziciją, nors kūnas jautė, kad viskas gerai – jis gali šauti iš vietos tarsi raketa, tačiau sportininkas dar kartą pažiūrėjo, ar viskas yra gerai.
Išgirdęs starto signalą Jonas pasileido link savo svajonės. Ar 2012-ųjų liepos 8 dieną J. Zimnickas pačiupo savo svajonę už uodegos? Ne!
„Šiandien turėjau paskutinę galimybę patekti į Didžiosios Britanijos parolimpinę rinktinę. Man nepavyko, - socialinėje erdvėje tą pačią dieną parašė Jonas. – Kai prabilau apie savo norą dalyvauti Londono parolimpinėse žaidynėse, atsirado žmonių, kurie sakė, kad tai yra nerealus tikslas. Ir jie buvo teisūs. Tačiau aš tikėjau ir vyliausi, kad galiu tai padaryti. Šią pamoką aš išmoksiu. Tik norėjau visiems priminti, kad man patiko kiekviena šios ilgos kelionės akimirka. Ačiū, kad tikėjote manimi – be jūsų ši kelionė būtų tiesiog neįmanoma. Prašau palaikykite visus parolimpinių žaidynių dalyvius. Jonas“.
Lietuvis gimė ir augo Punske (Lenkija) ūkininkų šeimoje. Nuo gimimo jis turėjo negalią, tačiau pasiryžęs kojos amputacijai naują gyvenimą jis pradėjo kurti Didžiojoje Britanijoje, kur dabar dirba asmeniniu treneriu ir dalyvauja fitneso varžybose. Po pirmųjų varžybų, kuriose pasirodė, vaikinas sulaukė vietinės bei Lietuvos žiniasklaidos dėmesio.
„Tai tebuvo penkios minutės mano šlovės“, - nusišypso ir moja ranka lietuvis.
- Ar fitnesas ir sveikas gyvenimo būdas yra populiarus Didžiojoje Britanijoje? - paklausiau Jono.
- Situacija čia po truputį gerėja. Anglai atsargiau į viską žiūri, jie atsargiai priima naujoves, nes yra ganėtinai konservatyvūs. Tačiau šalyje yra daug žmonių, kurie turi problemų su savo svoriu. Baisiausia, kad šios problemos kankina ir jaunus žmones. Valdžia jau pradėjo daryti spaudimą dėl cukraus vartojimo: televizijoje vis daugiau laidų apie sveiką maistą. Tikiu, kad domėjimasis sveika gyvensena čia tik didės.
- Kaip anglai priima kiek kitokį trenerį negu įprasta?
- Kartais žmonės ateina sportuoti su asmeniniu treneriu, nes jie mėgino patys susitvarkyti, tačiau nebuvo pajėgūs tai padaryti. Jie ateina pas kitą žmogų prašydami pagalbos. Niekas nemėgsta prisipažinti turintis silpnybę. Žmonės pas mane, man regis, ateina, nes jie mato mane, jie pastebi, kad turiu vieną koją, jie tikisi, kad esu gyvenime visko patyręs. Jie supranta, kad esu peržengęs nemažai sunkumų ir žinau, kad viskas nėra paprasta. Gal man ir padeda manoji istorija.
- Tavo istorija – pavyzdys kitiems. Nemažai žmonių, turinčių negalią, tiesiog pasiduoda, tu to nepadarei. Ar pats suvoki, ko pasiekei?
- Esu tokio būdo... Esu paprastas. Jei žmonės taip sako, aš sakau „ačiū“. Tačiau gyvenime nesu žmogus, kuris pasakys „štai aš pasiekiau, viskas“. Rytojus – kita diena, kuri atneš savo gėrį ar blogį. Aš daug metų buvau nelaimingas, ilgai ieškojau savęs. Džiaugiuosi, kad atradau. Suprantu, kad yra svarbu gyventi gerai, bet dar svarbiau yra sugebėti tuo pasidalinti su kitais. Juk visada visiems gali nutikti įvairių dalykų.
- Fitneso varžybos tapo tarsi narkotikas – negali be jų gyventi?
- Taip. Kai pirmą kartą nusprendžiau dalyvauti varžybose, nežinojau, kiek iš tiesų reikia įdėti darbo. Ėjau tikėdamas savimi. Tačiau pernai į save žvelgiau visai kitaip, stebėjau kiekvieną savo kūno pakitimą. Tai leidžia koncentruotis į rezultatą: priklausomai nuo pasiektų rezultatų sprendi, kokia dieta labiau tiktų. Nežinau, ar žingsniuosi po varžybų sceną po penkių metų, bet šių metų rudenį dar pamėginsiu.
- Ar pameni pirmuosius žingsnius varžybų scenoje?
- Tai buvo mano penkios minutės šlovės, nes kiekvienas vėliau eina savo keliu ir viską pamiršta, bet buvo labai maloniai nustebęs. Man tai buvo pamoka, nes du metus stengiausi įvykdyti Londono parolimpinių žaidynių normatyvą 100 metrų bėgimo distancijoje. Man pritrūko vos pusės sekundės... Buvau palūžęs, nežinojau, ką daryti, tačiau draugas pasiūlė sudalyvauti fitneso varžybose. Tada atgavau troškimą sportuoti, ruoštis. Žengiau į sceną, žmonių reakcija buvo labai gera, sulaukiau nemažai gerų komentarų. Atrodė, kad olimpiada turėjo būti mano didžiausias pasiekimas, tačiau gyvenimas parodė, kad kitas kelias mane gali nuvesti lygiai į tokį patį gerą jausmą. Svarbiausia yra nepasiduoti ir mėginti dar kartą.
- Ar dar pamatysime tave varžybų scenoje?
- Manau, kad tai gali nutikti jau šį rudenį. Nuolat palaikau gerą sportinę formą. Kuo daugiau išmokstu apie mitybą, tuo lengviau formą yra palaikyti. Su sportu – viskas yra labai reguliaru. Per metus reguliariai sportuoju keturis kartus per savaitę. Kondicija šiais metais labai gerai. Norėčiau sudalyvauti ir, žinoma, laimėti. Taip pat norėčiau dažniau išvažiuoti padirbėti su žmonėmis stovyklose. Man patinka matyti žmonių pokyčius. Žmonės kiekvieną dieną mieste gyvena pagal labai įtemptą grafiką ir ne visada turi laiko rūpintis savo mityba ir sportu. Kai jie išvažiuoja į Ibizą ar Punską ir pagyvena sportiniu režimu, pasikeičia ir jų požiūris. Labai malonu matyti, kaip keičiasi žmonės.
- Sakai, penkios minutės šlovės? Žiniasklaidos dėmesio prieš kelis metus sulaukei tikrai nemažai...
- Savo istoriją teko pasakoti labai daug kartų: rodė mane ir televizijos laidos, rašė laikraščiai... Labai malonu, smagu, kad kažkam yra įdomu. Tačiau aš šlovės neieškau. Žinote, tokių žmonių, kaip aš, manau yra ne vienas. Yra atvažiavusių žmonių į Angliją ar kitą valstybę, kurioje žmonės bando pradėti naują gyvenimą. Svarbu parodyti, kad kažką įmanoma sukurti ir čia, ir nebūtinai tai, ką darėme savo šalyje. Aš gimiau ir buvau ruošiamas būti ūkininku, o dabar sakau žmonėms, ką valgyti ir ką daryti sporto salėje.
- Nesigaili?
- Ne, tikrai ne. Gal ir geras tas ūkininko gyvenimas, tačiau jis žmogų pririša. Jei būčiau ūkininkas, nebūčiau pamatęs pasaulio tiek, kiek dabar pamačiau. Ypač dabar. Organizuoju fitneso atostogų savaitgalius, kurių metu leidžiu žmonėms pagyventi sportininko gyvenimą. Šias stovyklas organizuoju skirtingose pasaulio vietose, todėl galiu išvažiuoti ir pamatyti pasaulį. Šiuo metu jos būna organizuojamos Ibizoje ir mano gimtajame Punske.
- Ar mintys apie olimpines žaidynes jau išgaravo?
- Tai yra profesionalus sportas. Kai ruošiausi Londono olimpinėms žaidynėms penkias valandas per dieną sportuodavau nuo pirmadienio iki šeštadienio. Reikėdavo važiuoti į Londoną, ši kelionė užtrukdavo apie valandą. Tai buvo sunkus darbas. Todėl dabar apie pasiruošimą žaidynėms negalvoju.
Anksčiau viskas buvo kitaip... Tarkim, prieš dvidešimt metų kas nors prarasdavo koją, pasportuodavo tris mėnesius ir keliaudavo į parolimpines žaidynes. Tokia buvo teisybė. Dabar jau yra viskas kitaip. Technologijos tobulėja, atsirado rėmėjai – žmonės iš to gyvena. O mano atveju? Dabar yra šeima, verslas. Manau, kad kelialapius į olimpiadą paliksiu kitiems, jaunesniems.
- Minėjai, kad buvai palūžęs, kai neįvykdei normatyvo. Kas tuo metu dėjosi galvoje?
- Tuo metu laukėme gimstant dukrytės, ji turėjo gimti po keturių mėnesių. Tai buvo naujo gyvenimo etapas, jau buvau bepradedąs dirbti asmeniniu treneriu. Po to, kai žaidynės išslydo iš rankų, supratau, kad posakyje „Kai prarandi – ilgiesi“ yra tiesos. Jaučiausi daug praradęs. Žinojau, kad sportas yra malonus dalykas: kartą pamėginai ir norisi, kad tai tęstųsi. Turėjau nuspręsti, ką galiu daryti mažesniu mastu. Nebuvo lengva.
- Kokia konkurencija Didžiojoje Britanijoje tarp trenerių?
- Konkurencija milžiniška, tačiau reikia atrasti tokią paslaugą, kurios rinkoje dar nėra. Pagrindinė daugelio klaida yra ta, kad žmonės daro tą patį dalyką, kurį daro jau kitas. Tokiais atvejais yra labai sunku įsivažiuoti. Pats esu ganėtinai švelnus treneris, mėgstu gražiai viską aiškinti. Noriu, kad mano klientai pratimus atliktų kokybiškai - taip, kaip mus mokė, kol ruošėmės olimpiadai. Nepamirškime, kas yra svarbiausia: mityba ir supratimas, ką žmogus pajėgus padaryti. Svarbu žmogui įrodyti, kad jis gali pasiekti tai, ko jis nori. Mano konkurentai dažniausiai yra garsūs ir daug rėkauja bei daro didelius šou iš savo pamokų... O aš pritraukiu panašaus būdo į save žmones. Daugelis asmeninių trenerių daro šou, tačiau negali jo nuolat tęsti, nes sveikas gyvenimas nėra laikinas, tai turi tapti gyvenimo būdu. Šešis mėnesius gali stengtis ir daryti šou treniruočių metu, o kas vėliau? Viskas baigiasi ir klientai mano, kad treneris jiems visą tą laiką melavo. Reikia savimi pasitikėti ir būti savimi – paduoti žmonėms produktą tokį, koks jis yra.
- Iš kur pats sėmeisi pasitikėjimo savimi?
- Sunku pasakyti. Daug metų tai buvo tiesiog savęs ieškojimas. Užtrukau nemažai metų klaidžiodamas. Iš vieno darbo keliavau į kitą, namuose buvo negerai, todėl nusprendžiau išvažiuoti. Tačiau mano gyvenime buvo daug sėkmės. Pasitikėjimas? Nežinau, ar tai jis.
- Pasitikėjimas turėjo augti kartu su tavimi.
- Man atrodo, kad pasitikėjimas atsirado, kai nustojau gerti. Tik pasiryžęs nuveikti kažką gero sugebėdavau pasiekti savo tikslų. Prieš tai tarsi kažkas nuolat stovėjo prieš mane, o aš negalėdavau pro jį praeiti. Kai dingo tasai „kažkas“, atsirado pasitikėjimas. Ir taip jau aštuonis metus.
- Vėl į viską pažvelgei paprastai – „kai mečiau gerti“. Kai kurie žmonės to taip paprastai nesugeba padaryti.
- Žinojau, kad su mano gėrimu yra kažkas ne taip. Manyje gyvendavo du žmonės: vienas tasai blaivus, o kitas – girtas, kuris visiškai į mane nepanašus. Nebuvo taip, kad tiesiog vieną dieną sugalvojau negerti. Buvo labai blogai, neturėjau išeities – privalėjau prašyti pagalbos arba mirti. Toks buvo pasirinkimas. Negalėjau daugiau meluoti sau ir kitiems. Buvau pavargęs... Man buvo dvidešimt penkeri, su alkoholiu mano „draugystė“ tęsėsi nuo mažumės. Buvau praradęs viltį, kad viskas gali pasikeisti į geresnę pusę.
- Gyvenai ūkininko gyvenimą?
- Taip, taip, taip... (juokiasi) Žmonės man visada sakydavo, kad greičiausiai geriu, nes gimiau su tokia koja arba todėl, kad ūkyje augau. Tačiau aš žinau žmonių, kurie ūkyje augo, bet jie neturėjo problemų su alkoholiu. Kiekvienas žmogus – skirtingas atvejis. Žinai, bet kuris žmogus gali įkristi į kokią nors ligą. Aš įkritau į šitą.
- Niekada nekaltinai dėl savo ydos Dievo, likimo?
- Labiausiai kaltinau pats save. Visada maniau, kad tai yra mano kaltė. Man atrodo, kad su vaikais taip dažniausiai ir būna – dėl tam tikrų dalykų vaikystėje kaltiname save. Ar kokia nors nelaimė namuose, ar dar kas nors blogai – vaikas kaltina save. Jei kas nors neatsisėda ir neišaiškina jam, kas ir kodėl įvyko, jis greitai pradeda kaltinti save. Kažkada mamos klausiau, kodėl gimiau su tokia koja. Ji nenorėjo per daug pasakoti, pasakė, kad pati nežino. Tikriausiai tai yra teisybė. Ilgą laiką vaikystėje aš gėdijausi, nes protezai buvo tikrai negražūs... Kaltinti dėl to kažką? Taip, būtent kažką, bet tikrai ne dievą, likimą ar tėvus.
- Tačiau sprendimas pašalinti koją, kuri nesivysto, buvo ganėtinai sunkus?
- Sunkus. Atsimenu, kad buvau aštuoniolikos sesuo paklausė, ką ruošiuosi daryti su savo koja. Tada ji studijavo Varšuvoje. Jos požiūris į daugelį dalykų jau buvo visai kitoks negu mūsų kaime. Šis klausimas nuskambėjo keistai tada, nes jau kurį laiką ši tema šeimoje tarsi neegzistavo. Sesė man pasiūlė nuvažiuoti pas specialistus. Nuvažiavau. Patyręs gydytojas pasakė, jog jei noriu gyventi normalų gyvenimą, reikia koją pjauti. Mane tada išpylė karštis. Tačiau jis man paaiškino, kodėl turiu tai padaryti. Mano pėda buvo labai iškrypusi, žengdamas stodavau ant kulno, todėl viskas krypo dar labiau. Man pasakė, jog ateityje iškryps kelias, klubas ir turėsiu daug problemų su pečių linija, o viskas pasibaigs invalido vežimėlyje trisdešimtmečio proga. Tik grįžęs namo supratau, kad tai rimta. Nors galvoje baisiai skambėjo žodžiai „pjauti koją“, tačiau žengdamas kiekvieną žingsnį sau kartojau, kad „gydytojai žino geriau“. Priėmiau sprendimą, pasakiau apie tai šeimai ir draugams. Paskambinau specialistui... Keturias dienas ligoninėje laukiau operacijos. Didžiausias smūgis buvo pirmosios penkios dienos po operacijos, kai labai skaudėjo. Tada galvoje sukosi įvairių minčių, atrodė, kad visą gyvenimą buvau nuskriaustas, tačiau tai buvo visai neblogai palyginus su skausmu, kurį reikėjo kęsti po operacijos. Kilo minčių, kad gal nereikėjo operacijos... Mano reabilitacija truko du mėnesius. Per šį laiką nusprendžiau įrodyti sau ir kitiems, kad mano sprendimas buvo teisingas. Prieš išeinant iš ligoninės medikai pasakė, kad būtų gerai palaikyti kontaktus su tokio paties likimo žmonėmis. Man parodė, kokiomis sporto šakomis galima užsiimti. Taip viskas ir prasidėjo. Pasirinkau krepšinį vežimėliuose. Balstogėje pradėjau treniruotis ir žaisti kartą per savaitę. Taigi mano sprendimas buvo sunkus ir skausmingas, tačiau jis atvėrė daug kitų durų.
- Ar gailėjaisi dėl nors vieno sprendimo?
- Jei būčiau žinojęs, kad nustosiu gerti, būčiau daugiau vaikystėje gėręs. Daugiau balių būtų buvę (juokiasi). Manau, kad blogi sprendimai yra pamokos, tik kartais mes iš jos nepasimokome ir vėl ją kartojame. Nemanau, kad galiu įvardinti sprendimą, kurio dabar gailėčiausi. Viskas turėjo būti taip, kaip yra.
- Jei sutiktumei senąjį save, ką jam pasakytum?
- Manau, pokalbis pasibaigtų net neprasidėjęs, nes jis pradėtų muštis. Tačiau norėčiau jam pasakyti, kad nenorėtų būti niekuo kitu, tik savimi. Jei nepriimsi savęs tokio, koks esi, niekada nebūsi laimingas. Nebijok žmonių nuomonės ir gyvenk gyvenimą dėl savęs.
