Lietuvos teniso rinktinės kapitonas ir Ričardo Berankio treneris Remigijus Balžekas tiki, kad jauni mūsų šalies tenisininkai pasieks labai daug. Tačiau net ir tada jie nebus tokie pasipūtę kaip anglai.
Treniruoti patinka labiau
– Jus visi žino kaip teniso trenerį, o kokia buvo Jūsų, kaip žaidėjo, karjera?
– Mano tėtis – mokslininkas, tad savo karjerą pradėjau Kėdainių rajone, Akademijos miestelyje. Ten tuo metu buvo dveji teniso kortai. Žinoma, pasiekti profesionalų lygį nebuvo įmanoma. Esu laimėjęs tik savo amžiaus šalies čempionatus.
– Kada tapote treneriu?
– Persikėliau į Šiaulius ir 1984 metais tapau treneriu. Mieste teko dirbti Šiaulių teniso mokyklos treneriu, direktoriumi. Apie 13 metų ėjau direktoriaus pareigas, bet vėliau vėl tapau treneriu. Šis darbas man malonesnis. Džiaugiuosi juo. Mano sūnus Aivaras Balžekas (žuvo 2005 metais, JAV autokatastrofoje – red.past.) buvo pasiekęs neblogų rezultatų.
Dabar Ričardas Berankis man kaip sūnus. Norėjome iškovoti ženklių pergalių. Užsibrėžėme tikslą laimėti pasaulio čempionatus iki 14 bei 18 metų ir tai pavyko.
Pavyduolių gausu
– Buvęs vienas iš Šiaulių miesto vadovų Zenonas Sabalys neseniai sakė, kad dėl tokios pergalės, kaip pergalė prieš Didžiosios Britanijos teniso rinktinę, dirbta 30 metų. Ar Jūs atsimenate pradžią?
– Viskas ir prasidėjo nuo Z. Sabalio. Jam esant miesto savivaldybėje, buvo teniso bumas, tada prasidėjo ir Lietuvos teniso pakilimas. Tik gaila, kad yra daug pavyduolių. Šiauliai išaugino daugiausiai šalies čempionų. Mano manymu, mes tikrai galime Šiaulių teniso mokyklą pavadinti akademija.
– Kas iš ankstesnių Šiaulių teniso mokyklos auklėtinių teikė daugiausiai vilčių?
– Mano sūnui A. Balžekui gerai sekėsi. Tačiau Lietuvoje jam nematėme konkurentų, tad jis išvyko mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas.
Išskirčiau ir Ivetą Dapkutę, Paulių Jurkėną, Tomą Seliuką. Džiugina tai, kad Vilniuje, Lietuvos teniso akademijoje, dirba apie 80 procentų šiauliečių. Galime išauginti ir pasaulinio lygio žaidėjų – R. Berankį, D. Šakinį. Pastarąjį norime pasiimti kartu. Tikimės, kad Dovydas pamažu pradės keliauti su Ričardu ir manimi ir taip labiau tobulės.
R. Berankis neturi neigiamų savybių
– Ar iškart pamatėte, kad R. Berankis bus išskirtinė žvaigždė?
– Jokia jis išskirtinė žvaigždė. Lietuvoje – kitokios žvaigždės.
Pirmą kartą Ričardą pamačiau per Lietuvos televiziją. Tada jam buvo vos treji. Mačiau, kad jis su teniso rakete kamuoliuką į sieną daužo išskirtinai. Žmonai iškart pasakiau, kad šis vaikas daug pasieks. Visada žinojau, kad Ričardas ateityje dirbs su manimi. Kai R. Berankis buvo 9-10 metų, su juo atvykome į Šiaulius.
– Kokios Ričardo charakterio savybės?
– Mes lyg sūnus ir tėvas. Niekada nesame susipykę. Prisipažinsiu, kad buvo laikas, kai bandžiau atitolti. Bet Ričardas buvo kategoriškas: „Aš dar jaunas“.
Sunku rasti jo amžiaus žmogų, kuris būtų toks protingas, tvarkingas. Mano manymu, R. Berankis neturi neigiamų savybių. Auklėtinis man buvo didelis ramstis, kai žuvo mano sūnus. Jei ne Ričardas, taip greitai nebūčiau atsigavęs.
– Kaip R. Berankiui sekasi mokslai?
– Šiemet jis mokosi dvyliktoje klasėje. Tiesa, dar neaišku, kaip bus su egzaminais. Jei turės laiko – laikys, jei ne – nukelsime vėlesniam laikui. Mokslą ir tenisą suderinti labai sunku. Tačiau po truputėlį keičiasi visų požiūris į mokslą. Sportininko karjera – trumpa. Po jos galima užsiimti kitais reikalais, pavyzdžiui, mokslais.
– Kaip manote, kur yra R. Berankio riba? Teniso profesionalų asociacijos reitinge pakilsite į šimtuką? O gal net į dešimtuką?
– Būsime šimtuke, o kaip bus toliau – priklausys nuo daugelio aplinkybių. Nors šiuo metu Ričardas turėtų būti nuo 50 iki 100 ATP reitingo vietos. Tačiau už varžybas skiriama tiek nedaug taškų, tad sunku aukštai kilti.
– Ką Ričardui dar reiktų patobulinti?
– Reikėtų gerinti fizinį pasirengimą. Nors Ričardo mentalinės savybės – vienos stipriausių tarp visų pasaulio tenisininkų, tačiau bendraujame su psichologais, dirbame. Reiktų patobulinti ir techninę pusę. Tobulėjimui ribų nėra.
Geriausias turnyras karjeroje
– Neseniai R. Berankis dalyvavo turnyre JAV, kur kovojo su 11-ąja pasaulio rakete ispanu Fernando Verdasco. Kaip įvertintumėte Ričardo žaidimą?
– Kvalifikacijoje sekėsi gana sunkiai. Ričardas laimėjo, bet nelengvai. Kita vertus, jis ir daug jėgų neeikvojo. Vėliau R. Berankis įveikė puikius tenisininkus. Tarkim, garsųjį Robby'į Gineprį.
Šiame turnyre Ričardas jau galėjo pasijausti tikra žvaigžde. Naujausi „Mercedes Benz“ automobiliai R. Berankį vežiojo iš viešbučio.
Dažnai teko dalyti interviu. Ričardas sulaukė didžiulio dėmesio. Ypač daug dėl to, kad jis tarsi tapo rekordininku. Dar niekas, atėjęs iš kvalifikacijos, nebuvo pasiekęs ketvirtfinalio.
Ispanui F. Verdasco pralaimėjome garbingai. Po dvikovos sulaukėme daug gerų žodžių. Ričardu susidomėjo JAV teniso žvaigždė Andy's Roddickas.
– Ar šį turnyrą galima vadinti geriausiu R. Berankio karjeroje?
– Žinoma. Jis buvo superinis ir jam, kaip tenisininkui, ir man, kaip treneriui.
Įveikė pasipūtėlius
– Ar „Deviso taurėje“ įveikę britus daug sveikinimų sulaukėte?
– Daug. Nugalėti anglus, turinčius tokį biudžetą – didelis žygdarbis. Didžioji Britanija – teniso valstybė. Džiugina ir tai, kad britai viso turnyro metu buvo labai arogantiški, pasipūtę, o mes juos sugebėjome nugalėti.
– Lietuvos rinktinę sudarė jauni šalies tenisininkai. Kaip jie jautėsi viso turnyro metu?
– Įtampos nebuvo. Puikiai pasirengėme varžyboms. Prieš kiekvieną dvikovą visa komanda susirinkdavome pokalbiui.
– R. Berankis vos porą metų vyresnis už rinktinės narius. Ar jis kitiems buvo autoritetas?
– Galbūt autoritetas nėra tinkamiausias žodis. Ričardas – aiškus komandos lyderis. Laurynas Grigelis, D. Šakinis taip pat puikūs tenisininkai.
– Aistruoliai turnyre šaukdavo „Ryčka!“. Kaip jautėsi Ričardas?
– Žinoma, kad buvo smagu. Ypač keista, kai pradėjo groti dainelę apie Ričardą. Žiūriu, kad R. Berankis patenkintas, šokinėja. Man patiko ir dar vienas epizodas. L. Grigeliui pirmaujant 5:4, skambėjo Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“. Mane užplūdo įdomus jausmas: „Jau laimėjom?“.
R. Berankį labai gerai pažįstu ir žinau, kad jis nosies neužries. Nors L. Grigelį žinau mažiau, tačiau matau, kad ir jam – svarbu rezultatas. Galiu būti ramus, kad jaunieji Lietuvos tenisininkai nebus pasipūtėliai.
Ateitį mato šviesią
– Šių metų Lietuvos teniso rinktinė – gerokai atjaunėjusi. Nebėra Gvido Sabeckio, Danielio Lencinos-Ribeso. Kodėl pakvietėte jaunus tenisininkus?
– Taip buvau nusprendęs jau pernai. Tiesą pasakius, kol kas man rezultatas neturi jokios reikšmės. Jei viską pasieki netyčia – vėliau krenti dar labiau. Turėdami jaunus tenisininkus, žinome, kad jie progresuos.
– Kokia Lietuvos teniso ateitis, Jūsų akimis?
– Šviesi. Tai galiu pasakyti vien dėl to, kad į teniso plėtrą įsijungia jauni žmonės. Ramūną Grušą Lietuvos Teniso sąjungos prezidentu išrinkome būtent dėl to. Jis – jaunas, energingas, nori, gali padėti Lietuvos tenisui.
Gerą ateitį gali užtikrinti tik jauni teniso žmonės. Kas iš to, jei išrinktų mus, senukus? Žiūrėtume pro langą ir nieko nedarytume.
Giedrius Vaitkevičius
