Karolis Verbliugevičius – buvęs profesionalus tenisininkas, kuris dar būdamas antroje klasėje pradėjo žaisti tenisą, o sulaukęs 10 metų jau buvo savo amžiaus grupės Lietuvos čempionas. Tačiau 1996-aisiais jo gyvenimas pasikeitė. Važiuojant namo po vakarėlio su draugais Nemenčinės plentu, automobilio vairuotojas nesuvaldė transporto priemonės ir taip mašina nuslydo nuo kelio ir vertėsi.
„Mus sumėtė ir mes vertėmės į griovį, o tada aš jau nebeatsimenu, kas buvo, pabudau ligoninėje“, – prisimena Karolis.
Atsistatymas po autoavarijos tragiškų pasekmių
Po avarijos jis buvo tarp gyvenimo ir mirties slenksčio arba kaip pats sako – „tarp žemės ir dangaus“. O kai pabudo ligoninėje, suprato, kad nebemato.
„Sunkiausia buvo tas, kad tu staiga atsirandi visai kitokiame gyvenime, kur nebėra regos. Tai reiškia, jog nieko nebemoki daryti, nei pavalgyti savarankiškai, nei nusiskusti, aš jau nekalbu apie ėjimą į lauką ir taip toliau. Tu turi mokytis viską iš naujo, kurį laiką vyravo neviltis ir atrodė, kad viskas, gyvenimas tarp keturių sienų“, – pasakoja Karolis.
Pirmasis lūžis atėjo, kai jam buvo pasakyta:
„Kol aš gyvenau praeityje, negalėjau projektuoti ateities ir kai man patarė kuo greičiau užmiršti, kas buvo, kad nebepakeisiu regos ir turiu su tuo susitaikyti. Tuo metu aš užbraukiau brūkšnį ant praeities.“
Karolis išmoko naudotis neregio lazdele, mokėsi Brailio rašto, pažindinosi su panašaus likimo žmonėmis, kas padėjo jam grąžinti savarankiškumą. Tačiau labiausiai jam padėjo ne tik artimieji žmonės, bet ir paties jo ryžtas.
„Pirmas dalykas, tai padėjo tėvai, šeima ir keletas žmonių, kuriuos sutikau. Man pavyko surasti tinkamų žmonių, kurie man parodė, kad nesu toks vienintelis pasaulyje. Parodė, kad neįgalūs žmonės ir gyvena, ir dirba, mokosi, vaikšto, sportuoja. Man parodė, kad gyvenimas vyksta ir be regos, ir nuo to laiko aš įgijau optimistiškumą“, – prisimena jis.
Aš sau viduje ir pasakiau, kad jeigu aš jau likau gyventi tokiomis sąlygomis, tai aš gyvensiu ne „gerai“, o labai gerai. Tada prasidėjo projektavimas, baigiau universitetą, pradėjau ieškoti darbo, tada supratau, kad mano profesija niekam tikusi, geografijos mokyti. Tuomet baigiau tarptautinio verslo studijas, bet nieko diplomai nepakeitė.
Naujos ir gana ekstremalios patirtys
Pozityvus nusiteikimas, ryžtas ir norėjimas viską pradėti nuo balto lapo jį vedė į naujas patirtis.
„Pradėjau verslauti, dirbau mokytoju, mokiau kitus kompiuterinio raštingumo, sukūriau šeimą, atsirado du vaikai, pastačiau namą, propagavau kalnų slidžių sportą, dalyvavau netgi kalnų slidinėjimo pasaulio čempionate, o po to atsirado tenisas. Tai tiesiog daug veiklų, lemiančių motyvaciją. Aš noriu gyventi gerai, o gerai tai reiškia ir sveikata, ir finansai, ir aplinka, ir kelionės, ir darbai, ir iššūkiai, ir judesys. Viskas, kas turi būti žmoguje.“
Kalnų slidinėjimas Karolio gyvenime atsirado visiškai spontaniškai, kaip avantiūra, kuri galiausiai tapo rimtu iššūkiu. Idėja gimė netikėtai, Lietuvoje nuo 1994 metų nebuvo nė vieno neįgalaus sportininko, dalyvavusio žiemos paralimpinėse žaidynėse. Karolis pamatė galimybę ir nusprendė ją išbandyti.
„Kalbėjome su paralimpiniu komitetu ir aš pajuokavau, kalnų slidinėjimas yra, tai siųskit – nuvažiuosiu aš nuo to kalno.“
Karolis neslepia, kad žmonių reakcijos į jo sportinę veiklą būna įvairios. Kai kurie žmonės stebisi, kiti žavisi jo ryžtu, tačiau pasitaiko ir skeptikų.
„Aišku, keistai į tai žiūri, nesupranta, kaip čia, ką čia… Jie netiki, kad aš nematau. Tie patys gidai treneriai, iš vienos pusės, jaučia didelę atsakomybę, iš kitos – bijo, nežino, kaip su tuo dirbti. Kiti stebisi, kiti giria, o dar kiti sako: tu durnas, užsimuši“, – pasakoja jis apie įvairias aplinkinių reakcijas.
Juokas netrukdė paversti tai realiu planu. Karolis rado gidą trenerį ir 2019 metais pradėjo intensyviai treniruotis, siekdamas dalyvauti 2022-ųjų Pekino paralimpinėse žiemos žaidynėse.
Nepaisant sudėtingų sąlygų ir finansinių iššūkių, didžiausiu pasiekimu tapo dalyvavimas pasaulio kalnų slidinėjimo čempionate 2022 metų sausį. Vis dėlto Karolis ir jo treneris suprato, kad toliau šioje sporto šakoje jam prasimušti bus per sunku. Galiausiai, ne savo noru, Karolis turėjo atsisakyti šios svajonės.
Karolio gyvenimo moto paprastas – nenustoti judėti pirmyn. Aklųjų tenisą jis atrado 2021 metais, kai po 25 metų pertraukos sugrįžo į kortus.
„Netekau regos, kai man buvo 19 metų, tai buvo labai senai, 1996-aisiais, ir aš iki to laiko nuo pat vaikystės žaidžiau tenisą profesionaliai ir aš netekau regos, netekau galimybės žaisti teniso. Praėjo 25 metai, kol aš sugrįžau į kortus jau kaip neregys“, – pasakoja jis.
Naujai sukurta teniso rūšis akliesiems Lietuvoje
Aklųjų ir silpnaregių lauko tenisas buvo adaptuotas 1984 metais Japonijoje studento Miyoshi Takei, kuris sukūrė taisykles ir kamuoliuką, skleidžiantį garsą. Tais metais Japonijoje įvyko pirmosios oficialios varžybos, o dabar daugelyje pasaulio šalių vyksta įvairaus lygio varžybos, įskaitant ir pasaulio čempionatus. Britai šiandien yra šio sporto lyderiai dėl didžiulio trenerių, savanorių ir žaidėjų kiekio, tačiau Lietuva taip pat pamažu įsitvirtina aklųjų teniso gretose.
„Vienas pagrindinių skirtumų tarp įprasto teniso ir aklųjų yra, kad mes žaidžiame su garsą skleidžiančiu kamuoliuku, tai dėl to pats sudėtingiausias momentas ir tiek pradedantiesiems, tiek ir pažengusiems būtent išgirsti kamuoliuką. Taip pat reikia suprasti, kokiu greičiu jis lekia, kur atšoka ir taip toliau, tai yra pats didžiausias iššūkis, nesvarbu kokiame lygyje esi“, – aiškina Karolis.
O Karolio treneris Aidas Danilovas pabrėžia, kad ši veikla jam tapo daugiau nei tiesiog treniravimu:„Tai ilgalaikis projektas, kuriame galiu duoti ir kartu gauti. Padėdamas Karoliui, pats semiuosi energijos ir motyvacijos.“
Jis pats taip pat rimtai žiūri į sportą ir treniruotes:
„Turiu visą komandą specialistų – psichologą, fizinio parengimo trenerį ir net tris skirtingus teniso trenerius: vienas padeda tobulinti dešinės rankos smūgius, kitas – kairės, trečias – padavimą. Aš viską darau maksimaliai gerai, todėl ir su Karoliu dirbu pagal tą patį principą.“
Tuo metu Karolis prisimena savo pirmąsias treniruotes, nuo ko pradėjo dalykus, kurie nepasikeitė ir didesnius pokyčius:
„Mano pirmosios treniruotės buvo labai paprastos – pradėjau nuo kamuoliuko garso pažinimo. Jį ridendavo, o aš stengiausi suprasti, kuria kryptimi jis juda, kokiu atstumu nuo manęs yra. Tai buvo pirmieji orientacijos pratimai. Vėliau bandžiau jį atmušti rakete, bet pradžioje tai nebuvo lengva – juokauju, kad tiek tada, tiek dabar žaidėjai dažnai mojuoja rakete tarsi vaikydami musę, nes kamuoliuką pajausti ir tiksliai atmušti iš pradžių labai sudėtinga. Visa esmė yra išmokti girdėti kamuoliuką, suprasti jo trajektoriją ir prisitaikyti prie jo taip, kad galėtum sėkmingai smūgiuoti.“
Tuo metu Aidas pripažįsta, kad pradžioje net neplanavo tapti treneriu.
„Karolis pasiūlė pažaisti tenisą. Aš jį mėgstu, tad sutikau. Vėliau jis paklausė, ar lydėčiau jį į pasaulio aklųjų sporto žaidynes ir Lenkijoje vykusį pasaulio čempionatą. Atsakiau „taip“, nes man buvo smalsu, kaip viskas vyksta“, – prisimena A. Danilovas.
Jis greitai suprato, kad aklųjų tenise vien technikos nepakaks.
„Aklųjų tenise labai svarbi psichologija. Jei protas apkrautas, labai sunku girdėti kamuolį. Su Karoliu kalbėjome apie baimes, koncentraciją, kaip išmokti blokuoti trikdžius.“
Jis priduria: „Aš pats jau ketverius metus dirbu su savimi – su savo psichologine būsena, saviverte. Tai labai pritaikiau ir Karoliui. Buvo akimirkų, kai jis tiesiog negirdėjo kamuolio – tada ieškojome sprendimų, įtraukėme psichologą, konsultavomės su profesionaliais sportininkais.“
Aklųjų teniso kortuose naudojamos iškilios linijos, kurias žaidėjai jaučia kojomis, o žaidėjai skirstomi pagal regėjimo likutį. Karolis priklauso B1 kategorijai, kurioje žaidėjai neturi jokio regėjimo.
„Aklųjų tenise yra skirtingų kategorijų žaidėjai, skirstomi pagal turimą regos lygį, mano atveju, aš neturiu jokio regos lygio. Todėl tokia yra mano kategorija B1, kuri kitaip negali, tiktai apčiuopimo būdu atrasti, kur esi. Mums, kurie visiškai neturi regos, yra svarbi galinė linija, kad ji būtų iškili, taktilinė ir toje linijoje pažymėti kampai, kad suprastų, kur aikštelės ribos ir vidurys – padavimo linija, kur dalina aikštelę į dvi dalis“, – pasakoja jis.
Aklųjų teniso varžybų formatas gali skirtis priklausomai nuo organizatorių, tačiau dažniausiai jis yra trumpesnis nei įprasto teniso. Organizatoriai bando sutalpinti vieną žaidimą į vieną valandą, nors žaidimas ir reikalauja daugiau laiko. Todėl, vietoj trijų setų, žaidžiamų įprastai tenise, žaidžiame iki keturių, bei vietoj šešių geimų – keturis.
Vos po trijų mėnesių treniruočių Karolis jau dalyvavo savo pirmame tarptautiniame turnyre Lenkijoje.
„Prisimenu puikiai, kaip dalyvavome Lenkijos draugiškame turnyre. Buvo didelis jaudulys, nes varžybos pirmos, o taip pat žaidžiau tokį tenisą vos 3 mėnesius. Tas jaudulys visada išlieka, tiesiog kartais valdai jį lengviau, kitą dar sunkiau, bet jaudulys ir supratimas, kad galima žaisti, galima į turnyrą vykti, susipažinom su žaidėjais iš kitų pasaulio šalių“, – prisimena jis.
Viena įsimintiniausių jo kovų vyko pasaulio aklųjų sporto žaidynėse 2023 metais, kai pusfinalyje susitiko su Ispanijos žaidėju.
„2023 metų pasaulio aklųjų sporto žaidynėse žaidžiau pusfinalyje su savo dabartiniu nuolatiniu priešininku iš Ispanijos. Buvo labai atkakli kova, pirmą setą laimėjau, o antrą setą laimėjo jis ir žaidėme lemiamą. Aš taip ryškiai pralaiminėjau, kur nebuvo jokių abejonių, bet aš sugebėjau laimėti, tai tokia įdomi kova buvo“, – sako Karolis.
Aidas apie tą akimirką prisimena: „Tą dieną viskas buvo kitaip. Karolis buvo pavargęs, bet jo ryžtas nesustojo nė sekundei. Jis tiesiog kovojo iki galo, o kai laimėjo, net nesuprato, kad viskas baigėsi – jau ruošėsi dar vienam servui.“
Karolis ne tik pats aktyviai žaidžia, bet ir padeda vystyti šį sportą Lietuvoje. 2023 metais jis įkūrė „Blind Tennis Lithuania“ organizaciją, kuri vos per metus subūrė žaidėjus iš keturių Lietuvos miestų ir 2024 metų gruodį surengė pirmąjį Lietuvos aklųjų teniso čempionatą.
Karolio ir jo trenerio tikslas – iki 2032 metų įtraukti aklųjų tenisą į paralimpines žaidynes, kurios vyks Australijoje. O iki tol organizuoti kuo daugiau varžybų, treniruočių ir siekti didesnio skaičiaus žaidėjų Lietuvoje.
„Mes dirbame, kad ši sporto šaka būtų pripažinta paralimpiniu sportu. Esame pasaulinės organizacijos nariai, dirbame su federacijomis, o Lietuvoje jau surengėme pirmąjį aklųjų teniso čempionatą“, – pasakoja treneris.
Karolio Verbliugevičiaus istorija – tai pavyzdys, kaip užsispyrimas ir ryžtas gali įveikti bet kokias kliūtis. Nuo autoavarijos iki pasaulio čempionatų, nuo asmeninės tragedijos iki naujo gyvenimo per sportą, Karolis ne tik pats perrašė savo likimą, bet ir atvėrė duris kitiems turintiems regos negalią.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
