Nors pirmoje distancijos pusėje V. Senkutė irklavo 4-5 pozicijoje, tačiau vėliau įspūdingai spurtavo ir finišavo per 7 min. 20,85 sek. taip paskutiniuose metruose aplenkusi varžovę iš Australijos.
„Vis dar atrodo, kad sapnuoju, atrodo, kad tai netikra, – po medalių ceremonijos šypsojosi V. Senkutė. – Tai yra pirmas mano medalis suaugusiųjų lygyje ir tai yra olimpinis medalis. Aš nežinau, ar gali būti kažkas geriau už tai. Atrodo, kad sapnuoju.“
Tai – pirmas medalis ne tik Lietuvai, bet ir visoms Baltijos šalims šiose Paryžiaus žaidynėse. Tai sužinojusi Viktorija nuoširdžiai nustebo.
„Šitas medalis nėra tik mano, jis yra mūsų. (...) Oho… Tiesiog, aš nesuprantu, kas vyksta. Atrodo, buvau maksimaliame susikaupime, viską pavyko dabar įgyvendinti.
Prieš tai buvusiuose interviu buvau tokia rami, susikaupusi, nenorėjau atsakinėti klausimų. Žinojau viduje, ką galiu padaryti, bet nenorėjau to ištaškyti prieš varžybas ir šitas man pasiteisino.
Šitas medalis yra mano, jūsų, visų. Labai džiaugiuosi ir siunčiu visiems dalelę šito džiaugsmo“, – džiaugsmą liejo olimpietė.
Norėjo, kad tai nesibaigtų
Kaip jau minėta V. Senkutei fantastiška buvo antroji distancijos dalis, o pirmojoje kai kas net galėjo pamanyti, kad lietuvei varžovių pasiekti nebepavyks.
„Aš kažkaip nesidairiau pirmoje distancijos dalyje, žinojau, kad bus pirma dalis labai stipri iš varžovių, bet aš žinojau, kad turiu labai gerą finišą, kurį aš daug kartų treniravausi, – jausmą finale apibūdino ji. – Jau tik likus nedidelei daliai pradėjau kelti tą tempą ir paskutiniuose metruose mačiau, kad pavyks. Žinojau, kad jeigu susikaupsiu, pabaigsiu tuos paskutinius 100 m, viskas bus gerai.“
Kadangi australę V. Senkutė aplenkė kiek mažiau nei sekunde, tad iki pat kirsto finišo ir signalo nebuvo aišku, kam gi atiteks išsvajotas medalis.
„Kai buvo pyp pyp, niekas nežinojo, kaip ten buvo. Tada pamačiau Lietuvos vardą, o visa kita istorija“, – šypsojosi ji.
Nors kai kuriems sportininkams iškovoti medaliai keičia gyvenimus, V. Senkutė užtikrinta – ji ir toliau tęs savo pradėtą kelią.
„Aš nedarau šio sporto dėl medalių, buvau metusi šį sportą, bet visada grįžtu čia, nes man patinka tai daryti. Aš taip džiaugiuosi galėdama čia būti.
Vakar vakare dariau treniruotę ir supratau, kad čia yra paskutinė treniruotė šį sezoną. Grįžau, draugui sakau „Kaip man liūdna, aš noriu irkluoti, man taip smagu“. O jis sako: „Tai irkluosi. Rudenį“, – juokėsi irkluotoja.
„Reikia truputį nusiraminti ir suprasti, kad reikia pailsėti, jeigu norime taip toliau tęsti, mėgautis sportu, tuo, ką darau. Turiu pailsėti, atsigauti, pabūti su artimaisiais, draugais ir visais tais, kuriems negalėjau skirti dėmesio, nes ruošiausi pildyti savo svajonę“, – pridūrė olimpietė.
Buvo išgirdusi žodį „neperspektyvi“
V. Senkutės istorija – neeilinė. Prieš keletą metų iš Lietuvos irklavimo federacijos ji išgirdo, kad yra neperspektyvi ir nėra verta finansavimo.
Palikusi irklus Viktorija sėdo ant dviračio, tačiau begalinė meilė sportui ją sugrąžino į valti.
„Reikia žiūrėti savęs, savo svajonių, savo vidaus, klausyti savo širdies. Tegul žmonės šneka, ką nori. Gali ir toliau šnekėti, man visiškai nesvarbu. Aš stoviu čia, išpildžiau savo svajonę ir tikiuosi, ne paskutinę“, – į buvusį federacijos sprendimą reagavo V. Senkutė.
Sugrįžusi į sportą irkluotoja dėjo milžinišką žingsnį į priekį. Šiemet ji tapo pirmąja irkluotoja nepriklausomoje Lietuvoje, patekusia į pasaulio čempionato A finalą vienvietėje valtyje, o dabar – nuskynė ir olimpinį medalį.
„Daug kartų minėjau, kad pasikeitė federacijos valdžia, pasikeitė treneris. Viduje pasikeitė labai daug mažų detalių, kurios tiesiog susidėjo į vieną didelę visumą. Aš nepakeičiau to, kaip aš treniruojuosi, bet pakeitėme reguliavimą, atsirado sėdėjimo pokyčiai, programa, kuri man tinka“, – tokio šuolio į aukštumas priežastis vardijo ji.
„Treneriam ne kartą sakiau, kad man labai svarbu, kad treneriai manimi tikėtų, kad komanda manim tikėtų. Tas pasitikėjimas savimi ateina iš trenerių, žmonių, kurie supranta, kas vyksta ir pasiruošimo“, – pridūrė sportininkė.
Tiesa, irkluotojai šis medalis yra dar saldesnis, nes džiaugsmu dėl jo ji galėjo pasidalinti su mylimuoju, taip pat olimpiečiu, baidarininku Simonu Maldoniu.
„Mes kartu ruošėmės, pakeitėme tą savo mąstymą. Kodėl ne mes, kodėl mes negalime būti čempionai, kuo mes kitokie?
Aš čia iš visų dalyvavusių merginų buvau žemiausia, mažiausiai svėriau, bet tai nieko nereiškia. Donata Karalienė yra mano ūgio, mano svorio ir yra tituluočiausia Lietuvos irkluotoja. Ji man buvo pavyzdys, kad net ir tokios mažos ir smulkios merginos gali pasiekti daug“, – ryžtingai kalbėjo 28-erių sportininkė.
Gyvas pavyzdys
Be antakius keliančio federacijos požiūrio V. Senkutę kankino ir ne viena trauma. Visgi pati sportininkė teigė visada mananti, kad niekas nevyksta be reikalo.
„Visada sakau, kad viskas vyksta taip, kaip turi būti. Vadinasi, reikėjo to poilsio, reikėjo to atsitraukimo, reikėjo suvokimo, koks brangus man šitas sportas, kiek daug man tai reiškia.
Prieš Europos čempionatą sirgau koronavirusu, su pirštais turėjau ne vieną traumą, šonkaulio lūžis – galėčiau vardinti ir vardinti. Bet visada galvoju, kad šita trauma man atsitiko tam, kad aš galėčiau pailsėti ir grįžti stipresnė. Kiekvieną kartą taip ir būdavo – viskas čia (rodo į galvą – aut. past.)“, – kalbėjo sportininkė.
Be S. Maldonio tribūnose buvo ir būrys kitų artimųjų, kurie skandavo Viktorijos vardą ir šaukė „Lietuva!“
„Tai man reiškia viską, – plačiai šypsodamasi sakė V. Senkutė. – Pamačiau, kad jis (Simonas) čia yra tribūnose, atvyko net draugė iš Liuksemburgo, kur seniai nesimatėme, esam suplanavusios atostogas kartu. Žinoti, kad jie čia ir palaiko…
Mama prie televizoriaus ekrano, visos draugės iš Amerikos, buvę kursiokai – galėčiau vardinti ir vardinti. Kiek žmonių mane palaiko, sekė mano visą kelią ir matė, kaip man sunku, bet kaip aš myliu tai, ką darau.
Aš tiesiog gyvas pavyzdys, kad reikia daryti tai, ką myli, tai kuo tiki ir viskas išeis į gerą“, – džiaugsmingai užbaigė lietuvė.
