„Jaučiuosi taip, lyg mano Dakaras būtų trukęs ne dvi savaites, o tris metus. Pagaliau pasibaigė, galiu kvėpuoti ir galvoti į priekį. Tie sudėtingi metai, sudėtingos situacijos dedasi ir pradeda slėgti sportinių rezultatų nebuvimas. Labai smagu, kad tą kamštį pramušėme.
Kad ir koks būtum žvėris, vis tiek tam spaudimui gali pasiduoti. Labai laiku tai pramušėme, galiu grįžti namo, atsisėsti ant sofos ir truputį pailsėti“, – oro uoste sakė V. Žala.
Sunkvežimių įskaitos nugalėtoju šiemet tapo čekas M. Macikas. Antroje vietoje liko M. van Den Brinkas – jis nuo lyderio atsiliko 2 val. 22 min. ir 18 sek. Paskutinę vietą ant podiumo iškovojo dar vienas čekas A. Lopraisas. Jis lyderiui nusileido 2 val. 27 min. 53 sek.
Ar ta penkta vieta neatrodo apmaudi, jeigu nebūtų tų gedimų?, – žurnalistai paklausė V. Žalos.
Dakaras yra žvėris, kurio negali prognozuoti ir kažkiek turi gerbti. Važiuoji, planuoji.. Mintyse vienu metu galvojau, kad tas trejetas įmanomas, bet vieną dieną atsikeli, gauni per veidą ir tada supranti, kad neveltui tos dvi savaitės tokios sudėtingos. Jeigu būtų viskas paprasta, išvažiuodamas galėtum rėkti, koks bus rezultatas.
Dėl to ir nerėkėme, nes per dvi savaites daug ko gali nutikti. Džiaugiuosi apskritai, kad esame finiše su padoriu rezultatu. Tas rezultatas leidžia atsispirti į ateitį, o ne grįžus namo galvoti, kokią profesiją rinktis.
Su kuo buvo sunkiau važiuoti Dakare – su automobiliu, ar su sunkvežimiu?
Čia sudėtingas klausimas, labai skirtingos kategorijos. Su Paulo diskutavome, kad mūsų meilė jau sunkvežimiams. Susidraugavome, pripratau ir perėjau kritinę mokymosi kreivę. Jeigu švariai tą projektą daryti, reikėtų išvažiuoti į Maroką, praeiti klaidas, o dabar pusę Dakaro mokėmės. Dabar, kai praėjome, norėtųsi išnaudoti šį žinių bagažą ir judėti šioje kategorijoje.
Kategoriją pakeitėte todėl, kad nebuvo sportinio rezultato ir dabar jis atėjo?
Kategorijos keitimui buvo daug priežasčių, bet sportinio rezultato nebūvimas buvo viena didžiausių. Vienu metu supratau, kad kažką turiu keisti, nes tai, ką darau – neveikia. Labai smagu, kad po to pokyčio – suveikė.
Išbandei „mažylį“ ir „milžiną“. Ar galima tikėtis Vaidoto Žalos automobilių klasėje?
Kaip Dakaro starte negali prognozuoti, taip Dakaro finiše negali prognozuoti, kas bus po metų. Norėčiau, kad tas projektas nesibaigtų ir kol jaučiu, kad galime kažką naudingo nuveikti, tol būtų galimybė sugrįžti. Tai man jau būtų pasiekimas.
Galbūt nauja technika kitais metais?
Pagal rezultatus matėme, kad sunkvežimių kategorijoje dominuoja „Iveco“. Mačiau kitus sunkvežimius, bet jiems nepavyksta palaikyti to tempo, nes yra ne tik galia, bet ir patikimumas. Šita kategorija skiriasi nuo automobilių, nes žiūrint į laikus – skirtumai ženklesni, nes visi turi reikalų.
Tai sulūžta, tai gedimas, tai klaidą padaro. Gali nutikti taip, kad dvi savaites važiuoji, kaip čekų ekipažas, ir paskutinę dieną Dakaras baigiasi dėl klaidos kopose. Kol kas ta komanda, kurią pasirinkome ir ta transporto priemonė veikia, bet teisybės dėlei matau daug galimybių patobulinti ir organizacijai, ir komandai.
Kitais metais jei sugrįžtume, galutinio rezultato perspektyva būtų užtikrintesnė. Dabar buvome mokinukai, nenorėjau reikštis pernelyg daug, spardyti duris, vis tiek – pirmi metai. Kai pravažiavome dvi savaites, matome galimybę pakoreguoti kūrybinį procesą, tą apšnekėjome ir su Alešu Lopraisu, kad komanda taptų tvirtesnė ir rezultatas būtų labiau pasiekiamas.
Kur šita penkta vieta įsiterpia tarp kitų auto sporto pasiekimų?
Iš mano finišuotų Dakarų tai buvo sunkiausias. Pareikalavo daugiausiai fizinių jėgų, o prie to prisidėjo ir sudėtingos dienos, kad kai važiuodavome ir sustodavome bei nežinodavome, ar pajudėsime. Tas neužtikrintumas atėmė daugiausiai jėgų. Bet ir šiaip – ne veltui tas sunkvežimio vairas didelis.
Atsimenu priešpaskutinę dieną važiavome į startą, laukė 120 km, galvojau lėksime ir pralėksime, o tada tokia kopa, kaip kalnas didelė, tada supratau, kad šioje kategorijoje yra reikalų. Lopraisas pirmas startavo ir mačiau, kaip jis suka ratus, nes nesugeba užvažiuoti fiziškai. Jėgų šita kategorija pareikalavo daugiausiai. Nefinišuoti Dakarai emociškai išgręžia labiau, o iš finišuotų šitas buvo toks.. kur paskutinėmis dienomis laukiau finišo.
Galbūt, kai Dakaras baigėsi, jau galima būtų pasakyti, kas buvo nutikę, kai sugedote?
Norint turėti galimybę tęsti draugystę su komanda, tai nenoriu.. Apskritai, skaitau, kad tam tikri dalykai turi būti sprendžiami už uždarų durų, ypač jeigu tai yra konstrukciniai. Komanda turi daug techninių partnerių ir noriu, kad jie išliktų, nepaisant to, kaip sekėsi Dakare.
Atleiskite, jei kažką įžeidžiau ar užgavau. Kažkas, gal išgyvena adrenaliną žiūrint savaitę ar dvi metuose, bet supraskite, kad tai kažkafa, kažkieno sugalvotas varžymasis, kuris, yra trumpalaikis malonumas, kuris kainuoja daug, o nauda - sakyčiau nulinė. Todėl, jei skaito čia Dakaro rėmėjai, pamąstykite apie tai, ar ne tiesą rašau, pagalvokite apie tikrąsias, amžinąsias vertybes, apie atlygį kaupiamą danguje. Telaimina Jus visus gailestingas Dievas.
