Moisésas Torrallardona, ilgametis Dakaro ralio dalyvis, prisiminė neįtikėtiną įvykį, nutikusį 2006-ųjų Dakare, kai varžybos dar vyko Afrikoje.
„Mūsų ekipažas važiavo su „Iveco“ sunkvežimiu. Greičio ruože ventiliatorius sulūžo ir stipriai pažeidė radiatorių – tai reiškė tik viena: lenktynės mums baigtos“, – pasakojimą pradėjo lenktynininkas.
„Tuo metu Afrikos Dakaro taisyklės buvo negailestingos – organizatoriai iš trasos išveždavo tik motociklus, tad visos kitos transporto priemonės turėjo pasirūpinti savimi“, – pridūrė jis.
Kad išgelbėtų sunkvežimį ir galėtų sugrįžti į bazę, komandai buvo būtinos atsarginės dalys. Tačiau kur jas rasti Afrikos dykumoje?
Didžiausia problema buvo ta, kad artimiausias miestas Ataras buvo už daugiau nei 400 kilometrų, iš kurių 300 km driekėsi per smėlio kopas.
Derybos su piratais
Kai jau atrodė, kad situacija beviltiška, horizonte pasirodė vadinamieji dykumos piratai – vietiniai Mauritanijos gyventojai, važinėjantys baltais pikapais.
Šie „piratai“ Dakaro metu ieškojo nuo trasos nuklydusių dalyvių ir jiems siūlė pagalbą už itin aukštą kainą. Degalai ar detalės buvo parduodami už astronomines sumas, o jų pagalba taip pat nebuvo pigiai įkainota.
„Norėdami pasiekti Atarą, turėjome derėtis su piratais. Jie iš pradžių pareikalavo 8 000 eurų už kelionę, tačiau po trumpos pauzės suma sumažėjo daugiau nei perpus. Galiausiai už priimtiną kainą leidomės į devynių valandų kelionę“, – prisiminė Torrallardona.
Nepaisant komandos draugo Pepo Vilos baimės dėl jo saugumo, piratai pasirodė esantys labai įgudę keliautojai. Jie nė karto neįstrigo kopose, o padangų slėgį reguliavo rankine pompa.
„Prieš saulėtekį jie specialiai sustojo kopose, kad galėtų atlikti rytinę maldą. Po to tęsėme kelionę, gavome reikiamas dalis, sugrįžome ir sutaisėme sunkvežimį“, – pasakojo lenktynininkas.
Nors ralis tuo metu jau buvo gerokai pažengęs į priekį, ekipažui pavyko pasiekti Mauritanijos sostinę Nouakšotą ir sėkmingai grįžti namo.
Daugiau Dakaro ralio 2025 naujienų – atskirame polapyje.
