Garsi Lietuvos slidinėjimo lenktynių sportininkė V. Vencienė, praeityje iškovojusi aukso ir bronzos medalius 1988 metais vykusiose Kalgario žiemos olimpinėse žaidynėse, įvertindama dabartinę situaciją skirtingose sporto šakose, neslepia, kad didėjantis mūsų šalies atletų skaičius kelia džiugesį, tačiau visgi tenka pripažinti, kad žiemos rungtys tam tikra prasme lieka nuošalyje.
„Beprotiškai džiugu, kad jau ne vienerius metus delegacijos narių skaičius didėja. Visgi žiemos sportas pas mus kažkaip truputį yra antroje vietoje po vasaros žaidynių. Dėl to beprotiškai gaila, bet ir pati situacija tokia, kad mes neturime žiemų, neturime tokių sąlygų.
Žinoma, pagrindiniai sportininkai, pavyzdžiui, Lietuvos biatlono rinktinės nariai, galima sakyti, kad jie apie 300 dienų praleidžia mokomajame procese ir tikrai žiemos sezoną būna užsienyje, ypatingai šituos du paskutinius sezonus rinkdami taškus į olimpines žaidynes“, – kalbėjo pašnekovė.
Pajaustas medalių skonis
Legendinė Lietuvos sportininkė V. Vencienė žavisi mūsų šalies sportininkų atsidavimu sportui, kadangi pasiekti aukšti rezultatai skirtingose varžybose kalba patys už save.
„Labai žavu, kad didžioji dalis sportininkų išmėgina savo galimybes skirtinguose čempionatuose, sportiniuose festivaliuose, kur neretai Lietuvos atletai pademonstruoja išskirtinai aukštus sugebėjimus, pasiekimus.
Štai Lietuvos biatlono atstovė Gabrielė Leščinskaitė, dar būdama labai jauna, vykusiame Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje Rumunijoje sugebėjo užimti prizinę vietą.
Tai rodo, kad Lietuvos sportininkė, nors šiose olimpinėse žaidynėse ir debiutantė, tačiau jau yra tarsi pajutusi medalių skonį“, – kalbėjo V. Vencienė.
„Stebuklai įvyksta, bet labai retai“
V. Vencienė, kalbėdama bendrąja prasme apie šiais metais atstovaujančių sportininkų pasirengimą, ragina neužmiršti, kad nors iškovoti sportinius medalius išties yra neapsakomas jausmas, tačiau sureikšminti tokių laimėjimų nereikia, mat svarbiausias akcentas yra ne medalių skaičius, o sportininko atsidavimas, profesionalumo demonstravimas.
„Mes žinome, kad kiekvienoje distancijoje yra tik 3 išsvajoti medaliai, tačiau juos iškovoti yra beprotiškai sunku. Medalių gavimo nereikia sureikšminti.
Olimpinės žaidynės yra siekiamybė, svajonė, tad aš labai žaviuosi ir didžiuojuosi sportininkais, kurie, išvažiavę į aukščiausio lygio žaidynes, padaro tai, ką gali, parodo patį aukščiausią savo rezultatą. Būtent tai parodo sportininko susikaupimą, atsidavimą“, – kalbėjo pašnekovė.
Pašnekovė viliasi, kad Lietuvos sportininkai sugebės įgyvendinti savo asmeninius tikslus, o kalbėti apie medalius bent jau kol kas nevertėtų.
„Stebuklai dėl medalių iškovojimo sportinėse rungtyse įvyksta, bet labai retai.
Duok Dieve, kad visi sportininkai iš lovos atsikeltų ta koja, kuria reikia, kadangi didžiajame sporte turi viskas sutapti – nuotaika, nusiteikimas, atsidavimas“, – pastebėjo legendinė šalies sportininkė V. Vencienė.
Be juodo darbo nebus rezultatų
V. Vencienė, kalbėdama apie ankstesnio laikotarpio sportinę rutinę, tvirtina, kad aukšti rezultatai neatsiejami nuo alinančio įdirbio, treniruočių.
„Slidinėjimas yra labai monotoniškas darbas. Kaip mes sakome, be bazės, be daug, daug kilometrų nebus rezultato.
Reikalinga beprotiškai didelė bazė ir reikia daug metų labai sunkiai dirbti. Prisiminus save, kai per metus tekdavo slidinėti po 12–13 tūkst. kilometrų, aš kartais pasijuokiu, kad tiek su automobiliu nepravažiuoju dabar, kiek su tomis kojelėmis padarydavai.
Tad akivaizdu – be juodo darbo nebus ir rezultatų. Stebuklų, kaip pastebėjau, taip pat nebūna. Reikalingas labai ilgas, sistemingas darbas“, – teigė legendinė sportininkė.
Kitose šalyse – daugiau galimybių
Tiesa, bėgant metams, sportinės įrangos paruošimas, o taip pat ir jų specifikacija keitėsi, patobulėjo, ypač didelis skirtumas pastebimas, jeigu lygintumėme šalis, kuriose žiemos sportas yra aukštumose.
„Be jokios abejonės, kiekvienais metais viskas tobulėja – tobulėja slidės, joms skirtas tepalas. Galima sakyti, kad kiekviename skirtingame laikmetyje atsiranda vis kažkas naujo.
Tokių šalių kaip Prancūzijos, Norvegijos atletai turi kaip reikiant ištobulintas galimybes, sportinį inventorių“, – teigė pašnekove.
Visgi V. Vencienė pripažįsta, kad Lietuvos sportininkų atžvilgiu dažnai tenka daugelį veiksmų atlikti patiems.
„Nepatikėsite, bet verkiau, kai pasižiūrėjau vieną laidą, kuomet Vaičiulis pasakojo, kaip sportininkai ruošiasi olimpinėms žaidynėms – jie patys ir vairuoja automobilį, neturi komandos, yra dviese. Tai yra protu nesuvokiama. Jie tapo olimpiečiais, ruošiasi varžyboms taip, kaip išmano. Taip jokiu būdu neturėtų būti“, – atviravo garsi šalies sportininkė.
Į varžybas – su skaudančia širdimi
Sportininkės prisiminimuose ypač įstrigusi sportinė treniruočių rutina, kuomet Lietuvoje tekdavo pabūti vos 47 dienas, mat pasiruošimas sunkioms varžyboms vykdavo kitose valstybėse.
„Įsivaizduokite, metai iš metų esame mokomajame treniruočių procese. Kai tu įsitrauki ir esi jaunas, viskas gerai, bet teko paplušėti ne tik treniruotėse, bet buvo beprotiškai sunku ir dėl to, kad į Lietuvą sugrįžti labai trumpam laikotarpiui – atvažiuoji, pasikeiti drabužius, trys dienos ir vėl išvažiuoji, išskrendi.
Buvo daug pavasarių, kai į Lietuvą grįždavau 15 dienų ir, atrodo, daugiau nevažiuosi, nors niekas ir nevertė to daryti. Dabar tik negaliu atrasti atsakymo, kodėl susikraudauvau lagaminus, nors buvo sunku.
Nors, kai tu esi jaunas, kai iš pradžių prasideda galbūt pergalės prieš patį save, tada visas tas juodas darbas užsimiršta ir tu vėl stoji į kovą“, – prisimena V. Vencienė.
Medalius skynusi Lietuvos sportininkė atvira – varžybų metu teko susidurti ir su sveikatos problemomis, kurios išliko iki šių dienų.
„Turiu šią problemą iki dabar – tai širdies permušimai. Būtent Lilehamerio olimpinėse žiemos žaidynėse startavus penkių kilomterų distancijoje, nors ir pradžių nieko nejaučiau, po kelių šimtų metrų pasidarė negera.
Tačiau tuo metu buvo labiausiai sunku buvo palikti stadioną su daugybe žiūrovų“, – teigė pašnekovė.
Nors per sportinę karjerą V. Vencienė iškovojo ne vieną titulą ir medalį, visgi tokių laimėjimų ji nesureikšmina, todėl dalis laimėjimų netgi yra atiduodami muziejams.
Pasiteiravus legendinės sportininkės, kurios olimpinės žaidynės įstrigo labiausiai į atmintį ir paliko didžiausią įspūdį, V. Vencienė sako, kad Albervilio žaidynės tapo tarsi karjeros pasitenkinimo viršūne, mat čia buvo aiški tvarka, disciplina, nors tąkart medalių ir nepavyko iškovoti.
Slidės pakabintos ant sienos?
Nors V. Vencienė savo sportinį gyvenimą paskyrė profesionaliam slidinėjimui, visgi dabar, pasak pašnekovės, užlipti ant slidžių nesinori.
„Nežinau kodėl, bet ateina laikas, reikia tai pripažinti. Mėginau dar kartą užlipti ant slidžių, tad atvykau į Vingio parką, tačiau kolegos pradėjo juokauti, kad mano slidės pasenusios, nors vizualiai atrodo gražiai, bet galbūt neparuoštos. Visgi galiausiai supratau, kad slidinėti nesinori, bet galbūt kažkada atsiras tas noras, planuoju išbandyti trasą Ignalinoje.
Dabar kur kas maloniau pabėgioti, pasivaikščioti. Iš tikrųjų labai daug vaikštau – per savaitę kokius 5 kartus po 10 kilometrų pajudu ir jaučiu didelį pasitenkinimą. Dabar slidinėdama aš tikrai nejaučiu pasitenkinimo.
Galbūt tas nenoras atsirado ir dėl to, kad profesionaliame sporto buvau pripratusi, jog viskas yra paruošta, trasos idealios būklės, o čia ateini – slidžių pasitepti nemoki, jos praslysta, inventorius pasenęs“, – atviravo sportininkė.
Pekino žiemos olimpinės žaidynės vyksta vasario 4–20 dienomis. TV3 kanalų grupė yra oficiali olimpinių žaidynių transliuotoja Lietuvoje.
