„Neklausk, kam skambina varpai, jie skambina tau“ – būtent ši trumpa ištrauka iš Ernesto Hemingway‘aus romano puikiausiai nusako sekmadienio vakarą papuošusių rungtynių tarp Čekijos ir Turkijos esmę. Gaudžiantys varpai abi ekipas perspėjo apie pavojų – pralaimi ir keliauji namo. Atrodo, kad į šią žinią labiau įsiklausė turkai, kurie, net ir atsilikdami, nesudėjo ginklų ir galiausiai išplėšė taip trokštamą pergalę.
Parodyk, kaip žaidi, pasakysiu, kas esi...
„Kekšės į namus laimėtojams, smaukymas – prasilošėlių miniai“ – taip savo knygoje „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ rašė Hunteris S. Thompsonas. Nesupraskite šios metaforos pažodžiui, tačiau sutikite, kad ji itin taikliai atspindi šias rungtynes. Tikrai nesiruošiu gražbyliauti ir reikšti savo užuojautos vienais didžiausių šio čempionato nevykėlių tapusiems čekams. Dar po paskutiniojo jų susitikimo su Portugalijos ekipa rašiau, kad čekų svajonės bliūkšta. Dabar šios prognozės išsipildė ir sau kaupu...
Ši Čekijos rinktinė yra bene pati blankiausia nuo pat 1996 metų, kai ekipa buvo tapusi Europos vicečempione ir pavergusi milijonų futbolo gerbėjų simpatijas. Šioje rinktinėje tragiškai trūksta asmenybių, tokių individualybių, kokiomis buvo Pavelas Nedvedas, Patrikas Bergeris bei daugelis kitų auksinės kartos atstovų. Tokia asmenybe galėjo tapti Tomašas Rosickis, tačiau nelemta trauma užvėrė jam šio čempionato duris.
Karelo Brucknerio ekipoje vyraujantis atsargumas nužudė kūrybiškumą, racionalumas pavergė individą. Čekijos rinktinė buvo beveidė ir visame čempionate nuolat ieškojo savo žaidimo braižo ir, kai galbūt atrodė, jog pagaliau raktas į sėkmę buvo rastas, turkai rungtynių pabaigoje čekus tiesiog pribaigė. Čekų agonija virto ūžiančiu imperatoriaus Fatiho Terimo ordos triumfu.
Taip, iš pat pradžių sėkmingiau žaidė čekai ir Jano Kollerio įvartis buvo logiška pirmo kėlinio dalis. Turkų puolimas atrodė bedantis. Antrajame kėlinyje imperatoriaus (taip vadinamas turkų strategas F. Terimas) kariauna atsigavo. Čekų vartų link ėmė ristis atakos. Tiesa, pradžioje jos nebuvo itin pavojingos, tačiau palaipsniui intensyvėjo. Ganėtinai kiauras atrodė kairysis čekų gynybos kraštas. Ten rungtyniaujančiam Marekui Jankulovskiui gintis itin menkai padėjo Jaroslavas Plašilas. Tačiau čia pat patys turkai susilaukė šalto dušo. Tas pats gynyboje patinginiauti mėgstantis J. Plašilas 62 minutę smeigė antrą mirtina galėjusia tapti vinį į turkų vartus.
Po pasiekto įvarčio čekai visiškai aprimo ir leido smagintis turkams. Atrodo, kad Karelo Brucknerio auklėtiniai vėl nusprendė kliautis racionalumu bei, išstatę masyvius gynybinius įtvirtinimus, manė galėsią lengvai sugriauti visas turkų atakas. Deja... O galbūt ir laimei, to neįvyko.
Atrodo, kad čekai nepaklausė savo tautiečio Jaroslavo Hašeko sukurto herojaus Františeko Maternos patarimo. Šis kariuomenės savanoris šauniajam kareiviui Šeikui teigė: „Visa šlovė – tik dulkės ir vėjų gaudymas. Ikaras nusvilo sparnus. Žmogus norėtų būti gigantas, o tėra šūdo krūva. Nereikia tikėt atsitiktinumu, o kas rytą ir vakarą trenkt sau antausį ir primint, kad atsargumo niekada nėra per daug ir kad pavojinga perlenkti lazdą“ – taip šauniajam kareiviui Šeikui kalbėjo Františekas. Nudegė sparnus Ikaras, nudegė ir čekai. Atrodo, kad čekai pradėjo per anksti tikėti pergale ir už tai buvo skaudžiai nubausti. Jie leido turkams įsisiautėti bei pajusti kraujo skonį, o tai ir buvo didžiausia klaida.
Kalbant apie turkus, tikrai nesu didelis šios rinktinės gerbėjas, tačiau prisipažinsiu, kad tarsi įgeltas šoktelėjau iš džiaugsmo, kai Nihatui pavyko išlyginti įvartį. Visada imponuoja ekipos, kurios kovoja iki galo ir pralaimėjimą pripažįsta tik nuaidėjus finaliniam teisėjo švilpukui. Ir atvirkščiai, nejaučiu pagarbos žaidėjams, kurie anksčiau laiko nusprendžia, kad darbas padarytas ir tiesiog nusiplauna rankas. Turkai šios dienos rungtynėse kovojo iki galo, kovojo dėl kiekvieno kvadratinio aikštės centimetro ir negailėjo nė savęs, nė savo priešininkų. Taktika aiški – 90 minučių aikštėje vyksta karas, kuriame tegali būti vienas nugalėtojas. Todėl tu turi pribaigti priešininką, nes priešingu atveju jis pribaigs tave. Čekai po dviejų savo įvarčių nusprendė, kad turkiškas žvėris jau pribaigtas, tačiau iš nokdauno pakilę turkai visa tai paneigė. Aplodismentai kovotojams, o čekai užuojautos tegu nesitiki – patys kalti, patys te ir srebia...
Be to, čekai jau turėjo pasimokyti. Paskutinysis šių ekipų mačas 2006 metais vyko Izmyre. Tuomet čekai taip pat pirmavo rezultatu 2:0, tačiau per paskutines porą minučių sugebėjo paleisti pergalę iš rankų. Umitas Karanas dukart nuginklavo čekų vartininką ir mačas baigėsi lygiosiomis 2:2. Čekai nepasimokė ir buvo nubausti dar skaudžiau: jiems prieš pat nosį užtrenktos durys į Senojos žemyno pirmenybių ketvirtfinalį.
Rungtynių žaidėjas
Nihatas Kahveci buvo bene pagrindinis Ženevos stadione vykusios turkiškosios dramos aktorius. Būtent du mirtini šio „Villareal“ puolėjo dūriai 87 ir 89 minutėmis pribaigė Čekijos rinktinę. Tiesa, kaip minėta, pagyrimų nusipelno visi iki vieno Turkijos rinktinės žaidėjai. Jų akys šiandien degė nenumaldomu noru nugalėti.
Rungtynių nevykėlis
Šįkart jų yra net du ir abu atstovauja Čekijos vienuolikei. Petras Čechas bei Marekas Jankulovskis turėtų prisiimti didžiąją dalį kaltės dėl paskutiniųjų dviejų įvarčių. Londono „Chelsea“ ekipos vartininkas prieš čempionatą keiksnojo naująjį „Adidas“ kamuolį, o šis paėmė ir iškrėtė vartų sargui nemalonų pokštą. Likus 3 minutėms iki rungtynių pabaigos, po Hamito Altintopo perdavimo iš aikštės krašto P. Cechas tiesiog privalėjo sugauti kamuolį, skriejusį jam į rankas. Tačiau to padaryti vienam iš geriausių pasaulio vartininkų nepavyko ir prieš Nihatą atsivėrė tušti čekų vartai. Situacijos pabaigą puikiai žinote patys.
Galiausiai jau po poros minučių M. Jankulovskis suklydo darydamas dirbtinę nuošalę ir pirmas ėmė mojuoti rankomis, maldaudamas šoninio arbitro iškelti vėliavėlę. Šis to nepadarė, o Nihatas įkalė mirtiną dūrį čekams į paširdžius.
Tiesa, kandidatų į nevykėlio prizą tikrai nestigo. Šį nemalonų titulą galėjo užsitarnauti tiek vienos, tiek kitos ekipos žaidėjai. Tai ir Servetas Cetinas, dažnai nesugebėjęs susitvarkyti su savo prižiūrimu J. Kolleriu, ir vartininkas Vulkanas Demirelis, kuriam tiesiog užniežtėjo pirštai būtinai stumtelėti tą patį J. Kollerį ir likusias kelias rungtynių minutes palikti vartus ginti Tuncay‘ui.
Žmogus su švilpuku
„Būta kadaise aukso amžiaus, kada nereikėję teisėjų“ – skelbia vienas į lietuvių kalbą išverstas lotyniškas posakis. Deja, šiandieniniame futbolo be jų neišsiversi. Mes juos keikiame, sulyginame su žemėmis, po to garbstome, kai priimtas sprendimas yra itin palankus mūsų mėgiamai komandai. Veikiausiai ir šiandien iš jūsų lūpų išsprūdo bent keli aštresni komentarai Peterio Frojdfeldto atžvilgiu. Bent jau aš tikrai kelis kartus nesusilaikiau reikalaudamas tai geltonos kortelės, tai baudos smūgio ir pan. Tačiau reikia pripažinti, jog šis arbitras didelių klaidų nedarė ir, nurimus aistroms, gali būti įvertintas aukščiausiu balu. Teisėjavo jis tikru šiaurietišku stiliumi: ramiai, nesikarščiuodamas, užtikrintais ir santūriais gestais dalydamas korteles tiems, kurie tikrai to nusipelnė.
Teisingas buvo ir teisėjo sprendimas parodyti raudoną kortelę ir turkų vartininkui Volkanui. Reikia prisiminti, kad už panašų epizodą šiose pirmenybės iš aikštės buvo pašalintas ir vokietis Bastianas Schweinsteigeris.
Pastaba kritikams
Legendinis čekų plunksnos meistras J. Hašekas rašė: „Stipriais posakiais piktinasi bailiai, tikrasis gyvenimas juos gąsdina; tokie žmonės labiausiai kenkia kultūrai ir visuomenei. Jie norėtų paversti tautą jausmingų žmonių būriu, netikros kultūros masturbuotojais.“ Tikra tiesa, juk kam vynioti viską į vatą? Verčiau dera pripažinti realybę, nors ir ši dažnai būna ir karti. Tokie žodžiai kaip „vyrai kovojo, tačiau jiems nepasisekė“ arba „fortūna tiesiog atsuko mums nugarą“ yra tiesiog opiumas, malšinantis skausmą, tačiau negydantis pačios ligos priežasties.
