Naujienų portalas tv3.lt apžvelgia kiekvienos Eurolygos komandos pasirodymą šiame sezone ir tai, kokia gaida pajėgiausi Europos klubai sutiks Naujųjų metų iššūkius.
Pirma apžvelgsime Kauno „Žalgirį”, o vėliau komandos bus išdėstytos atvirkštine turnyrinės lentelės eiga – nuo apačios į viršų.
Kauno „Žalgiris” – įrodymo sau metai
Šarūnas Jasikevičius dar prieš gražiausias metu šventes žurnalistams kukliai užsiminė, kad stebuklų šiame sezone nebus. Nors treneris tuo metu kalbėjo jau po devinto pralaimėjimo iš eilės ir, ko gero, tai buvo emocijos, jis buvo teisus – juk Lietuvos čempionai du metus iš eilės sukūrė tikrus stebuklus, kuomet iš pradžių pasiekė finalo ketvertą, o vėliau dar kartą pateko į atkrintamąsias. Tampa vis panašiau, kad šiame sezone atkrintamųjų etape žalios spalvos bus mažiau, nei praėjusiais metais.
Vis dėlto, nurašyti „Žalgirio” patys sirgaliai dar tikrai nesiruošia. Šią komandą vienareikšmiškai ir, beje, dideliu skirtumu, gyvai arenoje palaiko daugiausiai žmonių visoje Europoje. Aišku viena – žmonės myli „Žalgirį”, o „Žalgiris” myli žmones, todėl net ir labai slogi pirmoji sezono pusė to abipusio jausmo nepakeis.
Per likusią sezono dalį „Žalgiris” turėtų siekti įrodyti, kad gali varžytis su visomis ir žymiai brangesnėmis komandomis, o vien to įrodymas sau jau būtų labai didelis šio sezono laimėjimas. Ką jau kalbėti apie sirgalius.
Sankt-Peterburgo „Zenit” – metai, per kuriuos reikia nebenuvilti
Rusijos klubo 2020-ųjų noras turėtų būti dėti stiprų žingsnį į priekį. Paskutinė vieta Eurolygoje tikrai nėra tai, ko visomis keturiomis tarpsezonio metu, siekdami patekti į šį turnyrą, troško klubo vadovai. Kovoje dėl paskutinio kelialapio į Eurolygą nugalėję Belgrado „Partizan” ir Vilniaus „Rytą”, milijoninių pažadų kupina „Zenit” komanda taip ir neįrodė nesanti Eurolygos autsaidere.
Lietuviams puikiai pažįstamo Joano Plazos vadovaujamas „Zenit” šį sezoną pralaimėjo praktiškai viską, o dvi skambiausias pergales iškovojo prieš tas komandas, kurios 2019-aisiais liūdino labiausiai: tai „Žalgiris” ir „Fenerbahče”. Vis dėlto, Rusijos klubas turi ryškių pavardžių, kurios, susiklosčius aplinkybėms, tikrai gali timptelėti komandą į reikiamą pusę. Vienas jų – Kaune siautėjęs lenkas Mateušas Ponitka.
Berlyno ALBA – skrajojantys metai
Prieš sezono pradžią buvo garsiai kalbama, kad Eurolygos naujokai ALBA smarkiai stebinti neturėtų, o komandai buvo prognozuojama paskutinė vieta. Nors ALBA ir braukia pilvu turnyrinės lentelės apačią, tai toli gražu nėra lengvai įkandamas riešutas net ir keliskart turtingesniems klubams. Štai net ir 81:57 „Baskonia” komandos sutriuškinimas metų pabaigoje netapo tokia jau didele sensacija, kaip galėtų atrodyti.
ALBA yra komanda, turinti bene aiškiausia žaidybinį stilių. Tai greitų žaidėjų komanda, besivadovaujanti principu „bėk ir mesk”. Kartais jis pasiteisina, kartais nugali gynyba, bet aišku viena – ši ekipa yra skrajojanti, o ir nauji 2020 metai šio ilgai puoselėto braižo nepakeis. Privalu paminėti, kad ALBA rikiuotėje itin svarbų vaidmenį užima Rokas Giedraitis – krepšininkas, kurio koziriai yra staigūs metimai arba įspūdingi šuoliai link krepšio. Jis puikiai iliustruoja, kokį krepšinį demonstruoja Berlyno klubas.
Stambulo „Fenerbahče” – Fenikso metai
Pakilti iš pelenų. Būtent tokia pagrindinė misija dabar, 2020-aisiais, laukia galingojo „Fenerbahče” klubo, kuris, kaip akivaizdu šiemet, nėra toks jau ir grėsmingas. 15 vieta Eurolygoje yra ne tik, kad netinkamas, bet labiau tragiškas rezultatas Žjelko Obradovičiaus kariaunai. Pastarąjį dešimtmetį nuolat finalo ketverto komanda laikoma „Fenerbahče”, kol kas, panašu, gali nepasiekti ir atkrintamųjų etapo, tačiau dar niekas neprarasta.
Geltonasis Stambulo klubas vienareikšmiškai yra didžiausias šio sezono nusivylimas, todėl 2020-ieji turi būti tokie, po kurių retas prisimintų košmarišką pirmąją sezono dalį.
Miuncheno „Bayern” – identiteto metai
Stipriausia Vokietijos komanda šiame Eurolygos sezone atrodo kaip komanda, vis dar nežinanti, ką iš tikrųjų gali ir turi nuveikti. „Bayern” kol kas gali įveikti tokius gigantus, kaip „Real” ar „Fenerbahče”, bet būti sutriuškintas to paties „Žalgirio” ar „Baskonia”. Ryškiausią savo lyderį, Derricka Williamsą, tarpsezonio metu praradusi bavarų komanda yra stipriai priklausoma nuo aukštaūgio Grego Monroe, bet net ir gero jo žaidimo ekipai dažnai būna maža.
„Bayern” 2020-aisiais turėtų išsiryškinti savo, kaip komandos identitetą ir nukreipti sezoną jiems palankia linkme.
Vitorijos „Baskonia” – išvykų metai
Pastaraisiais metais nuolat ant atkrintamųjų slenksčio laviruojanti komanda visą šį sezoną rungtyniauja be vieno lyderių Jasono Grangerio, bet palinkėti sau 2020-aisiais komanda turėtų ne tik sveikatos. Ypač liūdnai atrodo Vitorijos klubo išvykos rungtynės. Išvykoje šią komandą sutriuškino ir „Panathinaikos” (68:100), ir „Valencia” (77:105), ir netgi ALBA (57:81) ekipos.
Pirėjo „Olympiacos” – koncentracijos metai
Kęstutis Kemzūra stojo prie vairo komandos, kuri tiek praėjusius, tiek šiuos metus rungtyniauja viename vieninteliame turnyre – Eurolygoje. Misija „minimumas” Pirėjo klubui yra prasimušti į turnyro atkrintamąsias, bet 2020-uosius jis pasitinka kaip žemesnio dešimtuko atstovas. Banguojantį sezoną žaidžianti K. Kemzūros komanda spėjo iškovoti ir skambių pergalių, kaip pavyzdžiui, sutriuškinimas prieš Milano „Olimpia”, bet toli gražu vis dar nėra ta „Olympiacos”, kurią matydavome prieš 3-5 metus.
2020-aisiais Pirėjo komanda galėtų linkėti sau koncentracijos. Juk dalyvavimas vos viename turnyre reiškia ir labai aiškias sezono ambicijas, tačiau kol kas jas pasiekti sekasi sunkiai.
Belgrado „Crvena Zvezda” – spartumo metai
Serbijos krepšinio mokykla visais laikotarpiais buvo laikoma klampia, gynybine ir strategine. Būtent toks yra ir šis Serbijos čempionų sezonas Eurolygoje. Nesunku prisiminti tragikomiškas rungtynes Kaune, kuomet „Crvena Zvezda” laimėjo įmetusi 61 tašką. Vis dėlto, 2020-uosius, reikia pripažinti, Belgrado komanda pasitiko maloniai nustebinusi. 11 vieta pajėgiausiame Europos turnyre turint mažiausią biudžetą tarp visų 18 komandų atrodo tikrai patraukliai.
„Crvena Zvezda” renkasi klampias ir dažnai negražias pergales. Tai krepšinyje yra svarbiausia, tačiau 2020-aisiais pati ekipa galėtų sau palinkėti šiek tiek greičio ir spartumo, kuris traukia žiūrovus ne tik į arenas, bet ir prie televizoriaus ekranų.
„Valencia” – metai, kuriuos reikia pagauti
„Ant bangos” esanti Valensijos miesto komanda iki 2020-ųjų pradžios viršijo visus tiek savo, tiek sirgalių lūkesčius. Iš Europos taurės į Eurolygą persikėlusi ekipa stebino skambiomis pergalėmis, bet svarbiausia, kad laimėjo aibę tų rungtynių, kuriose favoritais nebuvo laikoma. Sąlyginai kuklų biudžetą subūrusi ispanų komanda jau spėjo įrodyti, kad gali įveikti ir didžiausius krepšinio vardus, bet dar liko daugiau nei pusė sezono, per kurį dar tikrai yra ką pademonstruoti.
2020-ieji „Valencia” komandai turėtų būti metai, kuriuose reiktų nepaleisti puikios progos. Metai, kurie pakeltų Eurolygos dar nedrebinusią komandą į naujas aukštumas. O galimybių tam akivaizdžiai yra.
Vilerbano ASVEL – peštynių metai
Bene didžiausiu šio Eurolygos sezono atradimu tapo būtent ASVEL klubas. Tarpsezonio metu kelis svarbius ir puikiai pasiteisinusius pakeitimus atlikusi Tony Parkeriui priklausanti komanda tikrai ne atsitiktinumo dėka yra prie pat atkrintamųjų etapo, devintoje vietoje. Jei sezoną ASVEL pradejo nykokai, tai dabartinė forma, susipažįstant su 2020-aisiais, atrodo daug žadanti.
Vis dėlto, svarbiausiu metų pažadu turėtų tapti tik augantis noras „peštis” dėl pozicijų turnyre, nes užmigti ant laurų ir leistis žemyn tikrai nebūtų tinkama kryptis. Svarbiausia ASVEL komandai suprasti, kokie pavojingi žvėrys šiuo metu tūno jiems už nugaros ir žinoti, kad vos kiek nuspaudus stabdžio pedalą likusieji konkurentai nepraleis savo šanso apsikeisti vietomis.
Milano „Olimpia” – persijungimo iš naujo metai
Turtingasis Milano klubas Eurolygos sezoną pradėjo su trenksmu – įsigiję Sergio Roudrigezą ir Luisą Scolą milaniečiai atrodė kaip komanda, verta finalo ketverto ir kaip komanda, kuri pralaimi tik tikrų sensacijų atveju. Vis dėlto, bėgant laikui „Olimpia” tarsi sustojo ir dabar tikrai nebėra ta komanda, kurią nugali tik išskirtiniai.
Milanas jau kaip reikiant išsiilgęs Eurolygos atkrintamųjų, o ypač finalo ketverto. Ambicijos, keltos prieš sezoną, kol kas nepasiteisina, bet komanda turėtų sau palinkėti persijungti iš naujo ir metus pradėti taip, kaip pradėjo ir patį sezoną.
Maskvos srities „Chimki” – įtampos metai
Rimas Kurtinaitis Maskvos regione subūrė tikrą žvaigždyną, jam buvo leista išpildyti projektą „pirkime, o tada laimėkime”, bet kol kas įgyvendinama tik pirmoji šio projekto pusė. Milijonus eurų išleidusi „Chimki” vadovybė mažų mažiausiai nori matyti komandą atkrintamosiose, todėl akivaizdu, kad 2020-aisiais lietuviui netrūks atitinkamos įtampos ir spaudimo.
Bene skaudžiausius šio sezono pralaimėjimus R. Kurtinaičio komanda patyrė būtent besileidžiant 2019-ųjų uždangai, kai Pirėjuje per minutę buvo iššvaistytas septynių taškų pranašumas, o vėliau sugertas ASVEL komandos smūgis. „Chimki” sau palinkėti turėtų stabilumo ir pagaliau atėjusių pergalių, kurios nuimtų vis didesnį svorį turinčią naštą.
Atėnų „Panathinaikos” – gynybos metai
Atėnų klubas visą sezoną demonstruoja akiai patrauklų ir varžovams sunkiai perkandamą žaidimą, tačiau rezultatai galėtų ir, ko gero, turėtų būti dar geresni. „Panathinaikos” smarkiai buksuoja gynybioje, kur pagal praleidžiamus taškus yra ketvirta blogiausia turnyro komanda.
2020-aisiais Atėnų ekipa galėtų sau palinkėti stabilesnio žaidimo abejose aikštelės pusėse ir žaisti ne tik patrauklų akiai, bet ir daugiau gynyba paremta žaidimą.
Maskvos CSKA – autoriteto metai
CSKA yra viena tų komandų, kurias net ir užsimerkus prieš sezono pradžią dažnas krepšinio gerbėjas priskirtų prie finalo ketvero etapo. Nuolatinė Eurolygos pusfinalių ir finalų dalyvė šį sezoną smarkiai atsinaujino, paleido ir prisikvietė naujus lyderius, tačiau vieno svarbiausių aspektų – autoriteto – Eurolygoje ypatingai šį sezoną Maskvos klubas turi vis mažiau. Nors tai ir yra viena geriausių turnyro komandų, su tokiu išgasčiu, kokiu buvo žiūrima anksčiau, varžovai į CSKA kartais ir nebežiūri, o tai lemia ne vieną kartą pasikartoję pralaimėjimai ryškiems autsaideriams.
Vis dėlto, CSKA reikalai atrodo neblogai. Penktoji vieta Eurolygoje pasitinkant 2020-uosius smarkaus liūdesio kelti neturėtų, tačiau frazei „mes jūsų bijome” susigrąžinti dar reikia šiek tiek laiko.
Tel Avivo „Maccabi” – tęsinio metai
Izraelio čempionai šį sezoną atrodo taip, kaip neatrodė jau gana seniai. Tai komanda, į kurios teritoriją svečiai atvažiuoja tik labai kukliai pasvajodami apie pergalę, nes jų Tel Avivo klubas tiesiog nedalija. Įspūdingų pavardžių sambruzdis „Maccabi” vadovams tikrai atsiperka, komanda jau gan užtikrintai įsitaisė tarp Eurolygos stipriausiųjų.
Vis dėlto, dar liko labai daug nenuveiktų darbų ir neįgyvendintų norų, todėl 2020-aisiais „Maccabi” galėtų sau palinkėti tiesiog tęsti tai, ką pradėjo praėjusiais metais.
„Barcelona” – nekantraus laukimo metai
Barselonos krepšinio klubas vasarą išlaidavo tiek, kad tikslas šiai komandai yra tik vienas – kuo greičiau tapti Eurolygos čempionais. Nikola Mirotičių, Brandoną Daviesą ir dar kelias pirmo ryškumo žvaigždes įsigijusi komanda žaidžia ir akiai patrauklų, ir kokybišką krepšinį. Vis dėlto, dažnai barseloniečiams dėl pergalių reikia dar kaip reikiant paplušėti, o sirgaliams – įtemptai laukti.
Trečioje vietoje Naujuosius metus sutikusi „Barcelona” 2020-aisiais pasitinka šūkiu „mes dar parodysime”.
Stambulo „Anadolu Efes” – įsitvirtinimo metai
„Anadolu Efes” komandos geras ir pergalingas žaidimas jau nebeturėtų stebinti nė vieno krepšinio sirgaliaus, tačiau net ir įspūdingųjų Shane'o Larkino bei Vasilije Micičiaus vedamas turkų klubas dar nėra tas tikrasis Eurolygos gigantas, kurio vardas skambėtų kaip pats rimčiausias pavojus. Praėjusiais metais turnyro finale žaidusi ekipa ir šiame sezone artėja panašių aukštumų link, o šiam Stambulo klubui įsitvirtinti tarp geriausių turnyro komandų dvejus metus iš eilės būtų tikrai į naudą.
Mandrido „Real” – sugrįžimo metai
Metus karališkasis „Real” klubas baigė pirmoje turnyrinės lentelės vietoje. Ten, kur klubo vadovai ir sirgaliai su didžiausiu malonumu komandą matytų ir po viso sezono. Pirmąją vietą ši komanda užima ne šiaip sau – tai įspūdingo puolimo ir tvirtos gynybos harmonija, kuri realiai niekada taip ir nebuvo smarkiai išblėsusi.
Naujiems metams Madrido klubas turi rimtą, bet kartu ir labai natūralų iššūkį – sugrįžti ten, kur nepavyko pabuvoti praėjusį kartą – ant Eurolygos nugalėtojų pakilos.
