Tai buvo viena trumpiausių spaudos konferencijų Šaro, kaip trenerio, karjeroje – ji truko vos kiek daugiau nei 2 minutes.
Trumpiau treneris kalbėjo tik po praėjusių metų Karaliaus Mindaugo Taurės (KMT) turnyro finalo, kurį „Žalgiris“ pralaimėjo Vilniaus „Rytui“ – tada spaudos konferencijoje dėl laiko stokos ir nesusikalbėjimo „dalyvavo“ praktiškai tik kameros. Ten nebuvo nė vieno žurnalisto, kuris galėtų ir, visų pirma, drįstų užduoti klausimą.
Dabar treneris, atsiprašęs sirgalių, atsakė tik į tris žurnalisto klausimus. Tų klausimų žurnalistas buvo paruošęs daugiau, bet piktas žalgiriečių generolo tonas ir nenoras ieškoti pralaimėjimo priežasčių žiniasklaidos atstovą tiesiog užtildė – ko nors paklausti trenerio jis nebematė prasmės.
Žurnalistas į piktą Š. Jasikevičiaus žvilgsnį nebeatsakė nieko ir konferencija baigėsi.
Įdomiausia tai, kad klausimus treneriui uždavęs žmogus buvo bene vienintelis tos konferencijos dalyvis, galintis tai padaryti – konferencija kaip reikiant vėlavo, nes strategas savo komandai iškart po rungtynių surengė treniruotę.
Tai Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komentatorius ir portalo krepsinis.net žurnalistas Tautvydas Kubilius.
„Replikuoti ir atsakinėti treneriui tikrai nebuvo pagrindo. Buvau pasiruošęs dar kelis klausimus – apie Edgarą Ulanovą, nes jis yra išskirtinis žalgirietis. Jo koncentracija net ir tokiose rungtynėse būna gera. Kitas klausimas turėjo būti dėl į „Žalgirio“ sistemą grįžtančio esto Kerro Kriisos“, – sako žurnalistas.
Į trenerio klausimą „Ar tu žiūri mūsų rungtynes LKL?“ jis drąsiai galėjo atsakyti „Taip, tikrai žiūriu“ – per penkerius metus sporto žurnalistikoje ir dvejus metus komentatoriaus amplua tai buvo bent dešimtosios „Žalgirio“ rungtynės, kurias televizijos žiūrovams tiesiogiai nušvietė T. Kubilius.
Pasak paties žurnalisto, tęsti nuoseklų pokalbį su treneriu tuo metu buvo per sudėtinga. Vis dėlto, čia žiniasklaidos atstovas grįžta prie pačių pagrindų ir terminų „žinia“ bei „sklaida“.
Juk treneris po pralaimėjimo atsakinėja ne konkrečiam žurnalistui, teisinasi ne vienam žmogui. Jis tai daro plačiajai visuomenei ir visiems, kad bent maža dalele susijęs su „Žalgiriu“: sirgaliams, buvusiems arenoje, sirgaliams, apmaudą liejusiems už televizoriaus ekrano, netgi klubo vadovams. Žurnalistas čia – tik tiltas, jungiantis trenerį su komandos gerbėjais.
Negi tai yra žinutė, kurią savo sirgaliams nori pasiųsti daugkartinių LKL čempionų strategas?
„Tikrai nesitikėjau, kad viskas čia taip užvirs. Didelio skandalo nesitikėjau ir jo čia kelti nereiktų. Bet, kita vertus... Juk tame ir esmė, kad klausimą užduodu aš ne sau, o žiūrovams. Ir mano močiutė, ir mano mama žiūri vakaro žinias. Juk joms, tai yra, žmonėms, kurie krepšinio užkulisių per daug neišmano, yra įdomu, kodėl „Žalgiris“ sugebėjo pralaimėti „Šiauliams“, – dėsto T. Kubilius.
Ir iš tiesų, trenerio specialybė negailestinga – kai laimi, visi tave šlovina. Bet kai pralaimi – būtent tu turi atsakyti, kodėl taip nutiko. Tokia darbo dalis.
Ir iš tiesų, treneris atsakinėja ne žurnalistui, o visiems, kas komandą stebi ir laiminčią, ir pralaiminčią.
Visai netrukus po spaudos konferencijos savo asmenine nuomone, tiesa, atsiribojęs nuo lygos, viešai pareiškė LKL komunikacijos vadovas, ilgametis sporto žurnalistas Šarūnas Mazalas.
„Nu negali tu taip bendrauti, nu negali (...) Tu turi dirbti savo darbą ir gerbti tuos, kurie dirba savo darbą“, – feisbuke rašė apie 15 metų sporto žurnalistikoje dirbantis Š. Mazalas.
Vėliau Š. Mazalas tv3.lt paaiškino, ar būtent taip nusiteikęs, o tiksliau visiškai nenusiteikęs bendrauti treneris gali išvis nepasirodyti spaudos konferencijoje – šiuo atveju Š. Jasikevičius būtų išvengęs nemalonaus pokalbio, pasklidusio interneto platybėse.
„Išimčių nėra, pastaruosius, berods, trejus metus. Spaudos konferencijos yra privalomos ir jos visada vyksta ten pat – spaudos konferencijų kambaryje (...) nebūna jos super-ilgos, bet būna, kad pamato žurnalistai, kad iš trenerio galima išspausti įdomios informacijos, tada užtrunka ir ilgiau“, – sako LKL atstovas spaudai.
Tokių atvejų, kai konkrečiai Š. Jasikevičiaus atsakymai spaudos konferencijų metu išskaldo visuomenę į dvi puses, jau būta ne kartą. Nesunku prisiminti, kokio milžiniško tiek vietinės, tiek užsienio žiniasklaidos dėmesio sulaukė Šaro pasisakymas apie tuometinio auklėtinio Augusto Limos vaiko gimimą.
Ir tuomet trenerio atsakymą dalis visuomenės vertino dvejopai – taip, vaiko gimimas neabejotinai yra tarsi stebuklas, bet pasirinktas specialisto tonas leidžia manyti, kad žurnalistas neva absoliučiai neišmano savo darbo ir „klausinėja vėjų“ – tuo atveju žmonėms tiesiog rūpėjo, kiek svarbus A. Limos nebuvimas aikštėje.
Neseniai panašių, tiesa, ne tokių griežtų Š. Jasikevičiaus kirčių sulaukė ir tv3.lt žurnalistas, dirbęs spaudos konferencijoje po „Žalgirio“ pralaimėjimo prieš Sankt-Peterburgo „Zenit“.
Žurnalistui pasidomėjus, dėl kokių priežasčių komanda per pratęsimą, tai yra penkias minutes, į savo krepšį praleido 20 taškų, treneris tikrai nenudžiugo.
„Reiškias jie pelnė dvidešimt taškų per penkias minutes. Tai ir nutiko. Nesuprantu tavo klausimo, net nesuprantu, kaip galiu šitą paaiškinti. „Zenit“ žaidėjai įmetė dvidešimt taškų mums per penkias minutes prie 13 tūkstančių žiauriai garsių fanų. Nežinau, kodėl tu esi toks nustebęs ir klausi, kai viskas tas vyko praktiškai visas rungtynes (...) 45 minutės yra, yra dvi dienos pasiruošti, kur akcentuoji dalykus, bet kažkaip kaip treneris neparuoši savo komandos, neįeini į sielas, į vidų. Deja, dėl to skausminga“
Akvaizdu, kad treneriui sugerti pralaimėjimus namuose kol kas, vietomis, sekasi sunkokai.
„Problema yra ta, kad niekas daugiau tokio statuso, kaip Šarūnas Jasikevičius, Lietuvoje neturi. Marius Kiltinavičius jei taip pasakytų, turbūt niekas išvis nesuprastų“, – šypteli trenerio žiežirbas sugėręs T. Kubilius.
Tv3.lt kalbintas LKL komunikacijos vadovas yra tikras – Lietuvoje sporto žurnalistai kartais būna tiesiog įbauginti, todėl pastebima, kad spaudos konferencijose ima stigi profesionalumo.
„Sporto žurnalistai kartkartėmis pabijo kažko paklausti. Situacija daug kur tokia pati, tai nėra kažkas naujo – su treneriais bendrauja keli žmonės, kiti linksi ir galvoja: „Man tinka“. Yra žmonių, kurie geriau jaučiasi rašydami, o ne kalbėdami. Būna, kad pabijo kažką pasakyti. Ypač iš ankstesnių situacijų, kur treneriai pasijuokia iš klausimo ir tada niekas nebenori panašiai nudegti“, – realybę apibrėžia Š. Mazalas.
Vienas iš tų kelių žmonių, nuolat ir drąsiai užduodančių klausimus, yra 15 metų sporto žurnalistikoje dirbantis, vienas stipriausių šalies krepšinio žurnalistų, portalo basketnews.lt redaktorius Jonas Miklovas.
Ši spaudos konferencija nepraslydo ir pro jo akis.
„Problema čia ne tas „tujinimasis“, nes kiekvienas galbūt tą „tu“ ir „jūs“ supranta skirtingai. Čia ne tik šiame darbe. Pats tonas ir visa reakcija, žinant, kad tai nėra pirmas kartas, ko gero, kliūna labiausiai. Tai yra elementari pagarba ir tai nėra dėl žodžio „tu“, tai yra dėl tono ir dėl atsakymo.
Bet kokiame pokalbyje, ar tai būtų spaudos konferencija, ar tai būtų bendravimas kavinėje, ar parduotuvėje su pardavėja, tu gali bendrauti agresyviai, arba gali bendrauti žmogiškai. Man tai buvo agresyvaus bendravimo pavyzdys, o ne draugiškas atsakymas“, – sako J. Miklovas.
Daugiau kaip 15 metų sporto žurnalistikoje dirbantys kolegos prisiminė kelis panašius mini-konfliktus, įvykusius spaudos konferencijose.
„Vienintelis, kuris garsiausiai nuskambėjo, tai kai Lietuvoje dirbo treneris Aca Petrovičius. Buvo toks žurnalistas, vardo pavardės neminėsiu, tai jis pradėjo pats auklėti trenerį, sakyti, kad tas neva kažko nepadarė. Konferencija vyko rusų kalba, nes treneris buvo serbas. Tai žurnalistas pradėjo trenerį gana agresyviai auklėti, čia gal tokia atvirkštinė situacija, ten jau žurnalistas galima sakyti į atlapus kibo specialistui.
Kažkokių mažesnių ar didesnių situacijų būna, ypatingai serbai būna linkę kažką tokio padaryti. Galbūt tai nebūna taip asmeniška, kaip šiuo atveju matėme“, – prisimena basketnews.lt redaktorius.
„Panašus konfliktas buvo Lietuvos futbolo federacijos (LFF) spaudos konferencijos metu, prieš rungtynes Lietuva-Anglija. Tai buvo įtampa tarp vartininko Giedrio Arlauskio ir žurnalisto. Visa konferencija baigėsi tuo, kad vartininkas pasiūlė išeiti į aikštę ir pačiam žurnalistui spirti kamuolį bei parodyti, ką sugeba“, – prisimena Š. Mazalas.
Tad į ką iš tikrųjų kreipiasi kiekvieną kartą spaudos konferencijų kambario slenkstį minantys sporto klubų treneriai? Tik į savo sirgalius.
Į tuos, kurie perka bilietus, į tuos, kurie nori matyti savo komandą tiek laiminčią, tiek, deja, kartais pralaiminčią. Žurnalistas spaudos konferencijoje lygiai dirba ir po klubo skambių pergalių, ir po skaudžių pralaimėjimų – jam tenka sugerti „visokius“ trenerius, bet atsakymų į kartais nemalonius klausimus laukia ne pats žiniasklaidos atstovas, aprašantis rungtynes. Jų laukia ištikimiausi komandos gerbėjai, kurie bendrauti su treneriu galimybių tiesiog neturi.
