Luka Dončičius, Giannis Antetokounmpo, Nikola Jokičius – trys didžiausios pirmenybių žvaigždės ir jų rinktinės buvo matomos kovojančios dėl medalių, bet galiausiai išvyksta patyrusios fiasko.
Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir Lenkija. Šios keturios rinktinės liko Berlyne kovoti dėl apdovanojimų – jeigu pirmųjų dviejų patekimą į pusfinalį galima buvo numatyti, tai ispanų ir lenkų buvimas čia – milžiniška staigmena.
Prieš čempionatą FIBA savo reitinge lenkams skyrė vos 15-ą vietą, ispanams – 7-ą, o prancūzams ir vokiečiams – atitinkamai penktą ir šeštą.
„Šis Europos čempionatas buvo kažkas kitokio“, – po sensacingo pralaimėjimo Lenkijai 87:90 sakė L. Dončičius.
Į ketvirtfinalių mūšius naujienų portalas tv3.lt pažvelgė kartu su Berlyne dirbančiu komentatoriumi ir ekspertu Ryčiu Vyšniausku.
Mirtis, mokesčiai ir Ispanija pusfinalyje
Mirtis, mokesčiai ir Ispanijos rinktinė Europos čempionato pusfinalyje. Taip galima perfrazuoti garsiąją frazę – Ispanijos rinktinė žais 11 (!) iš eilės Europos čempionato pusfinalyje – šio jie nėra praleidę nuo pat 1999 m. Tada Lietuvos rinktinės marškinėlius vis dar vilkėjo Arvydas Sabonis.
Jie ketvirtfinalyje 100:90 palaužė Suomijos rinktinę, nors pirmoje mačo pusėje ir turėjo 15 taškų deficitą.
Ispanus pakilimui labiausiai įkvėpė savęs negailėjęs 37-erių veteranas Rudy Fernandezas. Jis kelis kartus pasiaukojančiai ir skaudžiai krito į užribį, traukdamas ir išgelbėdamas kamuolius lyg jam būtų aštuoniolika, vėliau pataikė svarbius tritaškius ir mačą baigė su 11 taškų ir net 5 perimtais kamuoliais.
„Padėjo visų pirma charakteris. Taip pat tai, kad Sergio Scariolo atrado žaidėjus, kurie buvo pajėgūs geriau gintis, spausti suomius, provokuoti jų klaidas. Alberto Diazas buvo vienas tų žmonių, kurie davė labai daug energijos. Puolime mes pamatėme, kiek lemia žaidėjo meistriškumas ir patirtis, šaltakraujiški Rudy metimai skandino suomius.
Ispanai sugebėjo pakeisti savo puolimo idėjas, kadangi pirmoje mačo pusėje jiems labai nekrito tritaškiai. Antroje pusėje jie daugiau taškų pradėjo rinktis iš du prieš du situacijų, išnaudodami Willy Hernangomezą, kuris yra fiziškai stiprus vidurio puolėjas. Taip pat jie atrado žaidėjų, kurie pataikė – jau minėtas R. Fernandezas, Dario Brizuela. Ispanams tikrai nebuvo lengva, nes po pirmų dviejų kėlinių jų planas neveikė ir suomiai atrodė solidžiai“, – vertino R. Vyšniauskas.
Karjeros vakaras vokiečiams
Kitas ketvirtfinalis susidėliojo taip, kad bet kuriai rinktinei pralaimėjimas būtų virtęs nusivylimu. Tokiu jis tapo Graikijai su G. Antetokounmpo.
Jie turėjo pripažinti šeimininkų vokiečių pranašumą – 96:107.
Graikus paskandino nuo pirmos mačo akimirkos fantastiškai realizuojami vokiečių tritaškiai – 17 iš 31 bandymo. Vien aštuonis tritaškius jie suskraidino per pirmą kėlinį.
Po penkis tolimus metimus atseikėjo Andreasas Obstas ir Franzas Wagneris.
Mačo lūžis įvyko po pertraukos, kai vokiečiai startavo 20:1, o graikai net 8 minutes nepelnė taškų iš žaidimo. Galutinis taškas buvo padėtas ketvirto kėlinio viduryje, kai už antrą nesportinę pražangą aikštę turėjo palikti G. Antetokounmpo.
„Neįtikėtina kas vyko rungtynėse, kokį pataikymą fiksavo vokiečiai iš trijų taškų zonos. Negaliu sakyti, kad graikai žaidė blogą krepšinį, jie irgi puolime turėjo geras atkarpas, gerą Giannio statistiką, kitų žaidėjų indėlį, X faktorių Giannoulį Larentzakį. Bet daugeliui vokiečių tai buvo gyvenimo rungtynės. Daug žaidėjų žaidė aukštesniame lygyje nei yra jų galimybių ribos – turime galingą Danielio Theisso dvigubą dublį, neužsikertančius A. Obsto metimus, kur su tuo pačiu deriniu gal triskart paeiliui vokiečių treneris baudė graikus, išvedant jį prie tritaškio linijos. Turime ir Franzą Wagnerį, kuris žaidė traumuotas, bet atrodė, kad jam tai nė kiek netrukdė parodyti meistriškumą.
Vokiečiai mėgavosi atmosfera – tu esi namie, Berlyne, žaidi ketvirtfinalyje. Taip, prieš tave yra elitinis žaidėjas, elitinis treneris, bet tai buvo absoliučiai nestabdoma taškų mašina, tritaškiais užmėčiusi graikus. Norisi daugiau kalbėti apie vokiečių stebuklingą vakarą nei apie graikų problemas – ką jie padarė, o ko – ne. Kai didžiausiai žvaigždei čempionatas baigiasi nesportinėmis pražangomis ir išvarymu – tai nėra tai, apie ką svajojo graikai. Vokiečių svajonės tęsiasi, manau, kad jie kelia vieną paprastą ir aiškų sau tikslą – aukso medaliai Berlyne“, – vertino R. Vyšniauskas.
Prancūzijos sėkmė ir nuolatinė krizė
Tikresnio déjà vu jausmo patirti turbūt neįmanoma – kaip prancūzai žengė į ketvirfinalį, taip ir į pusfinalį.
Vincento Collet auklėtiniai pastarąjį pasiekė po pratęsimo įveikę Italiją 93:85.
Kaip ir aštuntfinalyje įveikė Turkiją. Išplėštas pratęsimas, nors likus keliolikai sekundžių buvo turėtas dviejų taškų deficitas, o varžovai metė baudas. Ir abi prametė. Dukart iš eilės per vieną čempionatą prancūzams tiesiog šypsosi milžiniška sėkmė.
Jiems kojos nepakiša ir labai prasti tretieji kėliniai, ir milžiniškas klaidų skaičius – po 17 per mačą. Tai – blogiausias rodiklis Europos čempionate.
„Eilinį kartą trečiame kėlinyje – prancūzų krizė. Trečias kėilinys viską nubraukė, ką jie kūrėsi prieš tai. Tą matėme aštuntfinalyje su turkais, matėme ir grupių etape. Po to jau išsigelbėjimo principu jiems reikėjo ieškoti didvyrių, reikėjo ieškoti rakto į sėkmę ir sėkmė yra tas žodis, nuo kurio tu nepabėgsi. Kai komanda du kartus yra prie situacijų, kai turi minus du ir varžovų žaidėjas eina mesti baudų likus keliolikai sekundžių – nuo tavęs jau mažai kas priklauso.
Pratęsime prancūzai sužaidė protingiau, ramiau, solidžiau, suko Th. Heurtelio ir R. Goberto „du prieš du“. Th. Heurtelis buvo žaidėjas, kuris gaivino prancūzų puolimą sunkiausiais momentais – pataikė svarbių tritaškių, rinkosi taškus ir pratęsime. V. Collet rinktinė nežaidžia stabilaus, netgi labai gero krepšinio, jie yra dažniausiai klystanti rinktinė čempionate. Prancūzai kaip katė – turi devynias gyvybes ir jų užmušti neįmanoma. Jie kažkaip sugeba išlįsti, žaisti toliau ir medaliai jiems jau ranka pasiekiami“, – stebėjosi R. Vyšniauskas.
Koją pakišo arogancija?
Tai, kas nutiko paskutiniame ketvirtfinalyje įeis į istoriją ir tuo sunku patikėti bus dar ilgai.
Lenkija du kėlinius buvo atėmusi žadą visam krepšinio pasauliui, kai sukratė 58 taškus ir susikrovė 23 taškų pranašumą prieš čempionato favoritę Slovėniją.
Čempionai sugrįžo, bet vis tiek krito – 87:90.
Trečią kėlinį laimėjo net 24:6 ir nukirpo deficitą iki minimalaus, o ketvirto kėlinio viduryje turėjo 4 taškų pranašumą. Netrukus įvyko esminiai lūžio momentai – L. Dončičius už ginčus gavo techninę pražangą, pats dukart pažeidė taisykles ir išnaudojęs pražangų limitą paliko aikštę, likus žaisti tris minutes.
Lenkija galiausiai atlaikė bet kokius slovėnų bandymus gelbėtis ir po 51-erių metų pertraukos žengė į Europos čempionato pusfinalį.
„Aš nesuprantu, kas čia nutiko, – žodžius sunkiai rinko R. Vyšniauskas. – Paprasčiausias paaiškinimas – arogancijos turintys slovėnai nuvertino varžovą. Jeigu jiems varžovas neatrodo pakankamai rimtas, jie nesistengs, žais ekonominiu režimu ir vis tiek tikės, kad didžiuliu talentu pasiekes pergalę. Tas nuvetinimas galbūt ir privedė prie to, kad slovėnai į pertrauką išėjo atsilikinėdami 19 taškų skirtumu.
Panaikinti tokį skirtumą reikalauja milžiniškų pastangų. Na, ir tos pastangos buvo. Po pertraukos slovėnai jau grįžo visai kitaip nusiteikę, pasiruošę kautis, gintis, spausti. Trečias kėlinys jau buvo jų ir manau, kad po jo daugelis pagalvojo, kad slovėnai paspaudė tą mygtuką, įjungė savo režimą ir lenkams šansų nebus. Ketvirtame kėlinyje slovėnai išsiveržė į priekį, turėjo pranašumą, atrodė, kad viskas yra jų rankose.
Reikia pagirti lenkų lyderius, kurie psichologiškai pasirodė labai stiprrūs – A.J.Slaughteris ir Mateušas Ponitka. Pirmasis ypač ketvirtame kėlinyje patraukė komandą, kai buvos sudėtinga. Savo ruožtu M.Ponitka užfiksavo trigubą dublį. Tokių skaičių, kuriuos jis užfiksavo, mes tikėtumėmės iš Luka Dončičiaus, bet Luka vakarą baigė su penkiomis pražangomis, kai komanda dar tikrai galėjo kabintis į rungtynes. Pats Luka po mačo prisiėmė atsakomybę, kažkiek tame yra tiesos, bet ne jis vienintelis lėmė rezultatą. Žodžiais sunku apsakyti, kokia tai istorinė pergalė Lenkijai ir koks didžiulis pasiekimas jų krepšiniui.
Didžiulė sensacija, didžiulis šokas. Kai italai išmetė serbus mes jau galvojome, kad tai yra kažkas sensacingo, bet čia yra visai kito lygio neregėta ir nematatyta situacija. Sakytum, kad slovėnai gali iškristi ketvirtfinalyje, bet prieš lenkus? Tai yra kažkas tokio. Dabar įdomu pamatyti, kiek lenkai yra pajėgūs dar stebinti Europą“.
