Prasčiausiai vasaros olimpinių žaidynių istorijoje lietuviai pasirodė pernai, kai Japonijos sostinėje Tokijuje vienintelį medalį iškovojo penkiakovininkė Laura Asadauskaitė.
Palyginimui, daugiausia medalių – net 113 – Tokijuje laimėjo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinė. Tarp Baltijos šalių lietuviai taip pat liko paskutiniai – ir Latvijos, ir Estijos sportininkai iš Japonijos parsivežė du medalius.
Lietuvos delegacijai sugrįžus iš Tokijo būta įvairių kalbų. Vieni dėl prasto olimpiečių pasirodymo kaltino nepavykusią sportininkų adaptaciją prie Japonijos klimato, kiti atkreipė dėmesį į netvarkingą pasirengimo procesą po Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) griūties.
Natūralu, kad artėjant 2024 metų Paryžiaus olimpinėms žaidynėms kyla klausimas – ką Lietuvos sporto organizacijos galėtų padaryti geriau? Kokių priemonių imtis, kad būtų daugiau medalininkų?
O jeigu į sportininkų parengimą integruotume sporto mokslininkus? Taip, kaip tai daro pasaulio sporto gigantės, olimpinėse žaidynėse stebinančios išskirtiniais pasiekimais.
„Natūralu, kad bėgant laikui atsiranda vis daugiau priemonių valdyti treniruotės procesą. Kaip ir kitose srityse, taip ir sporte – gera praktika turėtų būti paremta įrodymais“, – kalbėjo Lietuvos sporto universiteto (LSU) Sporto mokslo ir inovacijų instituto vadovas Sigitas Kamandulis.
„Treneriai turėtų suprasti, kad testavimų metu gaunama objektyvi informacija gali reikšmingai padėti pasirinkti treniravimo kryptis ir derinti krūvius, – tęsė profesorius. – Be to, geras treneris niekada neatsisakys papildomos patikimos informacijos apie savo auklėtinius, nes sporte daug svarbiau yra gerai pažinti save nei varžovus.“
Anot S. Kamandulio, beveik visos pasaulio elitinių futbolo ir krepšinio klubų komandos turi bent jau varžybinės veiklos analitikus.
Su sporto mokslininkais sėkmingai bendradarbiauja JAV plaukimo federacija, kuri į sportininkų parengimą integruoja Kolorado Springso olimpiniame treniravimo centre dirbančius fiziologus ir biomechanikus. Įdomu, kad šiame centre ilgus metus dirbo labiausiai pasaulyje žinomas Lietuvos sporto mokslininkas Genadijus Sokolovas.
Identišką praktiką taiko Norvegijos slidininkai, kuriems rengiantis varžyboms talkina Norvegijos olimpinio sporto centro fizinių ir psichinių krūvių valdymo specialistai.
Nors gerieji pavyzdžiai skatina į sportininkų parengimo procesus labiau integruoti mokslininkus, LSU profesorius S. Kamandulis pastebi, kad nemaža dalis šalies trenerių vis dar atsainiai vertina mokslininkų vykdomus testavimus.
„Treneriai tam turi priežasčių – testai atima laiko ir kainuoja, be to, labai didelė testų įvairovė. Galiausiai, juk ir pats testas varžybinio rezultato nepagerina. Treneriai ir taip gana atidžiai stebi sportininko rezultatų dinamiką, reakciją į fizinį ir psichinį krūvį bei nuolat klausia apie savijautą. Kartais tokių elementarių dalykų užtenka norint tapti olimpiniu čempionu...“ – teigė sporto mokslininkas.
Vis tik Lietuvoje sporto mokslininkai ir treneriai bendradarbiauja. Pavyzdžiui, LSU dirbantys sporto fiziologai talkina didelio meistriškumo boksininkams.
Nežinia, kiek įtakos turėjo šis bendradarbiavimas, tačiau trenerio Vido Bružo auklėtiniai, LSU studentai Eimantas Stanionis ir Gabrielė Stonkutė šiemet tapo pasaulio bokso čempionais, o pastaroji dar triumfavo ir Senojo žemyno pirmenybėse.
„Sporto moksle egzistuoja kelios auksinės taisyklės – reikia matuoti tai, kas yra informatyvu ir, žinoma, daryti tai sistemingai. Tai leis giliai pažinti atleto stiprybes ir silpnybes. Tuo pat metu gauti testų rezultatai padės atrinkti efektyviausius treniruotės metodus bei atkreipti dėmesį į nuovargio ir persitreniravimo simptomus“, – testavimų svarbą aiškino profesorius S. Kamandulis.
LSU Sporto mokslo ir inovacijų instituto vadovo teigimu, mokslininkų priežiūra itin svarbi siekiant pagerinti jaunųjų sportininkų rezultatus.
Paaugliai ir jaunimas, kaip ir elito sportininkai, patiria didelį spaudimą laimėti, todėl yra treniruojami dideliais, kartais nesubalansuotais fiziniais krūviais, sukeliant sveikatos sutrikimo ir traumų riziką.
„Manau, kad treneriai neturėtų ramiai miegoti naktimis, jeigu nepadarė visko, kad patenkintų savo ir atleto lūkesčius. Ar tikrai atletų potencialas visada iki galo išnaudojamas? Ar nepasitaiko atvejų, kai ne tik nepatenkinami lūkesčiai, bet ir tenka palikti profesionalų sportą po fizinių ar psichologinių traumų?
Teisybė tokia, kad pastarieji atvejai, deja, yra daug kartų dažnesni nei sėkmės istorijos. Testavimai ir nuolatinė atletų priežiūra nėra panacėja ir visiškai šių problemų neišspręs, tačiau gali padėti treniruoti atletus kur kas kryptingiau“, – akcentavo S. Kamandulis.
