Kaip praneša "Interfax" korespondentas, ilgaamžis yra žvalus, bet skundžiasi, kad jau nebepajėgia dirbti, nors dar prieš dvejus metus pats nusiskusdavo bulves ir galėjo darbuotis virtuvėje.
Giminaičiai pasakoja, kad senelis Hrihorijus labai pamaldus - kasdien meldžiasi, pasninkauja. Jo giminėje buvo šventikų ir diakonų, todėl H.Nestoras iki šiol nėra pamiršęs liturginių giesmių ir nuolat jas sau gieda. Taip pat jam patinka klausytis per radiją religinių laidų.
Anūkinė dukterėčia Oksana Savčuk, su kurios šeima Lvovo ilgaamžis gyvena, papasakojo, kad valgiui ir gyvenimo sąlygoms senelis neišrankus, niekada neprašo ir nenurodinėja, ką ir kaip jam pagaminti. Nors ji seniai žino, kad senelis labiausiai mėgsta bulves su sūriu.
Taip pat Oksana mano, kad ilgaamžiškumas - "tai ženklas iš dangaus už tai, kad senelis visą gyvenimą buvo kuklus ir tikintis žmogus". "Jis visą gyvenimą gyveno nepastebimas, ganė karves ir už tai jam Dievo dovana", - sako ji.
"Žinią, kad yra seniausias Ukrainos gyventojas, H.Nestoras sutiko ramiai - jis nekreipia itin didelio dėmesio į Ukrainos rekordų knygos diplomą, įteiktą prieš kelias dienas kaip seniausiam šalies gyventojui. O į klausimą, ar žino, kiek jam metų, atsakė: "Taigi aš pamirštu susirišti antro bato raištelį, kai tik susirišu pirmąjį, o jūs norite, kad aš atsiminčiau, kiek man metų. Prieš keturiasdešimt metų reikėjo klausti!".
Senelis Hrihorijus mano, jog norint nugyventi ilgą amžių, reikia vaikščioti basam, valgyti rauginto pieno produktus ir nekurti šeimos. "Jeigu būčiau vedęs, tai jau seniai būčiau buvęs palaidotas", - pusiau juokais sako jis.
Hrihrijus Nestoras gimė 1891 metų kovo 15 dieną dabartinės Lenkijos teritorijoje. 1939 metais drauge su giminaičiais persikėlė gyventi į Lvovo sritį. Dabar jis gyvena jau ketvirtojoje valstybėje - gimė Austrijoje-Vengrijoje, jaunystę praleido Lenkijoje, o brandaus amžiaus metai praėjo - Sovietų Sąjungoje ir nepriklausomoje Ukrainoje.
