Šie savanoriai yra projekto „Deep time“ (liet. „Gilusis laikas“) dalyviai. Eksperimento metu buvo bandoma išsiaiškinti kaip visiška izoliacija paveikia žmogaus fiziologiją ir psichologiją.
„Štai ir mes! Išėjome po 40 dienų... Mums tai buvo tikras siurprizas, – „Associated Press“ sakė Chriastianas Clotas, laukdamas kol olą paliks visi grupės nariai. – Mums atrodo, kad mes įėjome į olą prieš 30 dienų.“
Tyrimo metu savanoriai miegojo palapinėse. Norėdami įkrauti savo žibintus, elektrą turėjo generuoti specialiais įrenginiais su pedalais. Jie neturėjo telefonų ar laikrodžių, o vandenį sėmėsi iš šulinio, esančio 45 m po žeme.
Nematydami saulės šviesos ir negalėdami suvokti, kiek dabar valandų, dalyviai turėjo atsižvelgti į savo biologinius laikrodžius, kad galėtų nuspręsti, kada jiems reikia valgyti bei miegoti. Eksperimento metu tyrėjai naudojo daugybę jutiklių, kad galėtų stebėti savanorių kūno temperatūrą, miegą, bendravimą ir reakciją į naują aplinką. Prieš pat dalyviams įeinant į urvą ir iškart jį palikus, buvo atliktas jų smegenų veiklos tyrimas.
Nors projekto organizatoriai teigia, kad jų atliktas tyrimas yra pirmasis bandymas moksliškai įvertinti ekstremalios izoliacijos padarinius, šie savanoriai toli gražu nėra pirmieji žmonės, gyvenę urvuose vardan mokslo.
Laimei, „Deep time“ dalyviai per 40 dienų nepatyrė jokių rimtų psichologinių ar fizinių traumų. Du trečdaliai dalyvių netgi teigė, kad nori dar kurį laiką pabūti oloje.
