Dažnai galima išgirsti nuvalkiotą frazę, kad infliacija kyla, kai per didelis kiekis pinigų vaikosi ribotą prekių skaičių. Ši frazė naudinga tik tiek, kad identifikuoja infliacijos ištakas paklausos ir pasiūlos disbalanse.
Toks disbalansas gali atsirasti dėl kelių priežasčių: arba pajamos padidėja sparčiau, lyginant su realiomis galimybėmis gaminti (paklausos traukos infliacija), arba sutrinka gamybos procesas ir atsiranda išteklių stygius, kuris sukuria sąnaudų sukeltą infliaciją.
Ar infliacija kyla dėl per didelės paklausos?
Per aukštai paklausai įtakos gali turėti skirtingi veiksniai – labai greitas skolos augimas, didelis tarptautinio kapitalo judėjimas ar per didelis valstybės deficitas. Nauji pinigai iš išorės sparčiai didina atlyginimus ir pelnus bei skatina paklausą. Esant tokioms sąlygoms, įprastai stebimas spartesnis, nei įprasta, vartojimo bei investicijų augimas, o labiausiai padidėjimas fiksuojamas ilgalaikio vartojimo prekių kategorijose.
Išeinant iš pandemijos periodo kreditavimo tempai Lietuvoje reikšmingai paspartėjo, ir paskolų portfelis augo apie 14 proc. Įprastai kreditavimo įtaka paklausai yra vertinama skaičiuojant kredito impulsą – naujų paskolų suma padalinama iš BVP.
Pirmąjį šių metų ketvirtį šis rodiklis buvo artimas nuliui, vadinasi, finansų sektorius yra neutralus – jis nei didino, nei mažino paklausą. Tiesa, poveikis skirtinguose sektoriuose pasiskirsto netolygiai, pavyzdžiui, gyventojai net ir pandemijos įkarštyje aktyviai skolinosi būstui, ir tai prisidėjo prie itin aukšto būsto rinkos aktyvumo.
Valstybės biudžetas prie perteklinės paklausos formavimo pastaruoju metu neprisidėjo. Praėjusiais metais deficitas mažėjo 6 procentiniais punktais ir tai iš ekonomikos ištraukė daugiau nei 3 mlrd. eurų. Šių metų pradžioje centrinės valdžios balansas buvo netgi teigiamas ir siekė 0,4 proc. nuo BVP, o tai reiškia, kad valstybė mokesčiais vėsino ekonomiką.
Į valstybės išlaidų didinimą reiktų žiūrėti gana atsargiai. Šiuo metu itin svarbios investicijos į energetiką, kurios didintų atsparumą nuo ateities energetikos kainų svyravimų, tačiau galbūt jas finansuoti būtų verta atidedant mažiau svarbias investicijas kitose srityse ar sektoriuose, kurie neturi laisvų pajėgumų.
Žvelgiant bendrai, praėjusiais metais nominali vidaus paklausa augo itin sparčiai ir pora milijardų viršijo ilgalaikes tendencijas. Didžiulė išorės paklausa ir per pandemiją susikaupusios lėšos, panašu, leido finansuoti spartų išlaidų augimą ir sukūrė kažkiek paklausos traukos infliacijos, tačiau šis efektas lėtėjant realiai ekonomikai turėtų blėsti.
Kylančios sąnaudos stumia kainas aukštyn
Žinoma, vienas iš pagrindinių veiksnių, kuris stipriai išaugino kainas visame pasaulyje, yra energijos ir maisto kainų šokas. Šiuo metu transporto, maisto ir komunalinių paslaugų infliacija sudaro apie du trečdalius viso kainų augimo.
Visos Europos šalys patiria kainų šoką dėl padidėjusių žaliavų kainų, tačiau kainų augimas Lietuvoje yra dvigubai spartesnis nei vidutiniškai Europoje. Viena iš to priežasčių yra ypatingas Lietuvos ekonomikos atvirumas − mes esame labai priklausomi nuo importo. Importas Lietuvoje siekia net 85 proc. BVP, kai ES vidurkis yra apie 50 proc. Toks ekonomikos atvirumas reiškia, kad mūsų ekonomika jautriau reaguoja į pasaulinius kainų pokyčius.
Prie spartesnio kainų augimo prisideda ir sparčiai didėjančios darbo sąnaudos. Atlyginimai Lietuvoje auga daug sparčiau nei ES, ir dalis kylančių darbo sąnaudų nusėda vartotojų kainose.
Žvelgiant į kainos sandarą, ją grubiai sudaro darbo sąnaudos (įvertinus produktyvumo pokyčius), išteklių savikaina bei bendroji pelno marža, į kurią įeina mokesčiai ir finansavimo kaina. Pastarąjį dešimtmetį ryšys tarp darbo ir išteklių sąnaudų didėjimo bei galutinių vartotojų kainų buvo gana stabilus, ir šių sąnaudų didėjimas nulemdavo, atitinkamai, 42 proc. ir 32 proc. galutinių kainų dinamikos. Pelno maržos buvo gana stabilios, net kažkiek mažėjančios, ir panašu, kad verslai pilnai neperkeldavo sąnaudų didėjimo vartotojams.
Tačiau šiandien situacija yra kiek kitokia, ir darbo sąnaudų bei importo kainų didėjimas paaiškina tik apie pusę viso kainų didėjimo. Tai leidžia daryti prielaidą, kad verslai sugeba visą sąnaudų didėjimą perkelti gyventojams, kartais kainas padidindami net labiau. Panašu, kad bent jau dalyje sektorių infliacija šiandien didėja ir dėl pelno maržų didėjimo, tokiu būdu galbūt bandant užbėgti už akių galimam sąnaudų didėjimui.
Infliaciją slopinantys veiksniai ir veiksmai
Infliacijai aplenkus atlyginimų augimą, realios gyventojų pajamos jau kurį laiką krenta. Ir tai pradėjo daryti poveikį vartojimui, nes mažmeninės prekybos apimtys krenta jau keletą mėnesių iš eilės. Jei prekybininkams ims kauptis atsargos, galime pradėti matyti ir didesnes nuolaidas, siekiant išsivalyti sandėlius. Įprastai silpstanti paklausa prislopina kainų augimą.
Centriniai bankai taip pat yra nusiteikę pažaboti infliaciją. Europos centrinis bankas jau kitą savaitę pirmąkart didins bazines palūkanas, o kitais metais jos gali pasiekti ir 2 proc. Kiti pagrindiniai pasaulio centriniai palūkanas kelia dar agresyviau, ir brangesni pinigai teoriškai turėtų sumažinti paklausą ir taip sugrąžinti infliaciją į normalų lygį.
Tačiau bėda ta, kad pinigų politika veikia su ilgu ir nenuspėjamu vėlavimu, todėl nėra iki galo aišku, kada ji suveiks. Be to, beveik visada centriniai bankai persistengia ir išprovokuoja recesiją. Teorija sako, kad pinigų politika turėtų ignoruoti energijos kainų šuolius, tačiau esant tokiai didelei infliacijai politinis spaudimas yra didžiulis ir centriniai bankai yra priversti reaguoti. Net jei tai nėra geriausias sprendimas.
Finansų rinkos, panašu, patikėjo centrinių bankų ryžtu pažaboti infliaciją. Nemaža dalis industrinių žaliavų, konteinerių transportavimo kainos pastarosiomis savaitėmis reikšmingai krito. Gali būti, kad tai yra pasaulinės infliacijos atoslūgio pradžia. Kita vertus, pačios reikšmingiausios energijos kainos vis dar laikosi aukštumose. Rimtesnis palengvėjimas tikėtinas tik sumažėjus dujų ir naftos kainoms.
Kainų spiralės
Problemų gali sukelti įsitvirtinantys infliacijos lūkesčiai ir antriniai efektai. Daugelyje nuomos ir verslo paslaugų sutarčių yra numatyta indeksacija, kuri užprogramuoja kainų kilimą į ateitį. Panaši situacija yra ir su kasmetiniu minimalaus atlyginimo didėjimu, kuris nuvilnija per visą darbo rinką. Dėl tokių praktikų infliacija gali likti aukšta ilgiau, nei fundamentaliai turėtų.
Pokario metais vakarų šalyse buvo vykdoma „pajamų politika“ – sektorinės atlyginimų ir kainų indeksacijos derybos ir valstybės rekomendacijos, siekiant suvaldyti sisteminį kainų augimą. Iš dalies tokia praktika yra išlikusi Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje.
Lietuvos banko siūlymas minimalų atlyginimą kitais metais didinti per kelis kartus, atsižvelgiant į makroekonominę situaciją, yra savalaikis, siekiant neskatinti kainų-atlyginimų spiralės. Tačiau lygiai taip pat reiktų pagalvoti ir apie verslo paslaugų indeksaciją, kuri gal net labiau prisideda prie kainų augimo inercijos. Šiandien sutartys dažniausiai yra indeksuojamos pagal bendrą vartotojų kainų indeksą, todėl verta būtų pagalvoti apie sektorines rekomendacijas, kurios labiau atitiktų konkretaus sektoriaus situaciją.
Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomistas.
