Birželio mėnesio pirkimų vadybininkų indeksas signalizuoja, kad ekonominis aktyvumas Europoje augo sparčiausiai per 15 metų. Ypatingai aukšta paklausa jau kurį laiką stebima pramonės sektoriuje. Užsakymų ir optimizmo lygis šiuo metu yra istorinėse aukštumose, tačiau bent kol kas žaliavų trūkumas ir augančios jų kainos lėtina gamybos augimą.
Europos valstybės per mėnesį reikšmingai pasistūmėjo vakcinuojant gyventojus. Europos sąjungoje jau kas antras žmogus yra paskiepytas bent viena vakcinos doze ir per porą mėnesių ES pavyko pavyti Jungtines Valstijas skiepijimo apimtimi. Pandemijos suvaldymas sudarė sąlygas pagaliau atsigauti paslaugų sektoriui, kuris antroje metų pusėje turėtų tapti pagrindiniu ekonomikos augimo varikliu. Gerėjantys lūkesčiai verčia ekonomistus peržiūrėti savo prognozes, daugelis institucijų tikisi keturis procentus viršijančio Euro zonos augimo šiais ir ateinančiais metais.
Kainų augimas spartėja
Euro zonoje fiksuota beveik du procentus siekusi infliacija, nors dar praėjusių metų pabaigoje buvo fiksuota defliacija. Vidutines kainas Europoje didžiąja dalimi kelia brangesnės energijos ir kitos žaliavos, bei PVM tarifo padidinimas Vokietijoje. Šių veiksnių efektas ypatingai ryškiai matysis vasaros mėnesiais ir rudenį pradės blėsti.
Tačiau kainų tendencijos Europoje labai skirtingos. Nors pagrindinis kainų indeksas visur kilo į viršų dėl pasaulinių žaliavų tendencijų, pagrindinė infliacija (atmetant energijos ir maisto poveikį) kol kas didėja nežymiai, o pietų Europoje iš viso sukasi apie nulį. Tokia tendencija leidžia manyti, kad kainų augimas nebus ilgalaikis. Europos centrinis bankas geriausiu atveju gali tikėtis, kad infliacija tvariai priartės išsikeltą dviejų procentų tikslą 2023 metais.
Transatlantinės paliaubos ir pelno mokesčio reforma
Gerų žinių netrūko ir transatlantiniuose santykiuose. Europos sąjungai ir JAV pavyko pasiekti paliaubas jau septyniolika metų trukusiame ginče tarp „Boeing“ ir „Airbus“. Ilgus metus šalys mainėsi ieškiniais ir muitais, tačiau pagaliau nuspręsta ieškoti taikaus sprendimo. Muitų taikymas įšaldytas penkeriems metams ir per tą laiką tikimasi rasti ilgalaikį sprendimą. Nors ekonomiškai šis sprendimas ir neturės daug įtakos, tačiau plačiai sutariama, kad šios paliaubos simbolizuoja siekį gerinti D. Trumpo valdymo metais pašlijusius transatlantinius santykius.
Kur kas reikšmingesnis sprendimas buvo priimtas Didžiojo septyneto (G7) susitikimo metu. Vakarų demokratijų lyderiai pasiekė preliminarų susitarimą dėl globalios pelno mokesčio reformos. Nuspręsta ne tik taikyti minimalų pelno mokesčio tarifą, bet ir laikytis principo, kad globalių korporacijų pelnas yra apmokestinamas ten kur uždirbamas, nepriklausomai nuo registracijos vietos.
Šis sprendimas turi potencialo pabaigti keletą dešimtmečių trunkančias „lenktynes į apačią“, kai valstybės konkuruoja dėl investicijų vis mažesniais mokesčių tarifais. Ši vargiai etiška konkurencijos forma stipriai prisidėjo prie mokesčių bazės erozijos bei pajamų nelygybės augimo visame pasaulyje ir tai yra pirma rimta iniciatyva su tuo kovoti.
Žinoma, velnias slypi detalėse. Kol kas nėra galutinai aiškus nei taikomas minimalus tarifas, nei kaip bus taikomi nauji apmokestinimo principai, sutarimo šiais klausimas tikimasi dar šiemet. Be to, tam kad nauja tvarka būtų sėkminga, ją turi priimti ne tik vakarų valstybės, bet ir didžiosios besivystančio pasaulio ekonomikos. Sutarimas negarantuotas net ir tarp demokratinių valstybių. Airija, Nyderlandai, Vengrija, Baltijos valstybės ilgą laiką rėmėsi žemais mokesčiais, siekiant pritraukti investicijas ir paspartinti ekonomikos augimą kitų valstybių sąskaita. Dalis jų, tikėtina, priešinsis reformoms arba bandys jas pakankamai „atskiesti“, kad jos būtų nebereikšmingos. Tačiau vis tik panašu, kad mokesčių konkurencija išeina iš mados ir sulaukia vis mažiau visuomenės palankumo, todėl greičiausiai didžiųjų valstybių politinės valios pakaks pasiekti teigiamų pokyčių.
Pavėluota pelno mokesčio diskusija Lietuvoje
Šiame kontekste ypatingai keistai atrodo Lietuvoje vykstančios diskusijos dėl pelno mokesčio pertvarkos. Diskusija yra pavėlavusi bent dešimt metų, Lietuva ir taip yra ypatingai mažo pelno mokesčio šalis, estiško pelno mokesčio (kai pelnas apmokestinamas tik jį išmokant investuotojams) įvedimas vargu ar reikšmingai padidintų Lietuvos patrauklumą. O keisti mokesčių sistemą, kai galimai kelių metų bėgyje keisis globali sistema yra energijos švaistymas.
Be to retas verslas renkasi kur investuoti tik pagal mokesčių tarifus, kelių procentų efektyvaus mokesčio tarifo skirtumas gali pritraukti nebent holdingus, kurie neužsiima realia veikla ir naudos ekonomikai praktiškai neneša. Todėl reiktų koncentruotis į tas sritis, kurios yra tikrai svarbios ir investuotojams, ir visiems gyventojams – stiprią teisinę sistemą, žmogaus teisių apsaugą, švietimą ir kokybišką infrastruktūrą.
Vytenis Šimkus, „Swedbank“ vyresnysis ekonomista
