„Airplane Chefs“ ir kitus žaidimus kuria bei šiuo metu rinkoje plėtoja lietuvių bendrovė „Nordcurrent“. Tuo metu įmonės sukuriamų programavimo darbų vertintoja Inha Kushnir kaskart siekia atrasti galimas spragas, paliktas programos koduose.
Viename iš stebėtinai ramių „Nordcurrent“ biurų Vilniuje, pro kurio langus matosi kitų bendrovių stikliniai pastatai ir gyventojų namai, I. Kushnir prie kompiuterio praleidžia visa popietę, siekdama atrasti programuotojų paliktas kodo klaidas, kai virtualus žaidimo veikėjas iškepė picas mikrobangų krosnelėje ir vėliau jas sukrovė į vežimėlį. Toks darbas iš tiesų yra įtraukiantis, todėl tai padeda sutelkti savo dėmesį ir neverčia mąstyti apie tai, kodėl ir kaip ji atsidūrė Vilniuje.
„Bet kuriuo metu, kai mąstau apie darbą, nustoju nerimauti dėl to, kas šiuo metu dedasi Odesoje“, – pertraukėlės metu teigė I. Kushnir.
Dar iki vasario mėnesio pabaigos I. Kushnir dirbo „Nordcurrent“ įmonės biure, esančiame Odesoje. Tačiau kai Rusija pradėjo karinę invaziją Ukrainoje, ji kartu su savo vyru nusprendė, kad itin įtemptos situacijos akivaizdoje reikėtų palikti gimtąją šalį dėl savo ir mažametės dukros saugumo. Visgi M. Kushnir vyras, kaip ir daugelis kitų ukrainiečių, pasiliko Ukrainoje.
Šiuo metu I. Kushnir yra viena iš maždaug 50 tūkst. informacinių technologijų specialistų, kurie buvo priversti išvykti iš Ukrainos į tokias šalis kaip Lenkija, Vokietija, Ispanija, Čekija, Nyderlandai.
Prieš persikeliant į kitas valstybes, ukrainiečių IT specialistai sugebėdavo rinkai pasiūlyti programinius sprendimus, o tai buvo vienas didžiausių pajamų šaltinių visai šaliai. Ukrainos IT asociacijos atstovai teigė, kad technologinių paslaugų tiekėjų pajamos siekdavo 5 mlrd. JAV dolerių, o tai sudarydavo 4 proc. Ukrainos bendrojo vidaus produkto.
Priduriama, kad beveik 300 tūkst. ukrainiečių IT specialistų geba suteikti kompiuterines, kodavimo paslaugas tokiose srityse kaip elektroninė prekyba, dirbtinis intelektas, robotika, blokų grandinės technologija.
Karinei invazijai prasidėjus, „Nordcurrent“, kaip ir daugelis kitų bendrovių nedelsiant sukūrė darbuotojų, gyvenusių karo zonoje, evakuacijos planą. Priduriama, kad įmonėje dirba 250 specialistų, o beveik pusė jų veiklą atliko Ukrainoje – 90 darbuotojų Odesoje ir 30 specialistų Dnipro regione.
Dar 2002 m. įkurta „Nordcurrent“ įmonė, remdamasi sumanaus verslo strategija, pradėjo samdyti darbuotojus iš Ukrainos. Būtent šios šalies specialistai ne tik supranta anglų kalba, kuri tarptautinės įmonės viduje tarsi tampa pagrindine, tačiau pastebima, kad darbuotojai iš Ukrainos yra itin gabūs, mat šalies gyventojai, nors ilgai negalėjo ištrūkti iš Sovietų Sąjungos sudėties, bet itin domėjosi mokslu ir technologijomis.
Rizika, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali pradėti karinę invaziją Ukrainoje, „Nordcurrent“ įmonių vadovų galvose užgimė jau 2014 m., kai rusų kariai aneksavo Krymą šalies pietinėje dalyje. Paradoksalu, tačiau apie galimą grėsmę buvo kalbama tiek daug, kad galiausiai nerimas sumažėjo.
„Mes nusprendėme tai ignoruoti. Net ir tada, kai buvo kalbama apie [rusų] karines pajėgas prie sienos su Ukraina, mes ir toliau tęsėme įprastinį darbą“, – kalbėjo Ukrainoje gimusi „Nordcurrent“ generalinė direktorė Viktorija Trofimova, kuri taip pat prisidėjo prie darbuotojų evakuacijos plano sudarymo.
Tačiau šio požiūrio buvo atsisakyta lemtingą vasario 24 d. rytą, kai V. Trofimova kelis kartus bandė nutildyti žadintuvą, tačiau vėliau suprato, kad garsas sklinda iš jos telefono. Viktorijai skambino jos tėtis, norėdamas pasakyti, kad Rusija pradėjo karinę invaziją Ukrainoje.
Netrukus ji susisiekė su „Nordcurrent“ įmonės darbuotojais iš Ukrainos, pasiūlydama jiems pagalbą paliekant šalį. Daugelis jų norėjo likti savo gimtojoje šalyje, tačiau kelios dešimtys darbuotojų nusprendė, kad dabar gyventi Ukrainoje būtų nesaugu ne tik jiems, bet ir jų vaikams bei tėvams.
V. Trofimovos evakuacijos planas atrodė taip: trys autobusų vairuotojai į Ukrainą iš viso važiavo du kartus, tačiau tarp kelionių buvo paliktas 4 dienų tarpas, be to, buvo užmegztas ryšys su Vengrijos konsulato atstovais dėl ukrainiečių atvykimo, taip pat pasitelkti savanoriai, kurie parūpino insulino, reikalingo diabetu sergantiems žmonėms. Dviejų kelionių metu iš Ukrainos buvo išgabentas 51 žmogus, 3 šunys ir 1 jūrų kiaulytė.
Viena iš sunkiausių evakuacijos užduočių tuo metu buvo surasti autobusą, kuris dar buvo nerezervuotas. Po kelių skambučių, V. Trofimova Rumunijoje rado įmonę, kuri sutiko iš Odesos pargabenti „Nordcurrent“ bendrovės darbuotojus kartu su šeimos nariais.
„Tada aš nerimavau dėl pasų, kadangi daugelis ukrainiečių neturi šio dokumento, nes niekada nebuvo palikę savo šalies. Vėliau mes sulaukėme prieštaringos informacijos dėl to, ar ukrainiečiams reikia COVID-19 vakcinacijos sertifikatų“, – kalbėjo ji.
Tačiau vėliau paaiškėjo, kad ukrainiečiai tokių dokumentų neturėjo. Nepaisant to, 6 valandas trukęs laukimas prie Rumunijos sienos buvo pakankamai trumpas dėl V. Trofimovos sprendimo nukreipti autobusą į mažą Isaccea miestelį, kur pasienio ruožas nebuvo pakankamai aiškus.
Bendrovės darbuotojai teigė, kad prisitaikyti prie naujos aplinkos Vilniuje pavyko sklandžiai ne tik dėl to, kad mieste yra lengva orientuotis, bet ir dėl bendrovės vadovų įdėtų pastangų priimant ukrainiečius.
„Nordcurrent“ įmonė priskiriama šeimos verslui – V. Trofimova ją įkūrė kartu su savo vyru Michailu Trofimovu ir jo broliu Sergejumi. Dabar kuriami vaizdo žaidimai siejami su fiktyviu žaismingumu, o vienas pirmųjų pasirodžiusių programinių kūrinių buvo pavadintas taip: „Santa Claus Saves the Earth“ (liet. „Kalėdų Senelis išgelbsti Žemę“).
Kiekvieną mėnesį apie 12 mln. žmonių žaidžia „Nordcurrent“ sukurtus vaizdo žaidimus, kuriuos vartotojai gali parsisiųsti nemokamai. Pagrindinės pajamos, kurios praėjusiais metais siekė 64 mln. JAV dolerių, yra gaunamos tada, kai žaidėjai įsigyja papildomus priedus, pavyzdžiui, geresnę maisto gaminimo įrangą „Airplane Chefs“ žaidime.
Įmonės viduje taip pat egzistuoja nestandartinė bendrovių valdymo atmosfera. Štai prie įėjimo į biuro patalpas, kuris yra greta kino teatro ir virš kavos namų, ant sofos miega jau pagyvenusi katė. Tuo metu susitikimų kambariai biure yra vadinami jau sukurtų įmonės žaidimų prekinių ženklų pavadinimais, pavyzdžiui, „Murder in the Alps“ (liet. „Žudikas Alpėse“), „Cooking Fever“ (liet. „Virimo karštinė“). Be to, norint prasiblaškyti, taip pat biure yra ir teniso stalo bei užkandžių kambarys.
Kaip ir Odesoje, Vilniaus mieste galima pamatyti ne tik didingą istorinio paveldo architektūrą, tačiau ir sovietinius pastatus, be to, Lietuva buvo pirmoji, kuri iš 15 nepriklausomybę paskelbusių sovietinių respublikų prasidėjusios invazijos akivaizdoje su malonumu priėmė ukrainiečius į savo šalį.
Tuo metu Lietuvoje galiojančio įstatymo, kuris nurodo, kad kai kurie darbuotojai privalo mokėti lietuvių kalbą, buvo laikinai atsisakyta, siekiant padėti 50 tūkst. į Lietuvą atvykusių karo pabėgėlių iš Ukrainos.
Praėjus keliems mėnesiams nuo Rusijos invazijos pradžios, Ukrainos technologijų srities darbuotojai iš savo gimtosios šalies patraukė į skirtingas Europos ir viso likusio pasaulio valstybes. Kai kurie iš jų jau planuoja grįžti atgal į Ukrainą, tačiau dalis specialistų tokių planų bent jau kol kas atsižada.
Štai dviem ukrainiečiams, kurie prieš keletą metų persikėlė gyventi į Berlyną, prasidėjus invazijai, kilo nauja idėja. Nikita Overchyk ir Ivanas Kychatyi sukūrė atskirą interneto portalą, pavadinimu „UA Talents“ (liet. „Ukrainos talentai“), kuriame kiekvienas darbdavys gali surasti ukrainiečius, ieškančius darbo IT sektoriuje. Teigiama, kad šis internetinis puslapis darbdaviams leidžia surasti tokius specialistus, kurie atitiktų jų poreikius. Šiuo metu „UA Talents“ svetainėje yra patalpinta apie 15 tūkst. darbo skelbimų.
Internetinio puslapio įkūrėjai savo ruožtu teigia, kad kiekvienas asmuo iš Ukrainos, kuris pradeda dirbti Vokietijoje, turėtų pasiruošti kultūriniam šokui.
„Ši vieta – itin biurokratiška. Egzistuoja daugybė taisyklių ir jūs taip gaunate tris ar keturis atskirus laiškus per savaitę, į kuriuos privalote atsakyti. Tuo metu Ukrainoje niekas nebendrauja paštu“, – kalbėjo N. Overchyk.
Su šiuo pastebėjimu sutiko ir I. Kychatyi.
„Daugybė skirtingų dalykų tiesiog užtrunka per ilgai. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad specialistas atvyktų sutvarkyti jūsų internetą namuose, Vokietijoje tai gali užtrukti ir mėnesį, o Ukrainoje tokia paslauga truktų tik dvi dienas“, – kalbėjo jis.
Be to, ukrainieičiai geba sukurti aukščiausios kokybės, nuostabaus dizaino internetinius puslapius, kuriais paprasta naudotis, o jeigu būtina atnaujinti jau sukurtą seną portalą, Ukrainoje niekas nesivargina dėl atskirų biurokratinių protokolų ar taisyklių, priešingai negu Vokietijoje.
„Pas mus neegzistuoja biurokratinis procesas. Mes tiesiog padarome savo darbą. Tai mentalitetas, kurį ukrainiečiai pasitelkia visada. Mes siekiame, kad tai būtų įgyvendinta. Padėkite tai pasiekti“, – teigė N. Overchyk.
„Padaryk tai“ moralinis tautos braižas atsispindi daugelyje istorijų, kuriomis dalijasi „Nordcurrent“ įmonės darbuotojai, turėję palikti Ukrainą dėl prasidėjusio karo.
Štai menininkė Nastya Dahno, dirbusi vienoje iš Dnipro bendrovių, autobusu išvyko į Lenkiją ir apsigyveno Lodzės mieste, tačiau iš pradžių jai teko keliauti traukiniu nuo pat Dnipro iki Lvivo. Nors įprastai tokia kelionė trunka 12 valandų, tačiau šįkart dėl kilusio chaoso pirmosiomis karo dienomis kelionė tęsėsi 36 valandas. Tai buvo vienas iš miegamųjų traukinių, turintis dviaukštes lovas, kurios buvo naudojamos tarsi suolai, ant kurių galėjo susėsti 4 ar 5 žmonės.
Kelionės metu patalpa buvo sausakimša, durys užrakintos, sukurta prieblanda pridengiant langus antklodėmis. Tokiu būdu buvo siekiama ne tik apsisaugoti nuo stiklo dūžių, jei staiga užpultų rusų kariai, bet ir siekiant, kad traukinys būtų nepastebėtas.
Kiekvienas keleivis iš anksto buvo perspėtas, kad traukinyje turi būti užtikrinta tyla, ypač tada, kai yra sustojama prie perono.
Vienas baisiausių momentų įvyko maždaug 10 kelionės valandą, mat tyliausias nakties sustojimo momentas buvo palydėtas garsiu traukinio durų trankymu ir vyro rėkimu, kuris šaukė: „Įleiskite mane!“.
Mes net nenutuokėme, kas buvo kitoje durų pusėje. Galvojome, kad tai gali būti nusikaltėlis arba rusų kareivis. Tą akimirką nė vienas iš mūsų nekalbėjome, tik sėdėjome mirtinoje tyloje“, – iki šiol nežinanti, kas iš tiesų įvyko tą naktį, prisiminė N. Dahno.
Kaip jau ir buvo minėta, didžioji dalis „Nordcurrent“ įmonės darbuotojų, kaip ir daugelis ukrainiečių, nepaisant karo, nusprendė likti toliau gyventi savo gimtojoje šalyje. Viena iš jų yra Tatjana Margolina – bendrovės biuro direktorė Dnipro mieste. Vaizdo pokalbio metu T. Margolina prisiminė anksčiau išsakytą Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio teiginį, kad jeigu žmones emigruos, šalies ekonomika žlugs. Kiek vėliau vietos valdžios atstovai netgi pasiūlė rekomendacijas, kaip kiekvienas gyventojas pagal lytį turėtų išleisti pinigus. Štai vaikinams buvo pasiūlyta eiti į sporto salę, o moterims – grožio salone padailinti nagus.
„Grožio salonai tapo terapijos vieta. Štai viena moteris, kuri geba padailinti moterų nagus, taip pat yra išklausiusi psichologijos kursus. Taigi jos grožio salonas nėra tik vieta, kur galima sutvarkyti savo nagučius, tačiau čia galima išsikalbėti“, – kalbėjo ji.
Nors T. Margolina ir toliau dirba bendrovės biure, įsikūrusiame Dnipre, tačiau jai darbo vietoje tenka susidurti su nauju, nerimą keliančiu aspektu – sprogimų garsais, kuriuos ji girdi dažnai. Nors karo metu tyla taip kelia nerimą, o tai jaučia ir Vilniuje dirbantys kolegos.
Dar visai neseniai „Nordcurrent“ įmonės sukuriamų programavimo darbų vertintoja I. Kushnir kalbėjo su savo vyru telefonu, kai šis staiga išgirdo sprogstančių bombų garsus ir tepasakė, kad jam reikia padėti telefono ragelį tam, kad galėtų nubėgti iki slėptuvės.
Po kelių valandų moteris perskaitė naujieną, kad trys žmonės žuvo name, o netoliese buvo vaikų žaidimo aikštelė, kurioje apsilankydavo ir I. Kushnir kartu su savo dukra. Netrukus ji suprato, kad šie civiliai žuvo per Rusijos kariuomenės ataką tuo pat metu, kai jos vyras turėjo padėti telefono ragelį.
„Aš negaliu suprasti šio karo prasmės. Mūsų gyvenimai buvo sugriauti, sudaužyti į šipulius ir aš nesuprantu, dėl kokios priežasties“, – kalbėjo I. Kushnir.
Rusija užpuolė Ukrainą
Rusija vasario 24 d. užpuolė Ukrainą. Dėl to jai pritaikytos iki šiol beprecedentės sankcijos, kurių dalis įsigaliojo ir juodųjų metalų tranzitui per Lietuvą į Kaliningrado sritį.
Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas antradienį įspėjo Europos Sąjungos ir NATO narę Lietuvą dėl „rimtų pasekmių“ jai uždraudus dalies prekių tranzitą geležinkeliais į Karaliaučiaus sritį.
Rusijos užsienio reikalų ministerija antradienį iškvietė Europos Sąjungos ambasadorių Markusą Edererį dėl „antirusiškų apribojimų“ sankcionuotų prekių tranzitui geležinkeliais į Karaliaučiaus sritį.
Ukraina antradienį pranešė, kad Rusija smarkiai apšaudo rytinį pramoninį Lysyčansko miestą Donbaso regione, kur jau kelias savaites vyksta intensyviausi mūšiai tarp ukrainiečių ir rusų pajėgų.
