Audito metu nustatyta, kad dalis asmenų su negalia negauna reikalingų paslaugų, nes pagalbos poreikiai nustatomi skirtingose institucijose, veiksmų koordinavimas ir keitimasis informacija tarp jų nevyksta, nestebima, ar teikiama pagalba padeda gyventi savarankiškai.
„Labiausiai liūdina ir tai, kur Lietuvoje reikėtų pasistengti daugiausiai – žmonių su negalia santykinio skurdo rodikliai, kurie yra gerokai didesni nei vidutiniai Lietuvos rodikliai, ir vienas iš būdų šį skurdą mažinti maksimaliai tiems darbingo amžiaus žmonėms – maksimaliai padėti integruotis į darbo rinką“, – audito pristatyme sakė Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė.
Statistikos departamento duomenimis, trečdalis asmenų su negalia Lietuvoje patiria skurdo riziką, ir šis rodiklis 10,7 proc. punkto didesnis nei bendras skurdo rizikos lygis (20,6 proc.).
Audito metu atlikto atvejo tyrimo rezultatai rodo, kad tik 13 proc. asmenų, kuriems buvo nustatytas pagalbos poreikis, savivaldybėse gavo specialiąsias paslaugas. 35 proc. asmenų su negalia pagalbos nesikreipė ir savivaldybės neturėjo informacijos apie juos.
Savivaldybių duomenys rodo, kad daugiau nei pusė jų – 32 savivaldybės – neužtikrina, kad bent 30 proc. viešųjų pastatų, kuriuose teikiamos socialinės, švietimo, sveikatos ir kultūros paslaugos, būtų pritaikyti žmonėms su negalia, 34 savivaldybėse neįgaliesiems nebuvo pritaikyta nė viena viešojo transporto priemonė.
Anot Valstybės kontrolės, penkiuose didžiuosiuose šalies miestuose prieinamumas didėja ir siekia 56 proc., kitose savivaldybėse transportas atnaujinamas lėtai ir prieinamumas siekia tik 12 procentų.
Valstybės ir savivaldybių internetinės svetainės asmenims su negalia turi būti pritaikytos iki šių metų rugsėjo, tačiau pernai jų buvo pritaikyta tik 3,4 proc., o mobiliųjų programų pritaikymas nevertintas.
Pernai Lietuvoje 8 proc. šalies gyventojų turėjo negalią. Didžioji jų dalis – apie 70 proc. – buvo darbingo amžiaus (158 tūkst.), tačiau tik 29 proc. dirbo (palyginimui, Estijoje 2018 metais – 40 proc.), ir šis skaičius per pastaruosius penkerius metus nepadidėjo.
Audito duomenimis, dėl pagalbos įsidarbinant kiekvienais metais į Užimtumo tarnybą kreipiasi tik 7 proc. (11 tūkst.) darbingo amžiaus asmenų su negalia, ir jų įsitraukimas bei aktyvumas negerėja.
Atviroje rinkoje dirbančių asmenų dalis per paskutinius metus sumažėjo iki 22,6 proc. (2018 metais jų buvo 24,5 proc.).
Be to, Valstybės kontrolė pabrėžia, kad valstybės pagalba yra labiau orientuota į uždarą darbo rinką – 82 proc. lėšų, skirtų asmenų su negalia užimtumo rėmimui, iš 40 mln. eurų buvo skirta socialinėms įmonėms, kuriose dirbo tris kartus mažiau asmenų nei atviroje darbo rinkoje.
Integruojant neįgaliuosius į darbo rinką, trūksta ir motyvacijos – viceministrė
Siekiant labiau įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką, reikėtų ne tik gerinti judėjimo infrastruktūrą, bet ir labiau motyvuotų darbdavių bei neįgaliųjų, taip pat ir finansinės skatinimo sistemos pokyčių, sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė.
„Yra eilė priežasčių. Jei neišeini iš namo, tai apie kokį darbą galime kalbėti, nes nepritaikyta vieta, kur jis gyvena, jei negali įlipti į visuomeninį transportą, pasiekti darbo vietos. Kitos kliūtys yra darbo rinkoje, darbdaviai irgi turi būti pasiruošę, motyvuoti, o tas motyvuotumas pasireiškia per tai, kad reikia skirti laiko papildomai, paruošti darbo vietą, nes negalia kalba apie tai, kad yra specialieji poreikiai, kuriuos reikia patenkinti“, – žurnalistams sakė viceministrė.
Pasak jos, finansinio skatinimo sistema taip pat neveikia ir nemotyvuoja dirbti pačių neįgaliųjų.
„Yra ir informacinės stokos, ir baimės, kad iš nežinojimo, jei įsidarbinsiu, prarasiu dalį lengvatų ir kol visuma lengvatų yra maždaug minimalios algos dydžio, tada žmogus ir pagalvoja, ar jis nori dirbti, ar tegu lieka taip, kaip yra“, – sakė ji.
Susisiekimo viceministras Vladislavas Kondratovičius sako, kad viešojo transporto pritaikymui su savivaldybėmis planuojama pasirašyti memorandumą, kuriuo vadovaujantis paslaugų prieinamumas būtų gerinamas. Anot jo, po pasirašymo turėtų paaiškėti lėšų poreikis transporto infrastruktūros pritaikymui, kuris gali siekti ne vieną milijardą eurų.
„Po memorandumo pasirašymo sudarysime planą ir kitų metų viduryje jau turėsime programą, kurioje bus apskaičiuota, kiek lėšų reikia. Bet įvertinus, kiek yra su geležinkelių infrastruktūra, matome ne vieną milijardą, kurį reikės investuoti į transporto priemones, stočių pritaikymą“, – teigė viceministras.
