Tai atrodė neįgyvendinama svajonė, tačiau iš tikrųjų tapome savarankiški. Per trejus metus „teisingai“ pasidalijome fabrikus, gamyklas, žemę ir jos resursus. Įvedėme tokias tvarkas, kokių norėjome.
Ar tapome gerovės valstybe? Matyt, kad nelabai – padaryta klaidų. Esminė klaida, kad Lietuvos pilietis nors ir tapo politiškai laisvas, tačiau ūkinėje - ekonominėje veikloje buvo suvaržytas dar labiau.
Didžiausius suvaržymus patyrė kaimo žmonės. Išardžius kolūkius ir dėl blogos žemės reformos kaimo žmonės liko be darbo vietų ir pajamų šaltinių. 3 ha nesudarė žmonėms galimybės vystyti smulkių ūkių. Neteisinga kompensavimo ir kainodaros politika ribojo žemės ūkio produkcijos gamybą. Išliko stambūs žemvaldžiai. Absorbavę „trihektarius“, dauguma jų gamina žaliavinę produkciją ir stengiasi kuo greičiau eksportuoti. Ekologiniai ūkiai reikalauja daug rankų darbo. Skatinant jų veiklą būtų daug daugiau darbo vietų išsaugota kaime ir perdirbamojoje pramonėje. Pramonės privatizacija daugeliu atvejų nebuvo orientuota į gamybą ir jos efektyvumą, todėl daugelis jų po privatizacijos „išporceliuota“.
Šiandien Lietuvoje gamyba ir pridedamosios vertės kūrimu užsiima apie 380 tūkst. žmonių. Statistikos departamento duomenimis, apie 576 tūkst. šalies gyventojų 2019 metais gyveno žemiau skurdo ribos. Disponuojamas pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime - 27,9 proc. Taigi tokie nuveikti darbai ir „pasiekimai“ per Nepriklausomos Lietuvos gyvavimą.
Kas kaltas?
Kalti mes patys – Lietuvos žmonės. Nesugebėjome išsirinkti lyderių ir pareikalauti, kad nepriklausomoje šalyje žmogus iš tikrųjų būtų laisvas. Pripažinkime, kad Lietuvai nepasisekė su valdžios elitu. Elitas pritaikė tokias priemones, kad žmonės vietoje protesto emigravo. Taigi per 30 metų netekome trečdalio aktyviausių Lietuvos BVP kūrėjų, savo piliečių.
Artėja rinkimai. Kaip gyvensime toliau? Žadama, kad ES duos pinigų ir viskas bus gerai. Tačiau pinigai patys problemų nesprendžia. Pinigai tik įrankis ekonominėms problemoms spręsti. Lengviausia sugundyti balsuoti lengvais pinigais padidinant socialines išmokas. O kas žino, kaip padaryti, kad žmogus norėtų gyventi ir dirbti ne tik už pavalgymą (kaip prie baudžiavos), o siekti aukštesnio pragyvenimo lygio? Darbo partija siūlo socialines išmokas iš biudžeto ir uždarbį sureguliuoti taip, kad minimalus atlyginimas būtų ženkliai didesnis už socialinę paramą, pensija didesnė už minimalų atlyginimą, o vidutinio atlyginimo didėjimo siekti gerinant ekonomikos efektyvumą.
Negailestingos konkurencijos kaina
Lietuva, stodama į ES, net neįsivaizdavo, kad jos ten laukia ne tik solidarūs ir draugiški santykiai, bet ir negailestinga konkurencija. Siekiant priartėti prie europinių atlyginimų ir gyvenimo kokybės standartų, mes turime sudaryti sąlygas, kad čia gaminamoms ir eksportuojamoms prekėms energetinių resursų ir žaliavų kainos būtų palankesnės lyginant su konkurentais. Visa tai sudaro gaminių savikainą. Taigi, jeigu mes už energetiką ir žaliavas sumokame aukštą kainą – mažai lieka darbo jėgos užmokesčiui. Jeigu padidiname darbo užmokestį – prekė tampa nekonkurencinga, o įmonė - nuostolinga.
Kova dėl pigių energetinių resursų, žaliavų, rinkų visame pasaulyje vyksta nuolat, yra aštri ir negailestinga. To pavyzdys - dujotiekio į Vokietiją statybos problemos. Taip pat konkurencinė kova vyksta dėl būsimos Astravo AE energijos realizavimo. Jei Lenkijai reikia, kad Lietuva už aukštą kainą pirktų elektros energiją, tai nereiškia, kad Lietuva bus saugesnė. Latviai žino, kaip reikia kurti ekonomiką, kad jų žmonės gyventų kaip vokiečiai. O vokiečiai žino, kur pirkti dujas, kad jų žmonės galėtų gyventi kaip nori. Mažeikių naftą nusipirko Lenkijos kapitalo įmonė. Jos pelnas didina Lenkijos piliečių pensijas. O Lietuva nežino iš kur paimti pinigų.
Panaši istorija ir su „Independence“ laivu. Rusiškos dujos atvežamos į laivą ir parduodamos lietuviams. O pro šalį tokios pačios dujos vamzdžiais, o ne laivu, keliauja į Vokietiją. Tai gal geriau mažiau naudoti tų „demokratinių“ dujų, o pereiti prie pigios elektros energijos panaudojant Kruonio akumuliacinę elektrinę?
Mobilumo paketas – dar vienas įrodymas, kokia aštri kova vyksta ES viduje dėl rinkų ir tuo pačiu -darbo vietų. Siekiant išstumti Lietuvos vežėjus iš ES rinkų, priimtas sprendimas, kad transporto priemonė periodiškai turi grįžti į savo šalį. Dėl įtemptų santykių su kaimyninėmis šalimis, krovinių iš Rytų Lietuvos vežėjai negauna, o patys savo neturi. Mūsų Vyriausybė turėtų ieškoti galimybių, kad pervežimų maršrutai eitų per Lietuvą, vengiant politinių įtampų su rytinėmis kaimynėmis.
Turime kuo didžiuotis
Nuo senovės lietuviai pasižymėjo aukšta žemės ūkio produkcijos kokybe. Darbo partija savo programoje žemės ūkio produkcijos gamybos (kaip žaliavų šaltinio) ir pramonės (kaip konkurencingo produkto gamybos šaką) stato į prioritetines nuostatas. Lengvojo pramonė garsėjo audėjais, audiniais, kurie laimėjo ne vieną aukso medalį. Nemažas patyrimas sukauptas ir kitose šakose, todėl tinkamai sureguliavus motyvacijos priemones yra tikimybės pasiekti aukštų laimėjimų šiose srityse. Nes tai mes geriausiai mokame. O konkuruoti geriausia ten, kur tu esi stipriausias.
Nemažą išmonę rodo Lietuvos meistrai, tautodailininkai, kaimo turizmo puoselėtojai. Labai svarbu jiems sudaryti sąlygas, kad galėtų atsikleisti ir pasiekti maksimalius rezultatus. Lietuva - nuostabus kraštas, todėl turizmo ir su turizmu susijusių paslaugų plėtra sudarytų sąlygas ten gyvenantiems žmonėms užsidirbti, o ne laukti iš valdžios malonės.
Profesinis orientavimas ir mokymas bei privačios iniciatyvos skatinimas kuriant paslaugų sferą, ypač kaimo vietovėse, turėtų būti viena iš svarbiausių priemonių priartinant prie gyventojo reikalingas paslaugas, didinant jų konkurencingumą, kuriant darbo vietas ir sudarant sąlygas žmonėms užsidirbti.
Kaip peržengti skurdo ribą?
Prekybos centrai. Gerai, kad jų daug ar blogai? Tam, kad žmogus neskurstų, neužtenka gauti tam tikrą pinigų sumą. Svarbu, kad už juos galėtum kuo daugiau nupirkti. Prekių kainoje yra visos prekybos centrų išlaikymo išlaidos. Kuo daugiau prekybos centrų, tuo daugiau šių išlaidų, kurias turi padengti pirkėjas. Taigi, optimalaus prekybos centrų skaičiaus ir jų vietų nustatymas – viena iš priemonių mažinti prekių kainas. Sąlygų sudarymas funkcionuoti mažoms, šeimyninėms parduotuvėms, leistų plėsti smulkųjį verslą ir galimybę užsidirbti aktyviems žmonėms. Tuo pačiu atsiradus konkurencijai tarp smulkaus verslo, sumažėtų prekių kainos.
Norint, kad Lietuvoje neliktų asmenų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, reikia siekti, kad patys užsidirbtų ir į biudžetą mokėtų ne 380 tūkst. piliečių, o dukart daugiau.
Įgyvendinus Darbo partijos programoje numatytas ekonomikos skatinimo žingsnius, būtų sudarytos sąlygos kiekvienam maksimaliai realizuoti savo potencialą, užsidirbti sau pragyvenimui, įprasminti savo lūkesčius ir galimybes. O tuo pačiu per mokesčių instrumentus būtų sukauptos lėšos, reikalingos finansuoti tuos, kurie patys negali užsidirbti, tačiau, kaip ir kiekvienas pilietis, turi teisę oriai gyventi.
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Darbo partijos politinės kampanijos sąskaitos.
