O kai kurie Ukrainos „ekspertai“ ėmė spėlioti, kad, anot jų, dabar Kišiniovas galės grąžinti savo kontroliuojamą Padniestrę, o karštakošiai išreiškė apgailestavimą ir pyktį dėl to, kad prezidentė Maia Sandu nedavė komandos „į Tiraspolį“.
Tiesa, dabar Ukrainoje tokių nuotaikų sumažėjo, bet apskritai jos niekur nedingo. Savo ruožtu Vakarų sąjungininkai, ypač Didžioji Britanija, pasiūlė prisijungti prie Moldovos kariuomenės gynybinio pajėgumo stiprinimo.
Kuris, žinoma, išprovokavo protestus tiek iš Maskvos, tiek iš prorusiškos opozicijos (Moldovoje vis dar išlieka prorusiškos nuotaikos, o Sandu ir jos partijos pergalė neturėtų klaidinti, nes dalis rinkėjų balsavo ne tiek už europinį kelią, bet prieš korupciją, kurią įkūnijo buvęs socialistų prezidentas Dodonas). Kartu būtina atsižvelgti į daugybę veiksnių, kurie labai įtakoja Moldovos visuomenės nuotaikas.
Moldova buvo viena pirmųjų Rusijos Federacijos „mišrios“ agresijos aukų, todėl jos ginkluotosios pajėgos ir teisėsaugos pajėgos turėjo pirmosios atlaikyti smūgį. O ir vyko visa tai tada, kai dar nebuvo padalytas sovietinės armijos palikimas, atsikratyta jos kadrais.
Kaip žinoma, tik tiesioginis Rusijos 14-osios armijos įsikišimas leido palenkti svarstykles separatistų naudai. Tačiau Moldovos kariškių ir teisėsaugos pareigūnų žygdarbis saugant valstybės teritorinį vientisumą ir suverenitetą, buvo suniveliuotas.
Buvo visko – ir baimės dėl veteranų politinio vaidmens augimo, ir glaudžių Moldovos elito ryšių su Rusija, ir gyventojų nuotaikų svyravimų dėl pablogėjusios ekonominės padėties. Bet kokiu atveju, kariuomenė, gynyba, saugumas nebuvo Moldovos prioritetas.
Šios politikos rezultatas yra tai, kad pagal karinės galios indeksą, kurį kasmet sudaro „Global Firepower“, Moldova užima 94 vietą tarp 142 šalių. Pagal šį reitingą Moldovoje yra 19 000 karių: 6 000 yra aktyvūs kariai, 12 000 – rezervistai, 1000 – karabinieriai.
Taigi, tikrosios ginkluotosios pajėgos – 6 tūkst., sujungtos į 3 brigadas ir kelis atskirus dalinius. Grynai skaitine prasme Moldovos kariuomenė nusileidžia net bendram nelegalių Padniestrės separatistų karinių formacijų ir Rusijos kontingento Padniestrės regione skaičiui.
Tam tikru mastu tas pats pasakytina ir apie ginklus. Manoma, kad sausumos pajėgos disponuoja apie 390 pėstininkų kovos mašinų ir šarvuočių, daugiausia sovietinės gamybos, 11 savaeigių artilerijos sistemų ir 69 velkamųjų, 25 daugkartinio paleidimo raketų sistemų.
Oro pajėgos – keturi sovietiniai puolimo sraigtasparniai Mi-24 ir 12 universalių sraigtasparnių Mi-8MT, vienas sovietinis karinis transporto lėktuvas An-26 ir 4 čekiški L-39 treniruokliai.
Nėra nei naikintuvų, nei tankų. Taip pat kyla klausimas dėl technologijų būklės ir personalo mokymo lygio. Moldovos kariškiai vykdo pratybas, o bendrose „Rapid Trident“ pratybose dalyvauja labai ribotas skaičius žmonių ir to akivaizdžiai nepakanka.
Moldova išleido tik 0,34 % BVP ginkluotųjų pajėgų finansavimui.
Pagrindiniai strateginiai dokumentai, apibrėžiantys saugumo politiką, nebuvo atnaujinami ilgą laiką ir net hibridinė Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metais neturėjo įtakos šiam procesui.
Tarp priežasčių – ne tik ypatingo domėjimosi saugumo sfera stoka, bet ir prorusiškų jėgų buvimas valdžioje.
Moldova pagal Konstituciją yra neutrali šalis, todėl visi bandymai skirti daugiau dėmesio ginkluotosioms pajėgoms yra kritikuojami prorusiškų pajėgų nurodant „neutralumą“.
Tačiau neutralumas, kaip matome Švedijos ir Suomijos atveju, visiškai nereiškia karinio saugumo komponento ignoravimo. Hipotetiškai neutralumas turėtų turėti tam tikras garantijas tarptautiniu mastu arba aprūpintų ginkluotųjų pajėgų forma.
Vis dėlto Rusijos politika įrodo, kad Maskvai nesvarbu, ką apie savo statusą galvoja šalis, svarbu ką apie ją galvoja naujai nukaldintas „Petras Didysis“.
Ir visas Moldovos užuominas, kad Rusijos kontingento buvimas Padniestrės regione prieštarauja jo neutraliam statusui, Maskva ignoruoja.
Šiandien Moldovos teritorinio vientisumo ir neutralumo garantas yra Ukrainos ginkluotosios pajėgos, kurios neleidžia Rusijos kariams nutiesti norimo sausumos koridoriaus nuo Donbaso iki Padniestrės.
Mažinant Moldovos gynybinį pajėgumą ne mažiau svarbus vaidmuo tenka visuomenės nuotaikoms. Nepaisant nekontroliuojamo Padniestrės regiono egzistavimo, didžiąja dalimi moldavų nuotaikos nėra karingos. Tai reiškia, kad visi prisimena, jog Pridnestrė yra Moldovos dalis, tačiau jie nesiruošia jos grąžinti jėga.
Be to, pridėkime didelį šalies piliečių nusivylimą Moldovos, kaip valstybės, gyvybingumu. Vienas iš požymių yra padidėjęs Rumunijos pasus turinčių asmenų skaičius ir sąjungininkų nuotaikos. Tai yra, kyla klausimas – ar moldavai, Rusijos agresijos atveju, kovos už tėvynę, kaip ukrainiečiai už Ukrainą. Atskirai kyla klausimų apie Rumuniją.
Žinoma, Rumunija, atsižvelgdama į savo interesus ir giminystę su moldavais galėtų suteikti Moldovai tam tikras saugumo garantijas ir padėti gynybos pajėgumų didinimu.
Tačiau Rumunija yra NATO narė ir yra ribojama tam tikrais susitarimais. Yra galima finansinė pagalba, ginklų tiekimas, „savanoriai“, bet ne tiesioginis dalyvavimas konflikte.
Taigi tokiu atveju Moldova turės pasikliauti tik savimi. Žinoma, būtina atsižvelgti į jos priklausomybę nuo Rusijos (energetika, diaspora, prekių eksportas į Rusijos rinką ir kt.), jau nekalbant apie Padniestrės ir prorusiškų pajėgų buvimą.
