Dažnai, kai Briuseliui reikėdavo sukioti rankas, būtent Vokietija įtikindavo Lenkiją, Vengriją ar kitas šalis dalyvauti „programoje“ ir neišsišokti.
Tačiau daugybė pastarojo meto įvykių sumenkino Berlyno autoritetą ir įtaką Vidurio ir Rytų Europoje ir, svarbiausia, tarp lyderių prie Europos Vadovų Tarybos susitikimo stalo.
Taip nutiko dėl daugybės priežasčių, bet labiausiai dėl ilgametės kanclerės Angelos Merkel pasitraukimo į pensiją praėjusių metų pabaigoje, sudėtingos trijų partijų valdančiosios koalicijos Berlyne sukūrimo ir, ypač, dėl daugybės politikos klaidų ir nenuoseklių pranešimų, susijusių su Rusijos politika ir karu Ukrainoje.
Viso to rezultatas yra ryškus Berlyno įtakos susilpnėjimas ir didesnis kitų šalių noras eiti savo keliu ar net atvirai mesti iššūkį Prancūzijos ir Vokietijos aljansui, kuris ilgą laiką buvo ES galios ir sprendimų priėmimo centras.
„Mums nereikia vokiečių apsaugos, istorija rodo juos esant neteisingoje istorijos pusėje“, – pareiškė diplomatas iš Rytų Europos, turėdamas galvoje ilgametę švelnią Berlyno politiką Maskvos atžvilgiu. „Lenkija parodė gerą vadovavimą Rusijos klausimu: priimdama [Ukrainos] pabėgėlius, laipsniškai atsisakydama dujų. Baltijos šalys vykdo protingą lyderystę. Bulgarija turi naują, patikimesnę vyriausybę. Rumunija yra stabili“, – sakė diplomatas.
Vokietijos įtakos mažėjimas buvo itin ryškus, kai ES valstybių ir vyriausybių vadovai stengėsi susitarti dėl Rusijos naftos embargo ir įveikti atkaklų Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano pasipriešinimą.
Anksčiau, kai V. Orbanas priešindavosi ES pasiūlymams, A. Merkel būdavo raginama jį palenkti. Ar A. Merkel susitarimai su V. Orbanu ir kitais – tiek bloke, tiek už jo ribų – ilgainiui pasitarnavo ES interesams šiuo metu kyla klausimų. Tačiau nebuvo jokių abejonių dėl A. Merkel ir Berlyno įtakos ES.
Šį kartą Vokietija buvo apkaltinta mėginimu siekti pranašumo pasiūlydama netaikyti embargo naftotiekiais tiekiamai naftai. Berlynas ne kartą neigė bet kokį dalyvavimą siūlant išimtį ir galiausiai įsipareigojo iki šių metų pabaigos nutraukti visus Rusijos naftos pirkimus – tai akivaizdus įrodymas, kad jis nieko negaus iš tęsiamo dujotiekio tiekimo.
Tačiau faktas, kad kitos ES šalys narės, įskaitant kai kurias iš Rytų Europos, įtarė Vokietiją tokius dalykus siūlius, tik dar kartą parodo smukusį Berlyno patikimumą partnerių akyse.
Tuo tarpu ankstesnis Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen, buvusios Vokietijos gynybos ministrės ir A. Merkel mokinės, vizitas Budapešte nedavė proveržio priešpriešoje dėl naftos draudimo. Tebesitęsiantis Vengrijos ginčas dėl teisės viršenybės su Europos Komisija kompromisą dėl naftos daro tik dar sunkesnį.
„Scholzas yra tikra problema“, – sakė vienas ES diplomatas. „Jis tiesiog yra merkantiliškas vokietis, o ne kompromisų kūrėjas, toks kokia buvo Merkel. Merkel niekas taip ir nepakeitė“. Diplomatas teigė, kad Scholzą geriausiu atveju būtų galima apibūdinti kaip „Ecofin vaikiną“ – Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos, kurią sudaro nacionalinių finansų ministrai, narys, kurį Scholzas ėjo anksčiau.
„Bet jei atvirai, jis turi vidutinės ar didelės Europos šalies lyderio lygį“, – pridūrė diplomatas. Vienas Vokietijos pareigūnas atmetė tokius teiginius, teigdamas, kad „tai, kad tiek daug šalių kritikuoja, tik parodo, kad Vokietija atlieka pagrindinį vaidmenį“ šiuo sunkiu momentu tarpininkaujant ES lygio kompromisams.
Praeitą savaitę kancleris užsiminė apie savo vyriausybės pastangas prisiimti didesnį Europos saugumo tiekėjo vaidmenį dėl didžiulio 100 mlrd. kariuomenės apginklavimo fondo. „Šis žingsnis visiems daro didelį įspūdį. Galiausiai, sakoma, Vokietija prisiima atsakomybę už saugumą“, – Vokietijos parlamentui pareiškė
Sunkiai žengia aukštyn
Tačiau O. Scholzas, kuris yra buvęs Hamburgo meru, Europos politiniu lyderiu taip lengvai tapti negali. Nors ir stengiasi. Briuselyje jis negali suvaldyti jį su klausimais užpuolusių žurnalistų, o namų fronte sulaukia kritikos iš klimato aktyvistų ir netikėtai pratrūksta.
Nors nė vienas valstybės ar vyriausybės vadovas netapo naująja A. Merkel, Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi, buvęs Europos centrinio banko vadovas, pagarsėjęs tuo, kad pareiškė, jog bankas darys „viską, ko reikės“ per euro zonos krizę, dabar yra lyderis.
Visgi Italija nešasi daugelio dešimtmečių nestabilios politikos ir netinkamo finansinio valdymo bagažą, kuris riboja tarptautinę Italijos įtaką, nesvarbu, kad ir kas būtų jos ministras pirmininkas.
Tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris neseniai buvo perrinktas antrai kadencijai, yra vertinamas kaip nesugebantis atsisakyti savo ego ir didybės, kad galėtų tapti tyliu konsensuso grindžiamos politikos formavimo lyderiu.
Vokietijos įtaka mažėjo jau tada, kai 16 metų trukusi A. Merkel kadencija ėjo į pabaigą. Visgi pirmą kartą ji išryškėjo praėjusių metų birželį, kai ji ir Macronas pasiūlė surengti ES viršūnių susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, tačiau Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos lyderiai tam brutaliai pasipriešino.
Panašu, kad E. Macronas ir A. Merkel ketino neatsilikti nuo JAV prezidento Joe Bideno, kuris anksčiau tą mėnesį Ženevoje surengė savo viršūnių susitikimą su Putinu. Šis susitikimas davė nedaug rezultatų, bet suteikė retą užuominą apie galimai pagerėjusius santykius su Maskva.
Tą kartą ES lyderius Rytų Europos šalys perspėjo, kad Putinas dar nesiėmė jokių konkrečių žingsnių, reaguodamas į J. Bideno bandymus švelninti santykius ir perspėjo, kad pernelyg nuosaikus ES požiūris į autoritarinį Rusijos lyderį gali pakenkti J. Bideno pastangoms sukurti naują geopolitinę pasaulio pusiausvyrą.
Vokiečių ir prancūzų patikimumas jau nukentėjo nuo ilgų, bet nesėkmingų pastangų įgyvendinti Minsko taikos susitarimus.
Putino įsiveržimas į Ukrainą Rytų Europos valstybėms tik dar kartą patvirtino, kad Vokietija padarė didelę istorinę klaidą, ekonominius interesus iškeldama aukščiau saugumo klausimų.
Invazija vyko po kelis mėnesius trukusių Vašingtono įspėjimų, kad karas neišvengiamas, bet į juos Berlynas ir Paryžius atsakė atviru skepticizmu.
Keletas taškų Paryžiui
Tiesa, E. Macronas susilaukė Vidurio ir Rytų Europos pareigūnų pagyrimų už tai, kad daugiau dėmesio skyrė šiam regionui nei jo pirmtakai. Prisiminta ir tai, kad E. Macronas atvirai palaikė Lietuvą diplomatiniame ginče su Kinija.
ES Tarybai pirmininkaujanti Prancūzija taip pat ne kartą siekė greito sankcijų Maskvai priėmimo, o tai yra laikomas dar vienu Prancūzijos santykių su Rytų Europą gerėjimo požymiu.
Visgi tik nedaugelis mano, kad Prancūzijos lyderis yra tikrai patikimas sandorių sudarytojas Europos politikoje – iš dalies dėl to, kad Prancūzijos sistema teikia pirmenybę vykdomajai valdžiai, o ne parlamentinio sutarimo siekimui ir kompromisams. Tai reiškia, kad Prancūzijos prezidentai dažnai nėra pripratę prie derybų, susijusių su koalicijos politika kitose šalyse.
Kai kurias prancūzų idėjas Vidurio ir Rytų europiečiai laiko prieštaringomis ar net pamišusiomis pavyzdžiui, E. Macrono neseniai pateiktą Europos politinės bendrijos pasiūlymą.
Visgi Rytų Europos diplomatai ir pareigūnai vis dar tikisi, kad Berlynas sugrįš – galbūt atgaus patikimumą tarptautiniuose reikaluose padedant užsienio reikalų ministrei Annalenai Baerbock, kuri jiems paliko didesnį įspūdį nei kancleris.
Kai kurie Briuselio pareigūnai mano, kad tik laiko klausimas, kada Berlynas vėl įsitvirtins kaip autoritetingiausia ir įtakingiausia ES sostinė:
„Merkeli prireikė vienerių ar dviejų metų, kad galėtų visiškai kontroliuoti dinamiką Europos Vadovų Taryboje“, – pažymėjo buvęs aukšto rango Komisijos narys.
