Prieš kelias dienas sukarintos pajėgos perėjo iš Ukrainos į Rusiją ir sukėlė didelį ažiotažą, nors kol kas nieko daugiau nenutiko. Rusai, kaip įprasta, dėl įsiveržimo iškart apkaltino „Ukrainos teroristus“ ir „fašistus“.
Galima į tai nekreipti dėmesio, nes viskas, kas išeina iš Kremliaus yra melas. Visgi svarbu paminėti, kad grupės, prisiimančios atsakomybę už atakas, sudarytos iš rusų, kurie pasitraukė iš Vladimiro Putino armijos ir dabar kovoja prieš jį ir už Ukrainą.
Vieni save vadina vadina Rusijos laisvės legionu. Kiti gi – ultranacionalistinis Rusijos savanorių korpusas. Mažai žinoma apie šias anti-Putiniškas sukarintas grupuotes, o konkrečiai, ar jie vykdo įsakymus, ateinančius iš Kyjivo, ar veikia savarankiškai.
Atrodo, kad jie turi tam tikrų sąsajų su Ukrainos „Tarptautiniu legionu“, užsienio savanorių pajėgomis, kurios buvo lyginamos su „tarptautinėmis brigadomis“, kurios kovojo Ispanijos pilietiniame kare prieš generolo Francisco Franco nacionalistus.
Kyjivas savo ruožtu neigia dalyvavęs tarpvalstybiniuose išpuoliuose. Galbūt. Bet atidėkime tai nuošalyje ir užduokime didesnį klausimą: ar būtų strategiškai prasminga pradėti atakas prieš Rusiją – turiu omenyje daryti kažką daugiau nei tik šis susirėmimus?
Kai kurie didžiausi kariški protai istorijoje laimėjo gynybinius karus būtent tokiu būdu. Idėja yra grasinti įsibrovėlio namų bazei, priverčiant jį visiškai arba iš dalies pasitraukti iš pradinės fronto linijos, kad būtų apsaugotas užnugaris. Dideliu mastu tai padarė romėnų vadas Scipionas Afrikietis 210–202 m. prieš Kristų. Hanibalas, baisiausias romėnų priešas, aštuonerius metus terorizavo Italiją savo kartaginiečių pajėgomis. Taigi Scipionas nuvedė romėnų kariuomenę į Iberiją, kad ten užimtų Hanibalo bazes. Po kelerių metų Scipionas persikėlė į Šiaurės Afriką, kad grasintų pačiai Kartaginai. Tik tada Hanibalas paliko Italiją ir skubėjo ginti savo tėvynės. Scipionas jį nugalėjo, o Roma laimėjo karą.
Lygiai taip pat Ukraina galėtų atverti naujus frontus Rusijos viduje. Tada Putinas turėtų ištraukti dalį savo invazinių pajėgų iš Ukrainos ir išsiųsti jas į Rusiją. Tai susilpnintų Rusijos pozicijas Ukrainoje ir padėtų ukrainiečiams atgauti savo teritorijas.
Putinas taip pat pradėtų atrodyti silpnas savo šalyje ir taptų politiškai ar fiziškai pažeidžiamas, galima būtų tikėtis perversmo. Tačiau Ukraina nėra senovės Roma ir Rusija nėra Kartagina, o Putinas tikrai nėra Hanibalas, vienas didžiausių karinių genijų istorijoje, nepaisant jo pralaimėjimo. Strateginė situacija visiškai kitokia.
Pirmasis skirtumas yra tas, kad Putinas, skirtingai nei Hanibalas, turi branduolinių ginklų ir ne kartą grasino juos panaudoti, jei bus įstumtas į kampą. Kol kas pasaulis, įskaitant jo tariamą sąjungininkę Kiniją, įtikino jį, kad branduolinis eskalavimas nebus toleruojamas. Tačiau Rusijos doktrina numato atominių ginklų naudojimą, kai kyla pavojus pačiai Rusijos valstybei. Kadangi Putinas tą valstybę prilygina sau, jis gali nuspręsti, kad nebeturi ko prarasti.
Kitas skirtumas yra tas, kad Ukraina, nors dabar turi labiausiai kovose užgrūdinusią kariuomenę pasaulyje, remiasi nuolatine Vakarų parama. Ji gina savo dangų su amerikietiškomis priešraketinėmis raketomis, pradės kontrataką su vokiečių koviniais tankais ir dar gali dominuoti ore su naikintuvais F-16. Tačiau visa ši pagalba iki šiol buvo grindžiama prielaida, kad Ukraina gina tik savo teritoriją.
Didžiausią baimę Vakaruose kelia tai, kad NATO gali būti įtraukta į karą su Rusija, kuris gali peraugti į Trečiąjį pasaulinį karą. Kai kurios Vakarų šalys – galbūt net JAV po 2024 m. rinkimų – galėtų nustoti remti Ukrainą, jei ji imtųsi puolimo taktikos. Vadinamieji globalūs pietūs, jau atsidūrę ant ribos ir greitu laiku gali atsisukti prieš Ukrainą.
Todėl subtilesnė „scipioniškos“ strategijos versija būtų užpulti Krymą. Tas pusiasalis tarptautinėje teisėje yra Ukrainos teritorija, nors Putinas jį „aneksavo“ 2014 m. (Pernai jis nelegaliai užgrobė dar keturis Ukrainos regionus.) Psichologiškai Putinas ir rusai Krymą laiko savo šalies dalimi, o pasaulis – ne. Taigi tai sąžiningas žaidimas.
Krymo susigrąžinimas kainuotų daug ukrainiečių kraujo. Kyjivas neturi tolimojo nuotolio raketų, oro pajėgų ar amfibijų pajėgų, kad galėtų apeiti Rusijos karius dar dviejuose okupuotuose Ukrainos regionuose – Chersone ir Zaporižėje.
Taigi tektų eiti per tas sritis, kirsti Dnieprą ir frontaliai atakuoti rusus, kurie yra gerai įsitaisę regione. Geresnis būdas būtų tiesiog atskirti Krymą nuo Rusijos tiekimo linijų. Norėdami tai padaryti, ukrainiečiai savo naujais vakarietiškais tankais ir kitais ginklais smogtų per Zaporižę ir į Azovo jūrą, nutraukdami rusų sau ten pastatytą „sausumos tiltą“ tarp Luhansko ir Krymo.
Jei šis puolimas pasiseks, ukrainiečiai ilgainiui Rusijos pozicijas Chersone ir Krymo pusiasalyje gali paversti neapsaugotomis. Jei pasisektų, Putinas tuo metu gali nuspręsti, kad jam jau užtenka, ir nedrąsiai ims kalbėti apie taikos derybas, kažkaip išversdamas savo „specialiąją karinę operaciją“ kaip sėkmę namuose su maksimalia propagandos doze.
Priešingai, jei Putinas patirs karinį spaudimą Rusijoje, jis negalėtų apsimesti nieko laimėjęs. Bet galėtų imti kalbėti, kad štai gina Rusiją nuo priešų.
Taigi ukrainiečiams naudingiau nepulti Rusijos ir neskatinti tokių reidų, kaip matėme prieš kelias dienas. Geriau, kad jie aiškiai parodytų pasauliui, kad jie grynai gina savo šalį. Strategija turi išlikti siekiant laimėti pasaulinį palaikymą ir atgauti kiek įmanoma daugiau Ukrainos.
