Savo istorija su portalu tv3.lt pasidalinusi moteris sako, kad to, ką teko išgyventi, pakaktų sukurti kelių serijų dramą.
Grįždama į dienas, kai vos susipažino su savo būsimu vyru, Ugnė neslėpė, kad tai buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio. Po dviejų pažinties savaičių pradėjusi gyventi su savo išrinktuoju būdama 19-os ji jau sūpavo savo pirmagimę.
Kai dukrelei sukako 2 metai, moteris pajuto, kad vėl laukiasi, tačiau šis nėštumas baigėsi persileidimu.
„Supratau, kad būna visko, reikia bandyti vėl. Deja, taip greitai, kaip tikėjausi, pastoti nebepavyko. Čia ir prasidėjo tikroji drama“, – savo pasakojimą pradėjo Ugnė.
Vis puoselėjo viltį, kad pavyks pastoti pačiai
Moteris teigė, kad pirmuosius dvejus metus, per kuriuos nepavyko pastoti, jautėsi gana ramiai. Trečiaisiais metais pradėjo aktyviau domėtis, svarstė, kad gal jau reikėtų eiti pastikrinti, tačiau vis laukė, nes tikėjosi, kad vis dėlto pavyks pastoti pačiai.
„Tikriausia reikia ir psichologiškai subręsti pirmam vizitui pas gydytoją, kurio metu pasakai: „Man nepavyksta pastoti“. O iki tol dar tenka tai pripažinti sau pačiai. Tai tą išdrįsau padaryti po daugiau nei 3 nevaisingų metų“, – pastebėjo ji.
Apsilankius pas ginekologę atlikti pagrindiniai tyrimai, tačiau, kaip pasakoja Ugnė, nieko blogo rasta nebuvo.
„Skyrė kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kuris atliekamas ligoninėje. Rašydama siuntimą gydytoja įtarė, kad tikriausiai tai ir bus problema, sakė, kad „pravalius“ kiaušintakius pagimdysiu dar 8 vaikus. Tačiau tyrimas parodė, kad mano kiaušintakiai praeinami. Jų „pravalyti“ nereikėjo. Taip laukimo ir vilties kupini prabėgo dar keleri metai“, – prisiminė moteris.
Pradėjo užsiverti nuo aplinkinių
Kadangi tyrimų rezultatai buvo geri, ginekologė užsiminė, kad reikėtų ištirti vyrą.
„Ši misija – tyrimams įkalbėti vyrą – matyt, viena sunkiausių. Tam ruošiausi beveik metus. Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad jei būčiau vyras, niekada nesutikčiau šio tyrimo atlikti. Tai vyriškąjį orumą žeminanti procedūra.
Tie bėgantys metai man buvo labai sunkūs. Aplink vienas po kito gimė giminaičių, draugų vaikai. Pajutau, kad nenoriu būti kompanijose, kuriose yra kūdikis. Nenorėjau, kad aplinkinius glumintų mano nepaaiškinamas jaudulys, ašaros. Situaciją gelbėdavo vyro palaikymas, tačiau pamažu mūsų šeima tarsi užsivėrė nuo aplinkinių.
„Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome dukrą. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje, ar ne – skausmas toks pats“, – sakė U. Vaizgirdaitė.
Kai sužinodavome, kad greitai tuoksis kokie nors pažįstami, mano pirma mintis būdavo – jie greitai turės vaikų. Giliai širdyje džiaugiausi, kai jiems gimdavo gražūs, sveiki kūdikiai, bet kai reikėdavo susiruošti eiti į svečius, aš palūždavau, neidavome niekur. Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome dukrą. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje, ar ne – skausmas toks pats“, – istorija dalinosi Ugnė.
Galiausiai pasiryžusi pasikalbėti apie tai su vyru, jis be kalbų sutiko išsitirti. Tačiau tai palengvėjimo nedavė – spermos tyrimo atsakymas buvo puikus.
Vizitai pas medikus tapo nuolatiniu darbu
Pasak pašnekovės, toliau tęsėsi tyrimai, kurie taip nieko aiškaus ir neparodė: „Buvo spėliojama – gal priežastis hormoninė? Buvo skirtas gydymas hormoniniais vaistais, stimuliuojamos kiaušides. Išaugdavo daug folikulų, tačiau tai nieko nekeitė. Vizitai pas medikus buvo lyg nuolatinis darbas.“
Ginekologei pasiūlius šeimai kreiptis į vaisingumo specialistus Ugnei vėl buvo paskirta daugybę tyrimų.
„Mums rekomendavo pabandyti atlikti inseminaciją. Tas vienaskaita pavartotas procedūros pavadinimas teikė tiek vilties ir nusiraminimo! Tačiau vienaskaitos nepakako. Ginekologai vaistais sunokindavo folikulus, echoskopu nustatydavo jų dydį ir tam tikrą dieną liepdavo susileisti vaistų (vaistus suleisdavo vyras).
Nustatytą ovuliacijos dieną su vyro sperma indelyje atvažiuodavau į kliniką, kur būdavo atliekama ši procedūra. Viena po kitos, su maždaug 6 mėnesių pertraukomis, buvo atliktos 3 inseminacijos. Pastoti nepavyko. Tuo metu vienos inseminacijos kaina buvo 500 eurų, dar šalia echoskopijos, gydytojų konsultacijos, medikamentai folikulams nokinti ir daug kitų papildomų išlaidų“, – sunkius momentus prisiminė ji.
Pašnekovė teigė buvusi pasiryžusi viskam, tad begaliniai vizitai pas gydytojus nevargino, tačiau psichologiškai pakelti nuolatines nesėkmes ir nežinomybę darėsi vis sunkiau.
„Fiziškai jaučiausi stipri, energinga. Tačiau psichologiškai mane labai palauždavo ir alino vis tas pats – neigiamas – rezultatas. Jaučiau kaltę dėl sparčiai senkančių šeimos finansų. Po kelių nesėkmingų bandymų nutariau save prieš procedūras užprogramuoti nesėkmei.
Kai atlikdavo procedūrą, sakydavau sau – tikrai nepasiseks. Galvodavau – jei manysiu, kad nepasiseks, ir taip bus iš tikrųjų, vadinasi, man bus mažiau streso. O jei netyčia pasiseks – tada bus daugiau džiaugsmo mums abiem. Sunku įsivaizduoti, koks stiprus turėjo būti mano vyras, sugebėjęs visas ašaras, nusivylimus, abejones kaskart paversti dar vienu atskaitos tašku ilgame kelyje į tikslą. Už tą stiprybę jaučiu žodžiais nenusakomą dėkingumą“, – pasakojo Ugnė.
Nesėkmingų bandymų kaina – butas
Metai bėgo, atsirado kitų buitinių rūpesčių, tad kuriam laikui šeima tikslo susilaukti dar vieno vaikelio atidėjo.
„Atokvėpio metais ir toliau nesisaugojome, tad visada ruseno mažytė viltis – o gal pavyks pastoti, tačiau stebuklas neįvyko“, – apgailestavo ji.
Tačiau netrukus vėl atnaujino savo žygius pas gydytojus: „Šie pasiūlė pagalbinį apvaisinimą. Įprasta vieno apvaisinimo kaina buvo 5000 eurų, tačiau man jis atsiėjo gerokai brangiau, nes reikėjo didesnių vaistų dozių. Iš viso man buvo atlikti 4 dirbtiniai apvaisinimai. Deja, visi nesėkmingai.“
Pašnekovės teigimu, sudėjus visų keturių apvaisinimų, inseminacijų ir gydymo kainą susidarytų apie 30 tūkst. eurų suma.
„Ne prabangus, bet vis dėlto butas. Gerai, kad visų tų pinigų nereikėjo sumokėti iš karto – jų tiesiog nebūtumėm turėję. Teko atsisakyti daugybės malonumų, kelionių, daiktų. Galima sakyti, dirbome dėl to, kad pastočiau. Kaskart eidama pirkti vaistų, kurie skiriami brandinti kiaušialąstėms, nešdavausi po keletą šimtų eurų.“
Gelbėjosi psichologinės terapijos knygomis
Supratusi, kad medikų pastangos bevaisės, moteris nustojo pas juos lankytis. Ji pasakojo tuo metu atsikvėpusi finansiškai.
„Keliavome po Italiją, Prancūziją, lepinomės Turkijos ir Egipto kurortuose. Tačiau tikros laimės nejautėme. Tačiau užtekdavo pamatyti šeimą su mažais vaikais, ir nuotaika sugesdavo visai dienai. Vyras ramindavo, kad viskas pavyks, tik kiek vėliau.
Ieškodama nusiraminimo sielai, perskaičiau daug psichologinių knygų, itin įstrigo Kanados terapeutės Liz Burbo knyga „Klausykite savo kūno – geriausio jūsų draugo žemėje“. Knygos autorė įsitikinusi, kad ligos ir negalavimai yra psichologinės kilmės, tai organizmo prašymas pakeisti elgesį ir charakterį. Pavyzdžiui, ji aiškino, kad nevaisingumas kankina, nes kyla pasąmoninė baimė, kad nepavyks pastoti, išnešioti, išauginti vaiko.
Visas šios nuostabios autorės knygas rijau iki išnaktų. Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi. Tos psichologinės knygos mane nuramino, jau galėjau ramiai bendrauti su šeimomis, turinčiomis mažų vaikų, drąsiai glaudžiau prie širdies giminaičių ir draugų kūdikius, išmokau džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turiu. Bet tvirtai žinojau, kad pabandyti dar sykį tikrai noriu. Tik kiek vėliau“, – pasakojo Ugnė.
Ruošėsi įsivaikinti
Tačiau vėl grįžti prie bandymų pastoti vis trukdydavo kokios nors aplinkybės šeimoje, darbe, psichologiškai nusiteikti galbūt abejotinos sėkmės procedūroms tapo vis sunkiau. Paūgėjus pirmajai dukrelei moteris pamažu pradėjo jaukintis mintį apie įvaikinimą.
Kaip pasakojo moteris, nors teko sau ne kartą užduoti klausimą, ar tikrai svetimas vaikelis gali tapti savu, mylimu, vis tam ryžosi.
„Man kilo mintis įsivaikinti Rusijoje, juolab kad vyro giminės ten gyvena, dažnai lankosi. Kreipiausi į vienus vaikų namus Rusijoje, net svajojau apie kelis nuotraukose matytus vaikučius. Gavau atsakymą, kad įsivaikinti įmanoma, tačiau tik per įvaikinimo agentūrą.
Deja, Lietuvoje nėra jokios įvaikinimo agentūros, kuri dirbtų su Rusija. Vis tik tarp eilučių išgirdau, kad „jei labai norite įvaikinti, viskas įmanoma“. Tai yra, jei sumokėsi, tada ir pavyks. Taip pat buvo rekomenduota baigti parengiamuosius įtėvių kursus Lietuvoje, gauti pažymėjimus, susitvarkyti dokumentus, išsiimti pažymas, viską išversti į rusų kalbą ir atvykti“, – pasakojo Ugnė.
Pastojo kreipusis į homeopatą
Tačiau viskas pasikeitė, kai įtėvių kursuose susipažino su panašaus likimo moterimi. „Jai gimė dukra gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus taikomų gydymo metodų dėka, o tada ji nusprendė dar vieną vaiką paimti iš vaikų namų, kad dukrai nebūtų liūdna. Jos pavyzdžio įkvėpta, nusprendžiau pas šį gydytoją apsilankyti ir aš.
Tiesą pasakius, gero įvaizdžio jis man nepaliko. Tai – dėl gausybės pacientų pervargęs, aštresnių replikų nestokojantis gydytojas. Jeigu ne jo rezultatai, gyvenime pas jį nesikreipčiau! Tačiau, mėnesį palankiusi įtėvių kursus, bei tuo pačiu paraleliai vartodama homeopatiją, pajutau, kad storėju“, – prisiminė Ugnė.
Po savaitės grįžusi pasiimti praplatinti atneštų rūbų pajuto, kad jie vėl buvo per siauri. Nieko nelaukusi ji nusipirko nėštumo testą ir iškart jį atliko.
„Pamačiau dvi ryškias juosteles. Antroji juostelė, kuri paprastai išryškėja vėliau ir būna blankesnė, išryškėjo pirmoji. Mane apėmė isteriškas juokas. Mačiau kaip nedrąsiai džiaugėsi vyras. Pati dar bijojau džiaugtis, nes testai gali būti klaidingai teigiami. Skubiai užsirašiau pas ginekologę, kuriai beliko nėštumą patvirtinti ir pasveikinti.
Jau būdama nėščia papasakojau tetai nueitą ilgą kelią antrosios mergaitės link ir paklausiau, kodėl po 15 metų pastangų, alinančių procedūrų, dirbtinių apvaisinimų pastojau visiškai to nebesitikėdama, tik homeopatinių žirnelių dėka? Teta susimąstė ir tyliai atsakė: „Vaikui pradėti kartais nepakanka dviejų žmonių. Kartais būna kažkas trečias, ir tai nebūtinai žmogus, tai gali būti ir homeopatija“, – apibendrino ji.
Sulaukia porų, kai tradicinė medicina nebeturi ko pasiūlyti
Moteriai pagelbėjęs gydytojas homeopatas A. Januškevičius portalui tv3.lt teigė, kad į jį kreipiasi tos nevaisingos poros, kurioms klasikinė medicina jau negali padėti.
„Klasikinė medicina nelabai ką gali pasiūlyti, kai yra imuninis nevaisingumas. Kitaip sakant, tai yra, kai moteris ir vyras yra vaisingi, bet kartu negali susilaukti vaikų, kai moters organizmas pradeda atmesti spermatozoidus arba jiems jau susiliejus su kiaušialąste – embrionus. Taigi net ir pasinaudojant pagalbiniu apvaisinimu tokie embrionai yra atmetami.
Būna ir tokių atvejų, kai tokia organizmo reakcija išsivysto jau po pirmo nėštumo, kaip buvo ir šiuo atveju. Tada viskas iki pirmo nėštumo atrodo gerai, bet po to įvyksta hormoninis persitvarkymas ir moters organizmas nebepriima vyro spermatozoidų“, – aiškino gydytojas homeopatas.
Jis teigė, kad susilaukti vaikelio nevaisingoms poroms padeda jau nuo 2006 m. ir visiems, kuriems sutiko padėti, nes matė galintis tą padaryti, rezultatas buvo sėkmingas.
„Patikrinę žmogų su specialiu aparatu, matome, galime padėti ar ne. Jei jau apsiimu gydyti, viskas būna gerai. Bet yra atvejų, kai negalima padėti“, – sakė A. Januškevičius.
Su homeopatija negalima skubėti
Jis pasakojo dirbantis su specialiu aparatu, taikydamas modifikuotą Folio metodą.
„Visų pirma padarome homeopatinį organizmo valymą, kai prijungiami specialūs aparatai, toliau atliekame lazerinę akupunktūrą, kai veikiami biologiškai aktyvūs taškai. Tada ištiriame visą organizmą ląsteliniu lygiu, nustatome silpnąsias jo vietas ir parenkame tokias vaistažoles ir mineralus, kad būtų sužadinti paties organizmo valymosi procesai“, – dėstė homeopatas.
Jo aiškinimu, paskirti papildai tik sustiprina homeopatijos poveikį, o pats gydymas vyksta mažomis žirnelių ir vaistažolių dozėmis: „Yra naudojamos augalų tinktūros, kurios su specialiu aparatu priderinamos prie žmogaus.“
„Kadangi vaisingumo neskauda, kartais žmonės, pavartoję kelis mėnesius tai, ką paskyriau, nusivilia, pradeda galvoti, kad esu šarlatanas, kol pagaliau išlaukia efekto, pavyksta pastoti. Tik tada supranta, kad homeopatija yra veiksmingas nevaisingumo gydymo metodas“, – sakė homeopatas.
Pašnekovo aiškinimu, kiekvienam homeopatinis gydymas parenkamas individualiai.
„Kai kada žmonės skuba ir klausia, ar negalima žirnelių parinkti per 15 minučių. Bet organizmo valymas yra labai svarbus, tad reikia nusiteikti, kad tai bus ilgesnis procesas“, – kalbėjo A. Januškevičius.
Paklaustas, kiek laiko trunka toks gydymas, pašnekovas vėlgi paaiškino, kad viskas individualu – vieniems užtenka poros mėnesių, kitiems reikia ir 2–3, dar kitiems – 1,5 metų.
„Kadangi vaisingumo neskauda, kartais žmonės, pavartoję kelis mėnesius tai, ką paskyriau, nusivilia, pradeda galvoti, kad esu šarlatanas, kol pagaliau išlaukia efekto, pavyksta pastoti. Tik tada supranta, kad homeopatija yra veiksmingas nevaisingumo gydymo metodas“, – tvirtino jis.
Nėra įrodyta, kad homeopatinis gydymas veikia
Apie tokius atvejus, kai poroms dėl aiškių priežasčių nepavyksta susilaukti vaikų, portalas tv3.lt pasiteiravo ir Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centro vadovės doc. dr. Eglės Drejerienės.
Visų pirma ji paaiškino, kad jei atlikus būtinus tyrimus nevaisingumo priežastis nėra nustatoma, tokia pora priskiriama neaiškios kilmės nevaisingumo grupei.
„Tokiu atveju priežastinio gydymo nėra, todėl porai siūlomos medicininės asistuojamosios reprodukcijos technologijos arba pagalbinis apvaisinimas. Šis gydymas leidžia maksimaliai greitai pasiekti laukiamą nėštumą. Pagalbinio apvaisinimo procedūrų atlikimo laikas aptariamas konsultacijų su specialistais metu, pagrindiniai jų taikymą lemiantys veiksniai yra moters amžius ir nevaisingumo trukmė“, – komentavo ji.
Planuojančios šeimą poroms ji prisiminė, kad kuo vyresnė moteris ir kuo ilgesnė vaisingumo sutrikimo trukmė, tuo mažesnė savaiminio nėštumo tikimybė.
„Jaunesnėms nei 35 metų moterims gydymą pagalbiniais būdais būtų racionalu aptarti, kai vaisingumo sutrikimas tęsiasi 2–3 metus, tuo tarpu vyresnės poros pagalbos turėtų pradėti ieškoti anksčiau“, – nurodė gydytoja.
Be kita ko, ji pridūrė, kad net nustačius neaiškios kilmės nevaisingumą porai išlieka savaiminio nėštumo tikimybė iki reprodukcinio amžiaus pabaigos. Tačiau medikė pabrėžė, kad mokslinio pagrindo homeopatinį gydymą vadinti efektyviu nėra.
„Savaiminio nėštumo tikimybė nedidelė – po trijų metų nevaisingumo trukmės siekia apie 5 proc. ciklui, vėliau palaipsniui mažėja. Tikimybė pastoti per mėnesį po 5–8 m. nevaisingumo metų siekia 1–2 proc. ciklui, kartais (kaip turbūt nutiko šį kartą) – ji realizuojasi. Mokslinių tyrimų, grindžiančių homeopatinio gydymo efektyvumą, nėra. Sėkmingas nėštumas greičiausia būtų atsiradęs savaime be homeopatinio (ar kokio kito netradicinio) gydymo“, – nurodė E. Drejerienė.
Kokios dažniausios nevaisingumo priežastys?
Gydytoja paaiškino, kad apskritai nevaisingumą sąlygoja vieno iš partnerių ar abiejų partnerių reprodukcinės sistemos sutrikimai.
„Vien vyrų sveikatos problemos lemia 20–30 proc. nevaisingumo atvejų, vien moterų – 20–35 proc., abiejų partnerių – 25–40 proc. visų vaisingumo sutrikimo atvejų. Iš moteriškųjų priežasčių dažniausi ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių ir pilvaplėvės patologija, sunki endometriozė, gimdos ir gimdos kaklelio ligos.
Vyrų nevaisingumą dažniausiai lemia spermatozoidų formavimosi ir brendimo problemos, dėl kurių pakinta ejakuliato kokybė. 15–20 proc. atvejų nevaisingumą sukelianti priežastis nenustatoma, t. y., kaip minėjau, diagnozuojamas neaiškios kilmės nevaisingumas“, – vardijo Reprodukcinės medicinos centro vadovė.
Pasak jos, be tiesioginių priežasčių svarbūs ir kiti veiksniai, turintys įtakos reprodukcinei sistemai. Vienas svarbiausių – moters amžius.
„Mokslinių tyrimų, grindžiančių homeopatinio gydymo efektyvumą, nėra“, – sakė gydytoja E. Drejerienė.
„Didžiausią reprodukcinį potencialą moterys turi trečiajame gyvenimo dešimtmetyje, nuo 35 metų galimybė susilaukti vaikų dėl mažesnio kiaušidžių rezervo ir blogesnės lytinių ląstelių kokybės sparčiai mažėja.
Vyrams pirmieji ejakuliato kokybės pokyčiai atsiranda apie 40-uosius gyvenimo metus. Sunkiau pastoja nutukusios ar antsvorio turinčios moterys, tai pat tos, kurių kūno masė nepakankama. Nutukusiems vyrams blogesni spermos kokybės rodikliai. Sumažėjęs vaisingumas siejamas su rūkymu bei alkoholio vartojimu. Psichologinis stresas gali pakenkti vaisingumui dėl jo poveikio hormoninei reprodukcinės ašies kontrolei, tačiau mokslinių įrodymų apie tiesioginį streso poveikį vaisingumui trūksta“, – aiškino E. Drejerienė.
Ji pridūrė, kad remiantis tarptautine statistika nevaisingumo problema paliečia 10–15 proc. porų.
Pasak gydytojos, nors pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau žmonių kreipiasi dėl medicininės pagalbos, nevaisingumo paplitimas išlieka stabilus: „Daugumai besikreipiančiųjų vaisingumas sutrikęs dalinai, tik 1–2 proc. porų nevaisingumas yra absoliutus. Manoma, kad Lietuvoje su šia problema susiduria kas šešta septinta pora.“
