Vyras vylėsi, kad vieną dieną jo 27-erių metų sūnus Ruslanas išsaugotame sklype savo šeimai pastatys namą, kur praleis likusį gyvenimą ir tokiu būdu išlaikys glaudų tarpusavio ryšį su tėvais.
Tačiau ši svajonė buvo pasmerkta amžiams. Puoselėta viltis mirė kartu su Ruslanu, kai rusų okupantai, pasak artimųjų ir vietos gyventojų, vieną iš dar penkių civilių tiesiog nužudė Peremohos pašto skyriuje iškart po to, kai kaimo teritorija vasario 28-ąją buvo okupuota rusų kariuomenės. Šio kraupaus įvykio detalės yra minimos Radio Free Europe/Radio Liberty žurnalistinių tyrimų projekte „Schemes“.
Ukrainos valdžios atstovai žudynes Peremohoje tiria kaip galimą rusų okupantų įvykdytą karo nusikaltimą. Šalies pareigūnai, iš dalies remdamiesi „Schemes“ surinkta medžiaga, nustatė du rusų karininkus, kurie okupantams davė nurodymą nužudyti civilius Peremohoje. Įtariamieji yra Maksimas Krasnočiokovas ir Aleksandras Vasiljevas.
S. Kulyk kartu su savo žmona Larysa po skaudžios netekties ir vėl bando kibtis į gyvenimą, tačiau kiekviena diena lydima to paties klausimo: kokia prasmė?
„Mes jau šiek tiek susitaikėme su netektimi, tačiau tai yra neapsakomai sunku, labai sunku, kai turi laidoti savo vaiką“, – Radio Free Europe/Radio LIberty kalbėjo Ruslano mama Larysa, kai ši dėjo gėles ant savo vienintelio sūnaus kapo.
Kuomet rusų okupantai dėl ryžtingo Ukrainos kariuomenės pasipriešinimo buvo priversti atsitraukti iš Peremohos kovo ir balandžio mėnesiais, S. Kulyk kartu su žmona sugrįžo gyventi į savo namus, kur praleido dienas dar prieš prasidedant karinei invazijai vasario 24-ąją. Be to, skaudžią netektį išgyvenusi šeima taip pat vėl pradėjo dirbti. Tačiau atsidavimas kasdienei veiklai, pavyzdžiui, pastangos prižiūrėti sodą ir kaupti maisto produktus savo vaikams, staiga išblėso.
„Kam mums reikia to sodo, jeigu nebetekome sūnaus? Koks tikslas?“ – ašarodama klausė Larysa.
Nušautas ant laiptų
Serhijus ir Larysa be Ruslano taip pat užaugino dar dvi dukras, tačiau jie – viena iš tūkstančio šeimų Ukrainoje, kuri dėl Rusijos pradėto karo, tebesitęsiančio jau daugiau kaip penkis mėnesius be jokių baigties ženklų, prarado savo mylimus žmones.
Jų sūnus Ruslanas ir dar keturi vyrai buvo sušaudyti viename iš Peremohos pašto skyrių. Teigiama, kad kelias savaites po invazijos pradžios, kai rusų kariuomenė okupavo kai kurias šiaurines Ukrainos teritorijas, civilių aukų buvo ir dar daugiau. Nepavykus užimti Kyjivo, rusų kraugeriai, atsitraukdami iš okupuotų Ukrainos teritorijų, paliko įvykdytų mirčių, kankinimų, išprievartavimų, naikinimų visko, kas pasitaikydavo kelyje, ir kitų pasibaisėtinų įvykių pėdsakus.
Peremohos kaimelis, ukrainiečių kalboje reiškiantis pergalę, taip buvo pavadintas, siekiant pažymėti sąjungininkų triumfą prieš nacistinę Vokietiją Antrojo pasaulinio karo metais. Ši vietovė yra viena iš daugelio miestų, miestelių ir kaimų Kyjivo bei Černihovo regionuose, į kurią iš šiaurinių teritorijų rusų okupantai įsiveržė pirmosiomis karinės invazijos dienomis.
Vasario 28 dienos vakarą, kai rusų kariai įžengė į Peremohą, Serhijus ir Ruslanas keliavo link pašto skyriaus. Jie buvo vieni iš tų kaimelio vyrų, kurie tarpusavyje diskutavo, kaip apginti savo teritoriją nuo okupantų, kur iš viso gyvena 1,1 tūkst. žmonių.
Keletas vyrų tą dieną nusprendė susitikti būtent pašto skyriuje, kur čia dirbo vienas iš kaimo gyventojų. Pagrindinis jų tikslas buvo – aptarti tolimesnius žingsnius, kurių būtų griebiamasi prieš okupantus.
S. Kulyk „Schemes“ tyrimą atliekantiems žurnalistams pasakojo, kad jis tuo metu buvo įsitikinęs, jog rusų šarvuočių kolona važiuos per Peremohos kaimelį link Rusanivos, esančios už 7 kilometrų į vakarus.
Serhijus vylėsi, kad rusai patirs didelį Ukrainos kariuomenės spaudimą Rusanivos teritorijoje, tad vėliau, okupantams atsitraukiant atgal, Peremohos gynėjai galėtų pabandyti šarvuočius perimti su Molotovo kokteiliais.
Visgi šarvuočių kolona pirmiausiai sustojo Peremohoje, o rusų okupantai, nieko nelaukdami, pradėjo ieškoti asmenų, ypač vyrų, kurie yra vietos policininkai, atsakingi už gyvenvietės saugumą, ar bando bet kokiu kitu būdu padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Peremohos gyventoja Olena Palivoda sakė tą vakarą perspėjusi savo vyrą Oleksandrą, kad šis nekeliautų susitikti su vietos gynėjų grupe pašto skyriuje, kadangi tai, jos teigimu, yra per daug pavojinga.
Olena savo vyrui sakė, kad užpulti vieną Rusijos karinę mašiną Molotovo kokteiliais yra viena, tačiau situacija yra gerokai pasikeičia, kai tenka susidurti su visa šarvuota kolona.
„Mes apginsime kaimą“, – savo žmonai tepasakė Oleksandras.
O. Palivoda mano, kad jos sutuoktinio ir kitų vyrų norą griebtis ginklų prieš rusus įkvėpė ukrainiečių herojiškas pasipriešinimas okupantams per pirmąsias 4 karines invazijos dienas.
Tačiau, kad ir kokį planą jie norėjo įgyvendinti, realybėje to taip ir nepavyko pasiekti, mat rusų okupantai sužinojo apie jų susitikimą pašto skyriuje. Manoma, kad rusus apie tai informuoti galėjo vienas iš grupėje buvusių vyrų arba kaimo gyventojas, kurį tardė rusų kariai.
Paskutinė Ruslano žinutė
Nužudyto vyro tėtis Serhijus pasakoja, kad tą dieną jiedu su Ruslanu beveik pasiekė sutartą susitikimo vietą, kai staiga pamatė ta pačia kryptimi važiuojančius rusų kariuomenės šarvuočius. Serhijus, nieko nelaukęs, perlipo tvorą ir, manydamas, kad iš paskos taip pat bėga ir jo sūnus, pašaukė Ruslaną. Tačiau Serhijus atsitokėjo tik vėliau, o tada suprato, kad Ruslanas su kitais vyrais nusprendė pasislėpti pašto skyriaus rūsyje.
„Mama, jie mus beveik surado“, – tą vakarą, 21:50 val., žinutę išsiuntė Ruslanas. Deja, tai buvo paskutinis vyro pranešimas, kurį išvydo jo tėvai.
Tuo metu į diskusiją su kitais vyrais lemtingą dieną skubėjęs Andrijus „Schemes“ tyrimą atliekantiems asmenims pasakojo, kad jį netoli kaimo tarybos pastato pagrobė Rusijos kariuomenė, o vėliau smarkiai atitalžė. Pasak vyro, rusų kariai jį pradėjo tardyti, atėmė telefoną, o po kurio laiko, skaudžiai sugriebę už nugaros, jėga nuvilko į pašto skyrių, kur čia Andrijus buvo tardomas dar kartą. Toje pat patalpoje buvo tardomi ir dar du vyrai.
Andrijus atvirauja ir sako, kad rusų kariai dviems tardomiems vyriškiams nurodė eiti į rūsį, tačiau, kai jie nusisuko ir žengė pirmuosius žingsnius laiptų link, okupantai juos nušovė.
„Prieš mano akis juos tiesiog nušovė ir įmetė į rūsį“, – sakė Andrijus, kuris nepanoro atskleisti savo pavardės.
Kiek vėliau vyriškis suprato, kad rusų kariai pašto pastate jau buvo nužudę dar tris vyrus, kurių kūnai gulėjo rūsyje, okupantams siekiant, kad aukos nebūtų pastebėtos.
Keturi Andrijaus vaikystės draugai, įskaitant Ruslaną Kulyk, buvo nužudyti.
O. Palivodas, kuris gyventi į Peremohą persikėlė prieš trejus metus, tapo penktąja auka.
Dabar iš pašto, stovėjusio Peremohoje, liko tik griuvėsiai. Andrijus sako, kad tokiu būdu rusų okupantai bandė nuslėpti įvykdytų kraupių žudynių įrodymus.
Nuo invazijos pradžios, Rusijos karinės pajėgos kaskart taikėsi į ukrainiečius vyrus, kurie vėliau buvo tardomi, mušami, o kai kuriais atvejais ir nužudomi juos kaltinant, jog jie padėjo Ukrainos kariuomenei.
Namui taupė 10 metų
Civiliai, kurie staiga nusprendžia į rankas paimti ginklą ir pasipriešinti okupantams, kaip tai ir ruošėsi padaryti ir Ruslanas bei kiti nužudyti vyrai, pagal tarptautinę teisę turi būti apsaugomi nuo smurto, kuomet yra paimami į nelaisvę.
Rusų kariuomenės įvykdytos žudynės Peremohos pašto skyriuje, kaip ir daugelis kitų atliktų neteisėtų veiksmų Ukrainos teritorijoje, jau įrodyti arba okupantams pareikšti įtarimai. Kiekvienas kraupus įvykis, kurį įvykdė okupantai, yra tiriami kaip karo nusikaltimai.
Nors dalis įtariamųjų, kurie įvykdė kraupias žudynes, šiuo metu yra paimti į nelaisvę, daugelis okupantų, įskaitant du rusų majorus, kurie, liudininkų teigimu, įsakė nužudyti civilius Peremohos pašto skyriuje, arba jau žuvo mūšio lauke, arba vis dar yra karo fronte, o galbūt sugrįžo atgal į Rusiją.
Dabar ne tik Serhijus bei Larysa, bet ir kiti artimų žmonių netekę gyventojai sunkiai susitaiko su tuo, kad prieš 5 mėnesius Peremohoje rusų okupantai įvykdė kraupias žudynes.
O. Palivoda savo ruožtu kartu su sūnumi paliko Peremohą po to, kai jos vyrą nužudė rusų kariškiai, tačiau galiausiai vėl sugrįžo atgal į šią gyvenvietę.
Sutuoktinių pora liejo prakaitą visą dešimtmetį tam, kad sutaupytų pinigų ir Peremohoje nusipirktų nuosavą namą. Dėl šios priežasties, šalia kitų atliekamų darbų, O. Palidova kartu su savo vyru augino braškes, avietes bei daržoves ir jas vėliau parduodavo.
„Mums tai buvo laimingiausia diena mūsų gyvenime. Tai buvo mūsų pilis“, – tąkart kalbėjo Olena, kai nusipirko naująjį namą Peremohoje.
