Erdoganas ilgai išlaikė valdžią, pasirodė esąs įgudęs politikas ir vadovavo triumfuojančių infrastruktūros projektų statybai, įskaitant didžiulius tiltus, milžiniškus oro uostus, greituosius geležinkelius, taip pat ir 1100 kambarių rūmus sau. Bet ar tai gali išgydyti jį nuo to, ką kai kas vadina „Atatiurko pavydu“?
Ar Erdogano palikimas gali užtemti Turkijos išsivadavimo herojaus palikimą? Ir kiek tai susiję su Atatiurko geležinio sekuliarizmo vizija ir Erdogano troškimu iš naujo priimti savo tautos šaknis islame?
Į šiuos klausimus sekmadienį iš esmės atsakys Turkijos rinkėjai, ar laimės Erdogano ir jo Teisingumo ir plėtros partija, ar pasaulietiškesnė šešių partijų koalicija, vadovaujama Kemalio Kılıcdarogu – buvusio biurokrato ir partijos lyderio.
O išrinktasis būsimasis vadovas taip pat įgis galią apibrėžti šimtmečio minėjimas toną, kuris vyks po penkių mėnesių. Šiame artėjančiame šimtmečių mūšyje, nors Erdogano didieji projektai yra daugeliui gerai žinomi– iš dalies dėl to, kad jis dažnai apie juos trimituoja – pamirštama, kaip jie lyginami su ta kelione, kurią jaunoji Turkijos respublika nuėjo vadovaujant Atatiurkui.
Žinoma, bet kam būtų sunku prilygti ankstyvajai Atatiurko karjerai. Būdamas aukšto rango karininkas, vėliau vyriausiasis vadas, jis drąsiai ir išskirtinai vadovavo daugeliui frontų, kuriuose britų, prancūzų, italų, rusų ir graikų kariuomenė 1908–1923 m. smogė Osmanų imperijai, pradedant nuo Libijos ir einant į Galipolį, Rytų Turkiją, Palestiną ir Siriją.
Nepaisydamas pavojų, Atatiurkas užantspaudavo savo didvyrišką reputaciją vidaus scenoje po 1919 m., kai baigėsi Pirmasis pasaulinis karas ir prasidėjo imperijų aižėjimo laikas. Jis organizavo ir vadovo pasipriešinimui bei kovai su vidiniais ir išoriniais varžovais, kurie siekė suskaldyti šalį ir padaryti ją užsienio šalių protektoratu.
Būtent geležinė Atatiurko valia privertė didžiąsias valstybes pripažinti naująją Turkijos Respubliką 1923 m. Lozanos sutartimi, nubrėžiant Turkijos sienas – net ir nesutariant dėl kai kurių detalių – ir jų laikytis.
Pirmasis iššūkis, su kuriuo susidūrė Atatiurkas po respublikos įkūrimo, buvo traumuoti, nuskurdę gyventojai. Graikai ir armėnai, kurie dažnai sudarė daugumą Osmanų miestų, buvo priversti palikti Mažąją Aziją dėl karų, gyventojų mainų ir siaubingų žudynių. O į jų vietą atėjo turkų musulmonai, išvaryti iš savo buvusių namų prarastose imperijos provincijose.
Norėdamas atgaivinti šalį, Atatiurkas sukūrė naują kultūrą šiems naujiems žmonėms, ypač tiems, kuriems tai buvo nauja žemė. Taip kažkada sultono kalifo valdoma imperija tapo respublika su nominalia rinkimų sistema, pereita prie lotyniško rašto, Islamas buvo pažemintas iš pagrindinio nacionalinės tapatybės šaltinio, o Stambulo bizantiškoji Aya Sofia katedra – šimtmečius buvusi Osmanų mečete, simboliškai buvo paversta muziejumi.
Kai turkai išmoko prarastų armėnų ir graikų viduriniosios klasės miesto amatus, Atatiurkas taip pat pastūmėjo juos į industrializacijos procesą. Tačiau pažanga buvo lėta – iš dalies dėl to, kad istorija ir 1930-ųjų politinės mados vertino sunkią armijos ranką, valstybės kontrolę ir nacionalinį suverenitetą, o pagrindiniai šalies eksporto produktai išliko lazdyno riešutai ir džiovintos figos.
Kalbant apie europėjimą, kuris tuo metu buvo laikomas modernizmo sinonimu, tai viskas vyko greitai, daug greičiau nei buvo manoma. Jo vyriausybė priėmė Šveicarijos šeimos kodekso atitikmenį, taip pat Vokietijos komercinį kodeksą, prasiskolino Italijos baudžiamąjį kodeksą ir Prancūzijos civilinio kodekso kopiją.
Tačiau atsiskyrimas su praeitimi buvo skausmingas ir nepaliko daugeliui islamo tradicijų puoselėtojų. Tradicijų labiausiai laikėsi anatoliečiai – konservatyvūs, pamaldūs Mažosios Azijos kaimo gyventojai, kurie nebuvo priversti kraustytis, liko gyventi savo namuose ir toliau gyveno ir tikėjo taip, kaip buvo pratę.
Po 1950 m., į miestus ėmė plūsti nauja, bet konservatyvoka karta, tie, kuriuos galima vadinti Erdogano politiniais mentoriais, o vėliau atvyko ir pats Erdoganas. Vyko Turkijos „atsivėrimas“, kuris vėliau padėjo pagrindą daugeliui ųios šalies tarptautinės sėkmės istorijų: Europos rinkas užkariavusių prekių ženklų kontraktų sudarymas ir gamyba, plati Turkijos filmų, muzikos ir televizijos sėkmė regione ir nepaprastas „Turkish Airlines“ pakilimas. Ir Erdogano valdžia buvo pastatyta ant viso to, kas buvo sukurta jau anksčiau.
Erdoganas yra futbolininkas-mėgėjas, charizmatiškas politikas ir buvęs aktyvus bei efektyvus Stambulo meras, paveldėjęs stojimo į ES procesą, kurį pradėjo jo pirmtakai, kurie taip pat sėkmingai stabilizavo 9-ojo dešimtmečio chaoso nusiaubtą ekonomiką.
Jis pastūmėjo į priekį Özalo pastangas atiduoti visą pagarbą religiniams konservatoriams ir suteikė dar didesnį prioritetą santykiams su islamo valstybėmis, ypač buvusiomis Osmanų teritorijoje.
Erdogano Turkijos amžius, paskelbtas pernai, tęsia šį ilgalaikį, numanomą iššūkį Atatiurko primestam vakarietiškumui ir siaurai turkiškumo idėjai. Aya Sofia vėl pašventinimas mečete, o idėja, kad valstybės tarnautojai privalo dalyvauti penktadienio pamaldose – grįžo į kasdienybę.
Tačiau dėl tokių staigių pokyčių sunku kalbėti apie nuoseklią Erdogano Turkijos viziją, kuri atitiktų Atatiurko kemalistinę ideologiją. Autoritarizmas vėl įsigali, ekonominiai klaidos reiškia, kad Turkijos lira, palyginti su praėjusiu dešimtmečiu, nukrito iki dešimtosios vertės, metinė infliacija viršija 43 procentus, o vidiniai konfliktai neleidžia atsipūsti. Stojimo į ES procesas įstrigo, kaimynai musulmonai įrodė, kad nesidomi ir nenori klausyti „vyresniojo brolio neoosmano“, o išoriniai konfliktai ir toliau verda.
Erdogano, kaip lyderio, energija taip pat nebuvo sutelkta į aiškius politinius tikslus. Jis pradėjo derybas su Kurdistano darbininkų partijos maištininkais, vėliau juos bandė naikinti, jis susipyko su nuosavomis ginkluotomis pajėgomis, šios bandė jį nuversti.
Erdoganas į Turkiją įsileido 3,5 mln. Sirijos pabėgėlių, o paskui sukūrė Turkijos armijos kontroliuojamas zonas prie Sirijos sienos, kad galėtų juos repatrijuoti. Jis palaikė derybas dėl Kipro padalijimo nutraukimo, o paskui pasiuntė karo laivus grasinti dujų paieškos laivams prie Kipro graikų valdomos salos dalies.
Ir nė vienas iš šių konfliktų nebuvo išspręstas. Vis dėlto ne dėl viso to kaltas Erdoganas – pavyzdžiui, ES kalta dėl dvigubų standartų, klaidinančių pažadų dėl vizų ir rimtų klaidų dėl Kipro.
Tačiau tai reiškia, kad praėjus 100 metų po to, kai paskutinis Osmanų sultonas pabėgo iš sostinės britų mūšio laivu, mažai kas įsivaizduoja, jog Atatiurko amžius greitai baigsis.
Winstonas Churchillis, buvęs jo varžovas ir Didžiosios Britanijos lyderis po 1915 m. atakos Galipolyje, Atatiurką laikė „šiuolaikinės Turkijos didvyriu, čempionu ir tėvu“. Tuo tarpu Azerbaidžano ir Kazachstano lyderiai įkūrėjai jį aiškiai nurodė kaip savo įkvėpėją.
Ir galima drąsiai teigti, kad artimiausioje ateityje būtent Atatiurko atvaizdas išliks ant kiekvienos Turkijos monetos, banknoto ir biuro sienos.
