2017 metais Turkija, viso NATO bloko nustebimui, nusprendė įsigyti rusišką raketų sistemą. Ji ne kartą atakavo tą pačią kurdų kariuomenę, kurią Sirijoje rėmė JAV. Ir iki šiol Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas vis dar reguliariai kalbasi su Vladimiru Putinu. Turkija taip pat kelis mėnesius neleido Suomijai prisijungti prie aljanso, net kai netoliese vyko karas.
Privačiai kai kurie pareigūnai nerimauja dėl Turkijos obstrukcinio požiūrio, į Rusiją įtraukiančios užsienio politikos ir demokratinio atsilikimo. Simboliniu žingsniu Baltieji rūmai nekvietė Turkijos pareigūnų į savo aukščiausiojo lygio susitikimą už demokratiją. O kai kurie stebėtojai atvirai stebisi, kaip Turkija, NATO narė nuo 1952 m., net tinka Vakarų gynybos klubui.
Tačiau NATO pareigūnai ir sąjungininkai neparodė noro imtis šio klausimo. Jie tvirtina, kad NATO ir Turkija yra įspraustos į abipusio patogumo santuoką, o sąjungininkės, kaip ir daugelį metų, tereikia sugalvoti, kaip tai padaryti. Jie pažymi, kad Turkija turi antrą pagal dydį NATO kariuomenę. Jie aktyviai prisideda prie aljanso misijų ir operacijų, o tą nebūtinai daro visi NATO nariai.
Ir kritiškai kalbant, turkai sėdi ant didžiausio geopolitinio nekilnojamojo turto tarp Juodosios ir Viduržemio jūros ir kontroliuoja vandens kelius. Turkijos ryšiai su Rusija netgi gali tapti naudingi, mat jei gali tarpininkauti taikos derybose su Ukraina.
„Turkija yra svarbi NATO sąjungininkė – dėl daugelio priežasčių“, – interviu Politico sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Turkija turi tai, kas NATO – gyvybiškai svarbu: geografinę padėtį, jie kovoja su „Islamo valstybe“, remia Ukrainą, prisideda prie pasaulio grūdų srauto palaikymo. „Jie uždarė Bosforo sąsiaurį karinių jūrų pajėgų laivams“, – pridūrė NATO generalinis sekretorius. Toks žingsnis sumažino Rusijos galimybes sustiprinti savo buvimą Juodojoje jūroje ir aplink Krymą.
NATO, kitaip tariant, reikia Turkijos. Nors ji ir kelia galvos skausmus. Todėl NATO yra pasirengusi daryti kompromisus ir sumenkinti nesutarimus, kad išlaikytų Turkiją, parodydama, kokią vertę aljansas teikia harmonijai destabilizuojančiame pasaulyje. O Turkija savo ruožtu taip pat nori likti aljanse, net jei ir reguliariai sukčiauja. Turkijai reikia NATO apsaugos garantijų, nes šaliai gali kelti pavojų tokios kaimynės, kaip Iranas ir Rusija.
„Turkija suteikia NATO saugumo pagalvę“, – sakė Sinanas Ülgenas, „Carnegie Europe“ vyresnysis bendradarbis. O NATO suteikia Turkijai saugumo skėtį. Europos diplomatas buvo dar atviresnis: „Žinoma, Turkijai reikia NATO“, – sakė pavardės nenorėjęs atskleisti diplomatas.
Tačiau, pridūrė diplomatas, tai taip pat yra „dramblys kambaryje“. Turkijos užsienio politika išskiria iš daugelio NATO sąjungininkių. Šalis pasmerkė Rusijos invaziją ir suteikė pagalbą Ukrainai, tačiau taip pat atsisako sankcijų pramonei, kuri kursto Maskvos karą. Ir nuo karo pradžios R. T. Erdoğanas kelis kartus asmeniškai susitiko su Putinu, be įprastų jų pokalbių telefonu. Jis netgi apkaltino Vakarus provokuojant Rusiją.
Turkija, pasak aukšto rango diplomato siekia pragmatiškai ir maksimaliai viską subalansuoti ir taip padidintų savo interesus“. Tačiau Turkijos pareigūnai savo šalį vertina kaip derybininką. Jų nuomone, Turkija yra NATO sąjungininkė, kuri gali prisiimti tiltų tiesimo vaidmenį, daryti dalykus, kuriuos Vakarų sostinėms atlikti sunku.
„Nepaisant stiprių nesutarimų tam tikrais klausimais, mes turime funkcionalų komunikacijos kanalą su Rusija“, – sakė vienas Turkijos pareigūnas, kuris norėjo likti anonimiškas, nes neturėjo teisės kalbėti viešai.
Pareigūnas pažymėjo, kad Turkija padėjo tarpininkauti subtiliam Rusijos ir Ukrainos susitarimui, kad per Juodąją jūrą būtų išgabenti grūdai. Susitarimas „užkirto kelią naujai maisto krizei“, pabrėžė pareigūnas ir pridūrė, kad Turkija taip pat aktyviai dalyvauja Rusijos ir Ukrainos kalinių mainuose.
Kitas kalbintas Turkijos pareigūnas tvirtino, kad „niekas negali pagrįstai teigti, kad esame aljanso nuošalyje“, tačiau sakė, kad „yra sąjungininkų, kurie nejautrūs mūsų gyvybiniams ir egzistenciniams saugumo reikalavimams“.
Nepriklausomai nuo to, ar Turkija laikoma ardytoja, ar pagalbininke, ji sugebėjo atlikti savo vaidmenį NATO, konsensuso pagrindu veikiančioje organizacijoje ir netgi laimėti nuolaidų bei įtakos.
2010 m. aljansas paskyrė Turkijos valstybės tarnautoją gynybos politikos ir planavimo generalinio sekretoriaus padėjėju. NATO dokumentuose nuolat pabrėžiama teroro grėsmė Aljansui – linktelėjimas į Ankaros susirūpinimą. Daugelis kitų sąjungininkų „nenorėtų būti izoliuoti ir nenorėtų būti blogiukais“, sakė buvęs aukštas NATO pareigūnas Jamie Shea. Tačiau Turkija „neprieštarauja“, pridūrė jis – tai „Turkijai suteikia didžiulį svertą ir didžiulę galią“.
Švedijos gambitas
Ankaros pasiryžimas išsišokti yra akivaizdus, nes dabar ji įkaite laiko Švedijos siekį tapti NATO nare. Suomija ir Švedija kartu pateikė paraiškas dėl narystės NATO 2022 m. gegužę. Tačiau Ankara išreiškė susirūpinimą dėl šalių paramos kurdų grupuotėms ir ginklų eksporto apribojimų.
Birželį visos trys šalys pasirašė susitarimą, įpareigojantį Suomiją ir Švediją sugriežtinti kovos su terorizmu įstatymus, išnagrinėti Turkijos ekstradicijos prašymus įtariamiesiems terorizmu ir sutramdyti Kurdistano darbininkų partiją (PKK), kovojančią su Turkijos valdžia.
Tačiau bėgant mėnesiams ir NATO pareigūnams pradėjus tvirtinti, kad abi šalys susitarė, Turkija nenusileido – tvirtino, kad pažanga nepakankama. Ekspertai teigia, kad delsimas iš dalies susijęs su vidaus politika – gegužę Turkijoje vyks rinkimai, o įtampa su Stokholmu paaštrėjo po Korano deginimo per protestą šiais metais. Jie pridūrė, kad Turkija taip pat tikriausiai bando spausti Jungtines Valstijas dėl F-16 reaktyvinių lėktuvų eksporto.
Anksčiau šį mėnesį R.T.Erdoganas pagaliau pareiškė, kad jo šalis žengs į priekį su Suomijos ratifikavimu, bet paliks Švediją kyboti nežinioje, bent jau kol kas.
„Turkų idėja padalinti narystę ir pritarti Suomijai buvo labai protinga“, – sakė Brukingso instituto bendradarbis Aslı Aydıntaşbaş, besispecializuojantis Turkijos vidaus ir užsienio politikoje.
Turkijai galimai norėjo įrodyti, kad jų pasipriešinimas Švedijai vyksta ne Rusijos prašymu, bet susijęs su pačios Turkijos interesais ir reikalavimais. NATO spėliojama, kad Turkijos parlamentas gali pritarti Švedijos pasiūlymui po šalies rinkimų. Vakarų pareigūnai ir ekspertai teigia, kad Ankara nėra suinteresuota vilkti savo kojas amžinai. Ir Vengrija, kuri taip pat dar turi patvirtinti Švedijos narystę, vargu ar blokuos stojimą pati.
Viešai NATO pareigūnai pabrėžė, kad Turkija turi pagrįstų rūpesčių, tačiau Švedija ir Suomija padarė savo namų darbus ir nusipelno pritarimo. Tačiau privačiai kai kurie pareigūnai išreiškė susierzinimą – ir ne tik dėl Turkijos vadovybės laikysenos.
Stoltenbergo „nuraminimo politika R. Erdoğanui žlugo“, sakė Europos diplomatas. Tačiau NATO vadovas tvirtina, kad Aljansas turi atsižvelgti į Turkijos susirūpinimą ir vis dar tikisi, kad Švedija galėtų tapti nare po Turkijoje gegužę planuojamų rinkimų ir prieš kasmetinį aljanso viršūnių susitikimą liepos 11 d.
Tuo tarpu Turkijos pareigūnai teigia, kad jų rezultatai rodo, kad jie palaiko NATO plėtrą. „Kai pamatysime, kaip Švedija vykdo savo įsipareigojimus, pradėsime ratifikavimo procesą, kaip ir su Suomija“.
Ir yra jausmas, kad nepaisant nuogąstavimų dėl Ankaros elgesio, jos beprotiška užsienio politika gali praversti.
Taikos derybos tarp Ukrainos ir Rusijos „šiuo metu neplanuojamos“, sakė buvęs aukštas NATO pareigūnas. „Bet kai jie grįš prie stalo, kas bus tarpininkas? Ar tai bus Kinija ar Turkija? Aš dėčiau savo pinigus už Turkiją“.
