Portalas tv3.lt kviečia susipažinti, kas yra toji plačiai diskutuojama Stambulo konvencija ir kodėl visuomenėje ji priimama taip skandalingai.
Tikrasis Stambulo konvencijos pavadinimas – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo.
Šis dokumentas įpareigoja valstybes užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, už jį bausti ir jį panaikinti. Paprasčiau tariant, konvencija saugo moteris nuo visų formų smurto prieš jas.
Plačiau vartojamą pavadinimą „Stambulo konvencija“ dokumentas gavo dėl to, kad jis pirmą kartą pasirašytas 2011 m. gegužės 11 dieną Turkijos mieste Stambule.
Kas rašoma konvencijoje?
Dokumente įvardijami įvairūs smurtiniai veiksmai, kurių aukomis tampa moterys. Tai – persekiojimas, seksualinis priekabiavimas, seksualinis smurtas, išžaginimas, fizinis ir psichologinis smurtas (įskaitant intymaus partnerio), priverstinė santuoka, priverstinė sterilizacija, moterų lyties organų žalojimas, prievartinis abortas.
Konvencija paremta nuostata, kad smurtas prieš moteris yra smurtas lyties pagrindu – kad smurtas naudojamas išlaikyti vyrų galią ir kontrolę, kad jis yra vykdomas prieš moteris, nes jos yra moterys.
Tiesa, čia pat konvencijos šalys yra skatinamos sukurtą apsauginę sistemą taikyti ir vyrams, kurie patiria smurtą šeimoje.
Kodėl kyla konfliktas visuomenėje?
Dokumente anglų kalba vartojamas žodis „gender“, kuriam nėra tikslaus lietuviško vertimo. Lietuvių kalboje žodis „lytis“ naudojamas versti ir angliškąjį „gender“ (socialinę lytį) ir „sex“ (biologinę lytį).
Pagal Stambulo konvenciją „socialinė lytis“ ir „biologinė lytis“ yra dvi skirtingos sąvokos. Konvencijoje terminas „socialinė lytis“ yra apibrėžiamas kaip „socialinės patirties sąlygoti vaidmenys, elgesys, veikla ir savybės, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“.
Būtent ši sąvoka ir atsidūrė debatų centre, o konvencijos ratifikavimas Lietuvoje įstrigo jau aštuonerius metus.
Lietuvos vyskupų konferencija ir kiti kritikai teigia, kad dėl Stambulo konvencijos Lietuvai esą gali tekti keisti lyties sampratą ir diegti nepriimtinas nuostatas apie homoseksualumą.
Kai kurie konservatyvių pažiūrų parlamentarai sako, kad konvencija įneštų painiavos į įstatyminę bazę ir pakenktų šeimos politikos įgyvendinimui.
Klaidingos interpretacijos
Štai 2017 m. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas tvirtino, kad „iš tiesų tokia konvencija gali kenkti didelės visuomenės dalies žmogiškajam orumui“.
O štai Seimo narys Mindaugas Puidokas tvirtina, kad „tokius įsipareigojimus prisiėmusi šalis privalo užtikrinti nediskriminavimą dėl lyties tapatybės ir transseksualius asmenis laikyti esant jų įsivaizduojamos lyties. Kitais žodžiais tariant, tai – faktinis lyties keitimo įteisinimas“.
Čia pat jis priduria: „įmanoma ir interpretacija, jog tuo būtų skatinami priešingos lyties drabužiai, aksesuarai, eksperimentavimas su savo lyties tapatybe“.
Galiausiai pernai prieš Seimo rinkimus M. Puidokas LRT debatuose viešai pareiškė: „Ir mes tada turėtumėme į savo švietimo sistemą įtraukti tokius dalykus, kaip pasakas apie dviejų princų meilę ir kad mūsų vaikai tiek darželiuose, tiek pradinėse klasėse turėtų būti ugdomi ta dvasia ir kad dėl to atsirastų įteisinimas tos pačios lyties asmenų santuokų, įvaikinimas iš to išplaukiantis atsirastų“.
Vis dėlto šie politikų teiginiai yra klaidingi. Konvencijoje įtvirtintas valstybių įsipareigojimas keisti visuomenės požiūrį ir kovoti su lyčių stereotipais, dėl kurių toleruojamas smurtas prieš moteris. Tačiau niekur neminima, kad vaikams mokyklose esą reikės skaityti pasakas apie du princus.
Iš tiesų konvencija visiškai neįpareigoja mokyklose mokyti apie seksualinę orientaciją. Dokumente reikalaujama, kad šalys imtųsi pokyčių, kad būtų panaikinti papročiai, tradicijos ir kitos praktikos, kurios grindžiamos moterų menkavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis.
Pavyzdžiui, nuo vaikystės skatinama nusikratyti įsivaizdavimo, kad tik moterys yra namų šeimininkės ar tik jos prižiūri vaikus, arba tik vyrai privalo išlaikyti šeimą, nes jie yra „šeimos galva“.
Taip pat dažnai viešojoje erdvėje girdima, kad konvencijos įteisinimas reikštų tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą. Tiesa ta, kad ši tema niekaip nepatenka į konvencijos taikymo sritį.
Galiausiai, mitas ir tai, kad konvencija esą įpareigoja valstybes pripažinti trečiąją lytį pagal vidaus įstatymus. Konvencija nereikalauja, kad šalys priskirtų konkretų teisinį statusą tarplyčiams ir translyčiams asmenims. Konvencijoje nėra naudojami šie terminai, taip pat nėra jokių turinio ar procedūrinių įsipareigojimų dėl trečiosios lyties, translyčių ar transseksualių asmenų teisinio statuso.
Kaip numatoma dokumente, šalys privalo vengti bet kokios diskriminacijos dėl lyties ar seksualinės tapatybės, taip pat dėl kitų priežasčių, tokių kaip: rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitų pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, ryšių su tautine mažuma, turto, gimimo, amžiaus, sveikatos būklės, negalios, šeiminė padėties, imigranto arba pabėgėlio statuso.
Dokumentas įstrigo jau aštuonerius metus
Tuometinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius dar 2013 metais pasirašė Stambulo konvenciją. Vis dėlto Seimas iki šiol jos neratifikavo.
2016 metų rugpjūtį, dar prieš tą rudenį vykusius Seimo rinkimus, su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) į rinkimus ėję Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis ir Dovilė Šakalienė lankėsi labdaros ir paramos fonde „Frida“, kur nusifotografavo laikydami užrašą „Aš ir FRIDA už žmogaus teises! Ratifikuokime ET Stambulo konvenciją“.
O štai LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis tų metų rugsėjį viešai pareiškė, kad partija nepalaiko konvencijos ratifikavimo. Jo teigimu, įteisintas dokumentas leistų naujai traktuoti šeimos politiką.
„Negalime nepastebėti, jog šioje konvencijoje pateikiamas „socialinės lyties“ apibrėžimas, kas kelia realų pavojų mūsų remiamai šeimos politikai, orientuotai į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais“, – viešame pareiškime 2016 m. rugsėjį rašė R. Karbauskis.
Čia pat jis pridūrė, kad bet koks partijos rinkimų sąrašo narių Stambulo konvencijos palaikymas „traktuotinas tik kaip palaikymas siekio stiprinti kovą prieš smurtą artimoje aplinkoje“.
2017 metais vis dar užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs L. Linkevičius Seimą paragino ratifikuoti Stambulo konvenciją. Ministras tvirtino, kad bandymas stabdyti ratifikavimą, prisidengiant religiniais samprotavimais, yra nekorektiškas.
Tiesa, ministras pripažino, kad lietuvių kalba dokumente terminas „gender“ yra išverstas nekorektiškai.
„Lyties sąvoka, ko gero, versta nelabai korektiškai, bet čia kalba ne apie sąvokas, mes nekalbame ir apie pokyčius, galimai darytinus Konstitucijoje. Iš karto noriu užbėgdamas už akių pasakyti, kad jei kas nors mano, kad mes turėsime keisti Konstituciją, peržiūrėti sąvokas, netiesa visa tai“, – kalbėjo ministras.
Dar 2010 metais Teisingumo ministerija pateikė išvadą, kad Stambulo konvencijos nuostatos neprieštarauja Konstitucijai.
Stambulo konvencijos ratifikavimas neatsidūrė ir 2018 m. Seimo darbų programoje. Tąkart Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis tvirtino, kad ji nesuderinama su LVŽS programa.
„Konvencija – tai susitarimas, o ne privaloma direktyva. Kitas dalykas, kada į Stambulo konvenciją sudėti du dalykai ir vienas yra nesuderinamas su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programa, tai turbūt kol kas tas svarstymas yra neaktualizuotas“, – Seime 2018 m. kalbėjo V. Pranckietis.
Planų neišsižada
2020 m. po Seimo rinkimų valdančiąją daugumą sudarė trys partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis. Pastarųjų dviejų partijų programose nugulė pažadas ratifikuoti Stambulo konvenciją.
Iš opozicinių partijų už Stambulo konvencijos ratifikavimą savo rinkimų programoje pasisakė Lietuvos socialdemokratų partija.
Tiesa, 2020–2024 metų Vyriausybės programoje, nors ir kalbama apie įvairaus smurto prevenciją, įsipareigojimas ratifikuoti konvenciją nenugulė.
Tačiau Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako ketinanti siekti, kad konvencija būtų ratifikuota dar šios kadencijos Seime.
„Kalbėsimės su visų politinių frakcijų atstovais. Tam, kad ji būtų ratifikuota, reikia plataus politinio palaikymo, nes nei viena frakcija, matyt, nekalbės vienu balsu, nes tai yra vertybinis klausimas“, – vasarį kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
Kas keistųsi?
Jei Lietuvoje bus ratifikuota Stambulo konvencija, šalis turės užsiimti smurto prieš moteris ir šeimoje prevencija. Pavyzdžiui, apmokyti specialistus, kurie dirbtų su smurtą patyrusiomis moterimis, kelti visuomenės sąmoningumą apie smurtą šeimoje, mokyklose mokyti apie tarpasmeninių santykių sprendimą be smurto.
Taip pat Lietuva įsipareigotų suteikti smurtą patyrusioms aukoms apsaugą ir paramą. Pavyzdžiui, suteikti policijai įgaliojimus pašalinti smurtautoją iš jo namų, esant tiesioginiam pavojui, įsteigti moterims prieinamas prieglaudas, kurti nemokamas ir nuolat prieinamas pagalbos linijas smurto aukoms, kurti pagalbos centrus ir kt.
Galiausiai konvencija kriminalizuoja visas smurto artimoje aplinkoje formas. Vadinasi, už bet kokią smurto prieš moterį formą grės atsakomybė, teisėsaugos institucijos imsis tyrimų.
Iš 27 Europos Sąjungos šalių Stambulo konvencijos neratifikavo 6 šalys – Lietuva, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Slovakija ir Latvija.
