Nesantaikos kibirkštys tarp Briuselio ir Varšuvos ėmė skraidyti, kai po 2015 m. parlamento rinkimų į valdžią atėjo „Teisė ir Teisingumas“ (lenk. „Prawo i Sprawiedliwosc“, PiS). Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamos politinės jėgos atėjimas į valdžią žymėjo naujos politinės eros Lenkijoje aušrą.
Kiek anksčiau PiS kandidatas Andrzejus Duda laimėjo prezidento rinkimus, tad konservatyvi ir kiek euroskeptiška partija savo rankose laikė praktiškai visas šalies politines vadeles. Visgi to PiS neužteko ir kartais viešojoje erdvėje prezesie (liet. pirmininku) vadinamas J. Kaczynskis su kompanija nusitaikė ir į Lenkijos teisinę sistemą.
Teismų reforma, nors ir pagrindinis, tačiau ne vienintelis veiksnys, kuris kurstė prieštaringus jausmus tarp Europos Sąjungos ir Lenkijos valdančiųjų. Žmogaus teisių klausimai, tokie kaip LGBTQ bendruomenės teisės Lenkijoje ar valdžios noras griežtinti abortų tvarką, UNESCO saugomos Belovežo girios kirtimas, grėsmė žodžio laisvei – kritikos strėlės dėl šių temų ne kartą skriejo iš Briuselio Varšuvos link.
Paskutinis karčiai saldžius Lenkijos ir Europos Sąjungos santykius apibūdinantis epizodas – biudžeto veto. Lenkija kartu su kita Bendrijos „blogiuke“ Vengrija lapkritį blokavo Europos Sąjungos 2021–2027 metų biudžeto ir 750 mlrd. eurų finansinių priemonių dėl pandemijos paketo patvirtinimą.
Pagrindinis Višegrado šalių grupės argumentas – pinigų skirstymas tiesiogiai susijęs su teisės viršenybės laikymųsi, o tai, pasak lenkų ir vengrų, tiesioginis kišimasis į jų vidaus politiką.
Kompromisas tarp Europos vadovų galiausiai buvo pasiektas, biudžetas ir gaivinimo planas patvirtinti, o J. Kaczynskis triumfuodamas pareiškė, kad susitikime pasiektas kompromisas, apribojantis finansinių sankcijų taikymą, yra „kardas“, saugantis šalį nuo bet kokios potencialios Bendrijos „atakos“.
Visgi PiS koalicijos partneris, Lenkijos teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro pareiškė, kad atsiimti veto buvo klaida. Praėjus savaitei po Lenkijos ir Vengrijos veto, konservatyvaus Lenkijos savaitraščio „Do Rzeczy“ viršelį puošė J. Kaczynskio ir Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen veidai, perskirti vaivorykštės spalvomis numargintu žaibu. Savaitraščio redakcija skelbė, kad „laikas pasikalbėti apie Polexitą“ ir „lenkai Bendrijai turi pasakyti: užteks!“.
Siūlyti „Polexitą“ – rizikinga
Visgi naujienų portalo tv3.lt kalbinti Lietuvos ekspertai tikino, kad realių prielaidų, kalbėti apie vienos svarbiausių mūsų šalies partnerių pasitraukimą iš Europos Sąjungos, nėra daug.
„Šiaip nėra realu, nes visos apklausos rodo, kad labai ryški Lenkijos piliečių dauguma pasisako už narystę už Europos Sąjungoje“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Andžejus Pukšto.
Pašnekovas svarstė, kad ko gero Lenkija šiuo metu nepalaikytų gilesnės Europos Sąjungos integracijos galimybių ir prie jų neprisidėtų.
„Tačiau dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, tai yra nerealu ir bent jau artimiausių metų perspektyvoje būtų rizikinga net siūlyti, nes nebūtų palaikymo“, – įsitikinęs A. Pukšto.
Kitas VDU atstovas, profesorius, politologas Šarūnas Liekis pritaria, kad nėra pagrindo kalbėti apie „Polexitą“ bei nereikėtų vertinti įvairių leidinių, šiuo atveju „Do Rzeczy“, pareiškimų už gryną pinigą.
Š. Liekis dėsto, kad Lenkija, kaip ir kitos Bendrijos narės iš Vidurio ir Rytų Europos, yra labiau europinės paramos gavėjos, o ne donorės. Dėl to, profesoriaus teigimu, šalies politinis elitas tikrai neturėtų imtis veiksmų, kurie užsuktų šį pinigų kraną ir taip iškeltų pavojų, pavyzdžiui, šalies socialinėms programoms.
„Sakyčiau, nerimta“, – taip į svarstymus apie „Polexitą“ reaguoja Š. Liekis.
Lenkai žaidžia dvigubą žaidimą
Jei pažvelgtume į Lenkijos valdžios retoriką Europos Sąjungos atžvilgiu ir į lenkų visuomenės požiūrį į Bendriją, išvystume nemenką disonansą. PiS ir jos koalicijos partneriai dažnai kalba apie būtinybę gintis nuo Briuselio diktato, o štai daugiau nei 80 proc. lenkų palaiko narystę Europos Sąjungoje.
Š. Liekio nuomone, nors Lenkijos valdžios elitas ir yra proeuropietiškas, jam būtina pabrėžti savo skirtumus nuo Briuselio, vertybinę stovėseną vienais ar kitais klausimais.
„Čia toks žaidimas savo vidiniam elektoratui, rinkėjams, didinant savo populiarumą, rodant, koks tu esi užsispyręs ir vertybiškai tvirtas“, – aiškino Š. Liekis.
Iš kitos pusės, kaip sako VDU profesorius, PiS žaidžia ne tik savo namų aikštelėje, tačiau ir europiniame politikos lauke. Ir čia taip pat kyla įvairios užkulisinės intrigos.
Europinė dešiniųjų Liaudies partija, kurioje vienu pirmųjų smuikų groja ir Angelos Merkel vadovaujami Vokietijos krikščionys demokratai, savo gretose turi PiS pagrindinę konkurentę Lenkijos politikoje „Piliečių platformą“ (lenk. „Platforma Obywatelska“).
Š. Liekio tvirtinimu, ir dabartiniams Lietuvos valdantiesiems Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD) „Piliečių platforma“ daug artimesnė nei PiS. O čia, pasak Š. Liekio, taip pat gali kilti nesusišnekėjimo ir įtampos, nes PiS palaikė gana glaudžius santykius su nuėjusia Sauliaus Skvernelio Vyriausybe. Prisiminkime, kaip S. Skvernelis turėjo privačią vakarienę su J. Kaczynskiu, ar Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis į S. Skvernelį familiariai savo kalbose kreipdavosi „brangus Sauliau“.
Situacijos, kad Lenkijos valdžia kritikuoja Briuselį, o visuomenė palaiko narystę Bendrijoje, paradoksalumą pripažįsta ir A. Pukšto.
„Šiaip yra tam tikras disonansas taro dabartinės Vyriausybės ir bendros Lenkijos piliečių nuomonės. Ir Vyriausybė šitą supranta, kad ta linija yra plona. Ji bando kaip galima iš vienos pusės priartėti prie tos raudonos linijos, bet iš kitos pusės visgi bando ir neperžengti tos raudonos linijos“, – teigė A. Pukšto.
Situacija keisis po pandemijos?
Nors dabar trintis tarp Varšuvos ir Briuselio prislopus, nesantaikos kibirkščių ima rastis pačioje Lenkijoje.
Jau minėtas teisingumo ministras Z. Ziobro, po pareiškimo apie tai, kad kompromisas su Europos Sąjunga buvo klaida, pareiškė, kad jo atstovaujama partija „Vieningoji Lenkija“ (lenk. „Solidarna Polska“) svarstys, kokias pasekmes Lenkijos Vyriausybės veiksmai gali turėti koalicijos ateičiai. Tai ne pirmas kartas, kai Z. Ziobro su bendražygiais kelia aistras valdančiojoje koalicijoje dėl požiūrio į Europos Sąjungą.
Naujienų portalo „Wirtualna Polska“ šaltiniai Vyriausybėje teigė, kad Z. Ziobro persistengė, nes kompromiso siekęs M. Morawieckis turėjo neformaliu Lenkijos lyderio laikomo J. Kaczynskio palaikymą.
Visgi Z. Ziobro politiniai žaidimai gali turėti daug didesnių ambicijų nei tik dėmesio į savęs atkreipimas. Sasekso universiteto profesorius Aleksas Szczerbiakas teigia, kad praėjusią vasarą Z. Ziobro bandė sugrįžti į PiS gretas, iš kurių pasitraukė prieštaraudamas J. Kaczynskiui. Visgi tas pats J. Kaczynskis neleido Z. Ziobro grįžti į partiją, baimindamasis pastarojo ambicijų užimti pirmininko postą.
Pasak A. Szczerbiako, kompromisą su Europos lyderiais Z. Ziobro pasirinko todėl, kad norėjo M. Morawieckį parodyti kaip silpną lyderį, nesugebantį apginti Lenkijos interesų. Tačiau kaip pažymi ekspertas, teisingumo ministras tuomet turėjo pasitraukti iš Vyriausybės ir iš koalicijos išsivesti savo partiją.
To Z. Ziobro nepadarė, nes tai reikštų valdžios praradimą, o, A. Szczerbiako teigimu, niekas negarantuotų „Vieningajai Lenkijai“ vietos parlamente po 2023 m. rinkimų. Supykusi PiS Z. Ziobro kompanijos į koaliciją nekviestų, o radikalesni lenkų rinkėjai turi ne vieną alternatyvą savo pasirinkimo lauke.
Žinoma, ir pačiai PiS reikia Z. Ziobro, kad išlaikytų minimalią daugumą parlamente. Visgi A. Pukšto neatmetė varianto, kad „Vieningoji Lenkija“ ar savanoriškai, ar priversta, pasitrauks iš valdančiosios koalicijos, ir Lenkijoje vyks išankstiniai parlamento rinkimai.
Visgi, jei taip nenutiks, su dabartine Vyriausybe Lenkija gyvens iki 2023 m., o PiS kandidatas A. Duda prezidento poste sėdės iki 2025 m. Tad, ar galima tikėtis pokyčių Varšuvos ir Briuselio santykiuose artimiausiais metais?
„Dabar, aš manau, kol yra pandemija, tol nėra labai daug diskutuojama apie Europos Sąjungos santvarką, apie jos perspektyvas, apie eurointegracijos viziją. Nemanau, kad čia būtų papildomų didelių įtampų.
<...> Šie metai, man atrodo, bus tokie, kad tas status quo išliks ir visi bandys laikytis tokios pozicijos, kad būt toliau nuo tų raudonų linijų. O ateityje, ko gero, tos temos sugrįš, bet tai, matyt, pasibaigus pandemijai ir tai ypatingai padėčiai“, – konstatavo A. Pukšto.
