Kitus metus „The Economist“ vadina ypatingo neapibrėžtumo metais. Tai bus laikotarpis, kuomet šalims teks kovoti dėl didžiausio laimėjimo – koronaviruso pandemijos suvaldymo. Tačiau ir iki tol rizikos bus susijusios su sveikata, ekonomikos būkle ir socialiniu stabilumu.
Pirmasis iššūkis – kova dėl vakcinų. Vos pasirodžius pirmosioms vakcinoms nuo Covid-19 rinkoje visų dėmesys nukryps nuo jų kūrimo į tai, kaip kuo greičiau ir pigiau jas tiekti gyventojams. Ir tai bus ne mažiau sudėtinga užduotis už pačios vakcinos sukūrimą.
Vakcinacijos diplomatiją lydės tarp šalių kylanti kova dėl to, kas ir kada turės gauti vakcinas. Yra ir „džokerio“ efektas: nėra aišku, kiek žmonių atsisakys skiepytis, net jei jiems tai bus pasiūlytą daryti nemokamai.
Antroji tendencija – tai mišrus ekonomikų atsigavimas. Ekonomikos atsigavimas ir augimas po pandemijos šalyse nebus vienodas. Ligos protrūkiai ir karantinai pasirodys tai vienur, tai kitur, o šalių valdžia turės rinktis tarp bendrovių „gyvybingumo“ palaikymo ir bandymų padėti žmonėms, kurie neteko darbo. Skirtumas tarp stipriųjų ir silpnųjų ženkliai išaugs.
Trečioji problema – teks susigauti naujos struktūros pasaulinėje „betvarkėje“. Ar naujasis JAV prezidentas Joe Bidenas sugebės sutvirtinti pasaulėtvarkos, kuri buvo pradedanti byrėti, pamatus? Paryžiaus klimato sutartis ir susitarimas dėl Irano branduolinės programos – galima šių darbų pradžia. Tačiau griūtis buvo prasidėjusi dar iki Donaldo Trumpo ir tai išgyveno jo prezidentavimo laikotarpį.
Ketvirtasis pavojus – įtampa tarp JAV ir Kinijos sustiprės. Nereikia laukti tikintis, kad J. Bidenas sustabdys prekybos karą su Kinija. Jis greičiau užsimanys pagerinti santykius su sąjungininkėmis, kad šis konfliktas būtų vystomas efektyviau. Daugelis šalių: nuo Afrikos iki Pietryčių Azijos, – stengiasi iš visų jėgų, kad vėl neatsidurtų kieno nors pusėje šiame kare, ir toliau augant įtampai.
Penktasis atskaitos taškas yra susijęs su JAV ir Kinijos konflikto priešakinėse linijose atsidūrusiomis bendrovėmis. Kalbama ne tik apie akivaizdžius pavyzdžius, tokius kaip „Huawei“ ir „TikTok“. Verslas vis dažniau tampa geopolitinių mūšių lauku.
Bendrovių vadovai turi ne tik susitvarkyti su spaudimu „iš viršaus“, bet ir „iš apačios“, nes darbuotojai bei klientai reikalauja laikytis standartų, kurie padėtų kovoti su klimato kaita ar socialine nelygybe. Ir taip yra vien todėl, kad politikai šiose srityse padarė pernelyg mažai.
Šeštoji tendencija – žmonių pokyčiai dėl tobulėjančių technologijų. 2020-ieji „pandemijos metai“ paspartino daugelio „technologinio elgesio“ pavyzdžių įgyvendinimą: nuo vaizdo konferencijų iki pirkinių internetu ar nuotolinių mokslų ir darbo. 2021-aisiais labiau paaiškės, kiek šie nauji žmonių elgesio pokyčiai įsitvirtins.
Septintoji tendencija – pasaulis jau nebebus toks atviras, koks buvo anksčiau. Turizmas susitrauks ir pasikeis. Daugiau bus akcentuojamos kelionės šalies viduje. Oro linijos, viešbučių tinklai ir lėktuvų gamintojai nukentės labiausiai. Taip pat kaip ir universitetai, kurie yra itin priklausomi nuo užsienio studentų. Kultūriniai mainai taip pat sumažės.
Aštuntoji tendencija yra siejama su klimato kaita. Krizės akivaizdoje vilties spindulys sužibo ir tikintiems, kad dar įmanoma kovoti su visuotiniu klimato atšilimu. Valdžios didina investicijas į atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, taip siekiant ir kurti naujas darbo vietas, ir sumažinti aplinkos taršą. Ar bus ambicingi šalių įsipareigojimai JT konferencijoje, kuri buvo šiais metais atidėta? Parodys artėjantys 2021-ieji.
Devintoji tendencija – 2021-ieji buvo de javu metai. Daugeliu atžvilgių kiti metai bus bandymas „normaliai“ nugyventi šiuos, tik jau sėkmingai. Įvairūs svarbūs įvykiai, tokie kaip olimpiada ar „Dubai Expo“ bei daugelis kitų politinių, sporto ar prekybos renginių, bus organizuojami „su metų atsilikimu“. Tačiau ne visiems tai pavyks.
Dešimtoji tendencija – tai labiau bandymas 2020-uosius paversti „grėsmingu perspėjimu“. Mokslininkai ir analitikai, kurie jau metų metus perspėjo dėl galimos pandemijos pradžios, dabar pabandys kažkaip išnaudoti šį atsivėrusį nedidelį galimybių langą, kad įtikintų politikus galų gale rimčiau atsižvelgti į panašaus pobūdžio riziką. O pavojų jau dabar nėra taip mažai – vien ko verti perspėjimai dėl sudėtingesnių pandemijų pasirodymo ar antibiotikams atsparių infekcijų atsiradimo, bei to paties branduolinio ar biologinio terorizmo pavojų, apie kuriuos skalambijama jau ne pirmą dešimtį metų.
