Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.
Šiame ciklo straipsnyje – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docente, sovietmečio tyrinėtoja Nerija Putinaite apie švenčių svarbą Sovietų Sąjungoje ir jų aidus dabartyje.
Džiaugsmas paslėpdavo terorą
N. Putinaitė naujienų portalui tv3.lt sakė, kad šventės idėja Sovietų Sąjungoje buvo itin svarbi valstybės gyvenime. Pašnekovės teigimu, pagrindinė švenčių paskirtis buvo generuoti džiaugsmo emocijas.
„Šventės turėjo kelias funkcijas. Pirma, jos turėjo parodyti sovietinių piliečių džiaugsmą, tarsi legitimuojant tą sovietinę valstybę. Antra, kuriant tą šventinę atmosferą, buvo uždengiamas teroras, trūkumai ir negandos.
Totalitarinėse valstybėse apskritai šventės yra be galo svarbios, nes jos ir mobilizuoja, ir kuria tam tikrą žmonių emociją, kuri šiaip natūraliai nesigamina. Ypač masinės šventės ir skirtos buvo tam, kad generuotų džiaugsmo emociją“, – dėstė N. Putinaitė.
Išskirtinis dėmesys – Dainų šventei
Norint generuoti džiaugsmo emociją sovietinėje visuomenėje, buvo organizuojamas įvairios sporto olimpiados, kurios buvo jungiamos su saviveiklininkų pasirodymais ir įvairiomis eisenomis.
Anot N. Putinaitės, šios olimpiados buvo rengiamos kokia nors svarbia proga, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos steigimo metinėms paminėti.
„Arba buvo rengiamos tos vadinamos sąjunginių respublikų dekados, kur sąjunginės respublikos pristatydavo savo programą.
Lietuvai irgi buvo numatyta vieta 1941 metais, bet prasidėjo karas ir neįvyko ta dekada Maskvoje. Tai irgi tapdavo tokiais milžiniškais džiaugsmo festivaliais, kur pasirodydavo skirtingos respublikos“, – kalbėjo ji.
Po Antrojo pasaulinio karo, bent jau Lietuvoje, didžiausia džiaugsmą generuojanti šventė buvo vienas masiškiausių renginių sovietinėje Lietuvoje – Dainų šventė.
„Dainų šventės buvo susietos su sovietinės Lietuvos gimtadieniais. Dėl to jos ir vykdavo kas penkerius metus, pažymint 1940 metais įvykusį Lietuvos tapimą sovietine respublika.
Iš pradžių nebuvo eisenos, bet paskui ir Dainų šventėje prasidėjo tos milžiniškos eisenos, kurių metų delegacijos pereidavo per visą Vilnių. Prieš tai vykdavo rajonuose tuos šventės. Aplink visą tą Dainų šventės mechanizmą buvo sukurta tokia džiaugsmo mašina“, – pasakojo N. Putinaitė.
Per šventes parduotuvėse – pilnesnės lentynos
Visgi demonstracijos gatvėse siejamos ne tik su Dainų švente ar įvairiomis sporto olimpiadomis, bet ir su valstybinėmis šventėmis, pavyzdžiui, Gegužės 1-ąja, kai miestų gatvėmis žengdavo minos su vėliavomis ir, kaip pažymi N. Putinaitė, privalomomis šypsenomis.
„Šventės kontekstą dar papildydavo tai, kad tuo metu parduotuvėse atsirasdavo daugiau prekių, būdavo „išmetama“ taip tam, kad pakeltų žmonėms nuotaiką“, – sakė docentė.
Pergalės dieną švęsdavo ne visada
Pasak N. Putinaitės, ilgą laiką svarbiausia švente buvo Spalio revoliucijos minėjimas.
„Tai buvo šventė, kuri labiau orientuota į patriotinio jausmo kūrimą, ypač pokariu, kai buvo susieta ir su revoliuciniu judėjimu, ir su žuvusiais už Sovietų Sąjungą“, – teigė N. Putinaitė.
Dar viena sovietinė šventė – Gegužės 9-oji – Pergalės diena – ir šiais laikais sulaukia nemažai kontraversijų. Visgi, anot sovietmečio tyrinėtojos, ši šventė Sovietų Sąjungoje ne visada buvo stipriai švenčiama.
„1945 metais įvyko paradas, o po to kitas paradas įvyko tik 1965 metais ir po to ji pradėta labiau švęsti. Bet ilgą laiką toks patriotinis bumas buvo aplink tas spalio šventes, aplink revoliucijos metines. Tokia karinė-patriotinė nuotaika, demonstracijos, eitynės“, – pasakojo pašnekovė.
Kultinė sovietinė šventė – Naujieji metai
„Nereikia užmiršti, kad kita šventė, kuri buvo nedarbo diena ir visą laiką svarbi – Naujieji metai. Kartais gal mažai pastebime, bet Naujieji metai Sovietų Sąjungoje tapo tokia kultine švente, tarsi tokia visiškai privataus džiaugsmo švente“, – tvirtino N. Putinaitė.
Naujųjų metų svarbą rodo ir tai, kad šiai progai specialiai buvo kuriami ir kino filmai, pavyzdžiui, „Karnavalo naktis“ su Liudmila Gurčenko ar „Likimo ironija, arba po pirties“, kurį iki šiol Naujųjų metų proga rodo lietuviškos komercinės televizijos.
„Karnavalo naktis“ buvo kultinis Naujųjų metų filmas, kuris taip pat rodo tokią gerovę, džiaugsmą, džiugesį, atskleidžia tokio pozityvaus, sugebančio linksminti, kultūringo sovietinio žmogaus tipą.
Tie filmai ir disciplinavo žmones, nes jie parodydavo, kaip reikia švęsti Naujuosius metus, kad nereikia nusigerti, bet jie kartu generavo ir tam tikras emocijas. Ta filmų produkcija buvo kontroliuojama, tad tokio filmo pasirodymas tikrai buvo neatsitiktinis ir jis atitiko visą tą šventės politiką“, – kalbėjo N. Putinaitė.
„Kai mes kalbame apie šventes, mes tikrai negalime užmiršti Naujųjų metų, nes tai tikrai buvo šventė, apipinta ideologija. <...> Žinoma, tai buvo ir religinio aspekto – Kalėdų – išstūmimas, suteikiant milžinišką akcentą Naujiesiems metams. Tai buvo viena iš pagrindinių švenčių“, – pridūrė ji.
Iš švenčių stengėsi išstumti religiją
N. Putinaitės teigimu, kalbant apie didžiąsias krikščioniškas šventes, tokias kaip Kalėdos ar Velykos, situacija skirtingais laikotarpiais skyrėsi.
„Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo labai kovojama ir prieš Velykas, ir prieš Kalėdas kaip prieš Katalikų Bažnyčios atramą visuomenėje. Tos šventės pateko į labai stiprų antireliginės propagandos priemonių centrą“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak N. Putinaitės, kai Lietuva buvo prijungtą prie Sovietų Sąjungos, komunistai jau buvo išbandę nemažai antireliginių priemonių, tad mūsų šalyje buvo taikoma pasiteisinusi praktika. Viena iš tų praktikų – švenčių pakaitalų kūrimas.
„Tai, kad mes dabar turime Kūčias kaip šeimos šventę, kur visi susėda prie stalo ir tarsi šeima susiburia, čia labai stiprią įtaką tam supratimui padarė sovietmetis – nureliginti tą šventę, akcentuoti ne kaip Kristaus gimimą, bet kaip šeimos šventę. Manau, kad tas prasmes gana stipriai įdiegė į visuomenę“, – įsitikinusi docentė.
Kalėdos taip pat buvo darbo diena, tiesa, mokslininkė archyvuose rado medžiagos, kaip lietuviai rasdavo būdų ištrūkti iš darboviečių ir švęsti vieną didžiausių metų švenčių.
„Esu radusi įvairių įstaigų vadovų ataskaitų, kurie, pavyzdžiui, sako, kad gruodžio 24 d. buvo rengtas pasitarimas ir jis neįvyko, nes dauguma susirgo. Žmonės visaip stengdavosi išsisukti, grįžti į gimtines ir švęsti religiškai“, – pasakojo N. Putinaitė.
Religinę liniją sovietai stengėsi išstumti ir iš Velykų ar Verbų sekmadienio, kurių metu organizuodavo pavasario šventes.
N. Putinaitės teigimu, didelės kovos vyko dėl mirusiems pagerbti skirtų lapkričio švenčių. Maždaug nuo 1962–1963 metų sovietinė valdžia jau sistemiškai stengėsi mirusiųjų dieną padaryti sekuliarią, neleisti skleistis religinėms prasmėms.
„Specialūs ritualai suformuoti, kurie ir Vėlines pakeitė labai stipriai“, – sakė docentė.
Sovietai norėjo ritualizuoti visus gyvenimo etapus
„Buvo stengiamasi sovietmečiu ritualizuoti įvairius gyvenimo etapus. Net ir ėjimą į mokyklą. Kokį mes dabar turime Rugsėjo 1-osios šventimą tokį labai specifinį, tai čia irgi sovietinių ritualų paveiktas perėjimo etapas – iš vaikystės į mokyklą“, – pasakojo N. Putinaitė.
Docentės teigimu, Rugsėjo 1-oji – tik vienas iš pavyzdžių, kaip valdžia sovietmečiu stengėsi ritualizuoti žmogaus gyvenimą. Pasak jos, sovietiniai ideologai siekė, kad žmogaus gyvenimas būtų suvisuomenintas, nepaliekant erdvės asmeniniam šventimui.
„Žmonių gimtadieniai buvo labai stipriai suvisuomeninti, jų šventimas vykdavo kolektyvuose. Tai buvo ne spontaniška, tai buvo nurodoma politiškai, kad negali asmeninės šventės metu žmogus likti vienas, turi kolektyvas visada įsijungti“, – teigė pašnekovė.
Ir vestuvės, ir krikštynos, ir laidotuvės – visų šių progų minėjimas buvo persmelktas sovietine ideologija.
„Sovietmečiu buvo labai stengiamasi sukurti ne religinį ritualą, kad jis būtų kuo iškilmingesnis, kuo didingesnis, kad jis patrauktų žmones, kad jie neminėtų tų progų bažnyčioje, o jos būtų civilinės.
Tam buvo skiriama ir labai daug išteklių, jungiami kolektyvai, kad jie skirtų dovanas ir panašiai. Pavyzdžiui, kad žmonėms atšventus vestuves civilinės metrikacijos skyriuose, nesinorėtų eiti į bažnyčią“, – sakė N. Putinaitė.
Pompastikos netrūko ne tik per džiugias šventes, pavyzdžiui, vestuves, bet ir gedulingas progas – laidotuves.
„Sovietinė praktika buvo labai išpūtusi laidotuves. Masinis dalyvavimas laidotuvėse, masinis vainikų nešimas – sovietinio ritualo dalis. Buvo stengiamasi kuo iškilmingesnius daryti tuos ritualus“, – teigė docentė.
„Sovietinė politika išpūtė, sukūrė labai daug pompastikos aplink tas visas šventes. Manau, kad dabar mes turime kai kur tik likučius viso šito. Toks grįžimas į normalumo vėžias įvyko. Tačiau ta sovietinė sekuliarizacija labai stipriai paveikė ir tas dabartines asmenines šventes“, – apibendrino N. Putinaitė.
