Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.
Šiame ciklo straipsnyje – kaip per pastaruosius 30 metų vystėsi Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų ekonomikos.
Pirmasis dešimtmetis – bankų krize ir organizuotu nusikalstamumu „pagardintas“ blaškymasis
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas Lietuvos ekonominį kelią per pastaruosius 30 metų išskirstytų į tris etapus. Pirmasis etapas – blaškymasis, kuris, anot pašnekovo, truko praktiškai visą pirmąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį.
„Ekonomiškai mes nelabai priartėjome prie Vakarų Europos per tą laikotarpį. Tik po 1998–1999 m. krizės Rusijoje mes galutinai atsisakėme tos idėjos, kad mes esame kažkoks tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Tik tada pasukome link Vakarų, link Europos Sąjungos“, – teigė Ž. Mauricas.
Per pirmąjį dešimtmetį, kaip sako ekonomistas, buvo visko: ir bankų krizė, ir nemažai politinių skandalų. Didelį vaidmenį valstybės gyvenime tuo metu vaidino ir organizuotas nusikalstamumas.
„Kažkuo labai neišsiskyrėme iš buvusių sovietinių respublikų“, – tikino Ž. Mauricas.
Išskyrė Europos Sąjungos naudą
Visgi „Brandnomika“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas mano, kad Lietuvos ekonomikos transformacija iš planinės į rinkos ekonomiką įvyko pakankamai greitai ir sklandžiai. Tą, anot jo, lėmė gana greitas Lietuvos įsiliejimas į Europos Sąjungą ir jos rinką.
„Sakyčiau, kas padėjo greitą rezultatą pasiekti – labai aiški trajektorija ir orientacija. Turiu omenyje, kad Lietuva, kai įstojo į Europos Sąjungą 2004-aisiais, tai nuo to laiko atsirado aiški bendradarbiavimo su Europa kryptis“, – naujienų portalui tv3.lt pasakojo A. Izgorodinas.
Pasak jo, Lietuvos įsiliejimas į Bendriją leido šaliai turėti stabilius eksporto kontraktus, o verslas ir valdžia taikė skaidrumo ir geros verslo aplinkos standartus.
„Šitas efektas tikrai pasiteisino, nes eksporto apimtys Lietuvoje labai stipriai išaugo, ateina vis daugiau investuotojų. Pagal verslo aplinkos kokybę Lietuva dabar užima vienuoliktą vietą visame pasaulyje“, – teigė ekonomistas.
Sulaukėme antro šalto dušo
Europos Sąjungos suteiktą impulsą Lietuvos ekonomikai pripažįsta ir Ž. Mauricas, kuris Lietuvos ekonominės raidos antrąjį etapą skaičiuoja būtent nuo įstojimo į Bendriją.
„Tuomet augimas labai paspartėjo, nes nemaža dalis pinigų įsiliejo į Lietuvos ekonomiką, tiek iš išorės – Europos Sąjungos – tiek vidaus kreditas augo, nes finansų sistema tapo stabilesnė po bankų krizių“, – pasakojo „Luminor“ banko atstovas.
Visgi, anot Ž. Maurico, tai buvo netvaraus augimo dešimtmetis.
„Antras šaltas dušas buvo 2008 metų krizė, kuri parodė, kad vien tik tai lūkesčiais ir Europos Sąjungos parama turtingas nebūsi. Reikia pačiam kurti produktus, paslaugas, prekės ženklus tam, kad sukurtum didesnę pridėtinę vertę. Tas kelias nebuvo toks, koks mes galvojome, kad jis bus. Kad gausim Europos Sąjungos paramą ir viskas išsispręs savaime“, – naujienų portalui tv3.lt komentavo ekonomistas.
Du gigantai įrėmino tvaraus augimo laikotarpį
Sulaukusi šalto dušo, pasak Ž. Maurico, Lietuva perėjo į tvaraus ekonomikos augimo dešimtmetį.
„Pirmas žiburėlis buvo, kai pavyko prisivilioti „Barclays“ į Lietuvą, jis davė pradžią paslaugų sektoriaus plėtrai. Pasibaigė tas dešimtmetis „Continental“ atėjimu. Tai parodė, kad mes galime prisitraukti ne tik paslaugų įmones, bet ir pramonės“, – teigė pašnekovas.
Nebesame neturtinga periferija
Dabartinį dešimtmetį, į kurį neseniai įžengėme, dešimtmetį Ž. Mauricas įvardija kaip kūrybingo ir inovatyvaus augimo laikotarpį.
„Mes ne tik siekiame pritraukti investicijų, bet ir patys į platesnius vandenis neriam. Patys įmones užsiauginam, turime nemažai „vienaragių“. <...> Kitos įmonės kuria vis daugiau inovacijų, pradeda įsigyti kitas įmones Vakarų Europos šalyse“, – tvirtino jis.
Ekonomisto teigimu, šio laikotarpio pradžią žymi ir pastaruosius keletą metų matomas didžiulis pajamų šuolis.
„Ypatingai mažiau uždirbančių. Tie atlyginimų skirtumai dažnu atveju nebe kartais skaičiuojami nuo Vakarų Europos, o procentais tik tai“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
„Įvyko psichologinis lūžis. Nebesame kažkokia periferija neturtinga, kuri tik besiveja kitus. Į mus kai kuriais atvejais jau žiūri kaip į lygiavertį partnerį ar konkurentą. <...> Yra didelė tikimybė, kad šio dešimtmečio pabaigoje būsime arti Europos Sąjungos vidurkio ir gyvensime geriau, bei bet kada gyvenome anksčiau.
<...> Kartais nelabai ir įvertinam tų pasiekimų, kai savo burbule užsisukę esame, bet tikrai Lietuva padarė mažą stebuklą. Gal nėra dar toks džiuginantis jis, nes vis lyginamės su Vakarų Europos šalimis, kurios yra geresnėje situacijoje. Bet lyginant su tuo, kur mes buvome, mes tikrai pasiekėme labai daug“, – kalbėjo ekonomistas.
Estija moka save pristatyti užsienyje
Žvelgdamas į per tris nepriklausomybės dešimtmečius pasiektus ekonominius rezultatus, A. Izgorodinas į pirmąją vietą statytų Estiją, į antrąją – Lietuvą, Latvijai ekonomistas paskyrė trečiąją vietą.
„Iš vienos pusės, kodėl estams truputėlį geriau pasisekė, negu Lietuvai arba Latvijai – jie yra arčiau Skandinavijos regiono ir Suomijos. Kai Baltijos šalys stojo į Europos Sąjungą, Suomijos įmonės gana greitai pradėjo kelti verslą į Estiją, kas leido estams turėti didesnį BVP vienam žmogui ir stabilesnį ekonomikos augimą“, – pažymėjo A. Izgorodinas.
Dar vienas Estijos privalumas, kurį išskyrė pašnekovas, yra tas, kad šalis labai gerai moka save pristatyti tarptautinėje erdvėje.
„Kalbant apie Estiją, užsienietis tikriausiai iš karto pasakys, kad tai šalis, kuri turi „Skype“, šalis, kuri yra inovatyvi ir kuri turi stiprią valdžios elektroninę pusę“, – sakė ekonomistas.
Anot A. Izgorodino, nei Lietuva, nei Latvija tokios ryškios tarptautinės krypties kaip Estija neturi.
„Nors Lietuva pagal investicijų pritraukimą atrodo labai gerai, tiek į paslaugų centrus, tiek į tą pačią pramonę. Tiesiog kartais mes nemokame savęs labai gerai pateikti. Tą estai daro šiek tiek geriau“, – teigė pašnekovas.
Estai blaškėsi mažiau
„Estijoje mažiau blaškymosi buvo. Jų privatizacijos programa įvyko sklandžiau, nebuvo tokių gilių sukrėtimų bankų sektoriuje. Tie patys skandinavų kapitalo bankai pirmiausia atėjo į Estiją, po to į Latviją ir vėliausiai – į Lietuva“, – pasakojo Ž. Mauricas.
Ekonomistas pažymėjo, kad savo ekonominiais pasiekimais Estija per pastaruosius trisdešimt metų praktiškai visą laiką pirmavo tarp Baltijos šalių.
„Galbūt pastaruoju metu kažkiek mes lipame ant kulnų“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
Latvijai koją kišo priklausomybė nuo Rusijos
Analizuodamas Latvijos kelią, A. Izgorodinas pažymėjo, kad šiai šaliai transformacija iš planinės į rinkos ekonomiką sekėsi kiek sunkiau, nei kitoms Baltijos „sesėms“. Ekonomistas svarstė, kad tą galėjo lemti didesnė priklausomybė nuo Rusijos ir jos ekonominės erdvės.
„Lietuvos ekonomika greičiau nuėjo nuo NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos – aut. past.) rinkų ir persiorientavo prie Europos rinkų. Latvija, ir investicijų, ir verslo prasme, buvo labiau linkusi išlaikyti tam tikrą balansą. To rezultatas – Latvijos transformacija šiek tiek užtruko“, – tikino A. Izgorodinas.
Ž. Mauricas sutiko, kad Latvija per ilgai blaškėsi bandydama būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, o ir dabar ne visada suranda savo vietą, lyginant su Lietuva ir Estija. Ekonomistas taip pat pažymi, kad Latvijai skaudžiau kirto ir 2008 metų ekonominė krizė.
„Mes pasimokėme iš tų klaidų ir labiau su Estija supanašėjome, o Latvija šiek tiek atsilieka nuo mūsų“, – teigė „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas.
Rusijai bus sunku
Nors Rusija gali pasigirti gausiais gamtiniais ištekliais, dideliu gyventojų skaičiumi, anot A. Izgorodino, Sovietų Sąjungos politiniu ir ekonominiu centru buvusi šalis per pastaruosius trisdešimt metų nepasiekė didelės ekonominės pažangos.
„Tai šalis, kuri neturi didelių inovacijų, kuri turi labai neskaidrią verslo aplinką, kuri baido investuotojus. Šalis, kuri nepadarė kažkokio proveržio inovacijų srityje.
Ji orientuojasi į žemesnę pridėtinę vertę ir į turto paskirstymo tarp tam tikro elito. Bet gyventojų perkamoji galia tikrai nestipriai išaugo po Sovietų Sąjungos griūties“, – kalbėjo A. Izgorodinas.
Ekonomisto teigimu, rėmimasis gamtiniais ištekliais tapo prakeiksmu Rusijai, o stringanti šalies pažanga kuo toliau, tuo labiau kels problemų ateityje.
„Pasaulis keičiasi, pereinama prie visiškai kitų energetinių išteklių. <...> Nedarant inovacijų ir neprisitaikant prie šitų pokyčių, ilgalaikėje perspektyvoje Rusijai bus ganėtinai sunku“, – įsitikinęs „Brandnomika“ ekonomistas.
Rusiją jau lenkiame kartais
Ž. Maurico teigimu, ekonominis Rusijos aukso amžius buvo 2012 metai.
„Bet kuo toliau, tuo labiau ryškėjo iššūkiai. Viskas prasidėjo nuo demokratijos trūkumo, įsitvirtino valdžios vertikalė, automatiškai oligarchų kaitos nebėra, tam tikra stagnacija“, – teigė ekonomistas.
Kaip pasakojo pašnekovas, dar prieš dešimtmetį Tarptautinis Sankt Peterburgo ekonomikos forumas sutraukdavo pasaulio lyderius, žinomus verslininkus, Rusijos ekonomika pritraukdavo tarptautinių investicijų. Tačiau, anot Ž. Maurico, nestabilus pamatas lėmė šalies ekonomikos stagnaciją.
„Yra didelis neapibrėžtumas, niekas Rusijoje nebenori investuoti. Ta šalis eina stagnacijos keliu“, – tikino jis.
Ž. Maurico teigimu, 2012 metais Rusijoje ir atlyginimai, ir BVP vienam gyventojui buvo didesni nei Lietuvoje. Tačiau, nepraėjus net dešimtmečiui, atotrūkis tarp Lietuvos ir Rusijos išaugo dukart. Tik šį kartą jau Lietuva lenkia Rusiją pagal atlyginimus ir BVP vienam gyventojui.
„Pamatai yra silpni, o mūsų labai tvirti. Mūsų tas medis gal ir neatrodo itin puošnus išorėje, bet vidus yra tvirtas. <...> Atotrūkis tarp Rusijos ir Baltijos šalių tik didės“, – kalbėjo ekonomistas.
Centrinėje Azijoje – gražus fasadas, bet prastas vidus
Ekonomistai sutinka, kad gausūs gamtinių išteklių aruodai koją pakišo ne tik Rusijai, bet ir toliausiai nuo Lietuvos esančioms buvusioms sovietinėms respublikoms Centrinėje Azijoje.
„Resursai sudaro tokią iliuziją, kad gali gerai gyventi. <...> Naftos turime, viskas bus gerai, bet naftos kaina, kaip matome, susvyravo 2014-2015 metais ir tai atvėrė visą tą negražų vidų. Ten fasadas tose šalyse labai gražus, bet vidus – labai prastas“, – tvirtino Ž. Mauricas.
„Kitas aspektas – tos šalys užsidariusios tarpusavyje. Jos nesiorientuoja į rinkas, kuriose yra labai svarbu skaidrumas, verslo aplinka, produktyvumas. NVS regione yra labai savotiška verslo aplinka, tos šalys ten sukasi, tačiau kuo toliau, tuo labiau tai tampa problema“, – teigė A. Izgorodinas.
Ž. Maurico teigimu, šio amžiaus pradžioje buvo įsivaizduojama, kad šios šalys nelabai ir atsilieka nuo Baltijos valstybių.
„Kazachstanas turtingas naftos, Kirgizija buvo toks mažas demokratijos lopšelis Centrinėje Azijoje. Tokio labai didelio skirtumo, bent jau psichologiškai, nelabai net ir buvo. Bet dabar tas atotrūkis milžiniškas, jie galbūt net atbuline pavara yra nujudėję“, – sakė ekonomistas.
Ž. Maurico teigimu, buvusioms sovietinėms respublikoms Centrinėje Azijoje nepavyko pasiekti ekonominio proveržio dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, prasta privačios nuosavybės apsauga. Antra, silpna demokratijos būklė.
„Kazachstanas net pervadino sostinę prezidento vardu – Nursultanas. Tai labai geras to pavyzdys“, – dėstė pašnekovas.
Laisva rinka, anot Ž. Maurico, išlaisvina žmonių kūrybinį potencialą, o šio komponento Centrinės Azijos šalims taip pat pristigo.
„Kai džiną išleidi iš butelio, valstybė ima judėti į priekį ir jos nebesustabdysi. O ten, kai daugumoje šalių susidariusi tokia vertikalė, kai arba kažkokie oligarchai valdo pagrindinius šalies resursus ir neleidžia kitiems žmonėms užsiimti kažkokia veikla, arba tiesiogiai valdžios vertikalė yra didelė, kuri tuos kūrybingesnius žmones slopina ir vėliau pasireiškia to rezultatas“, – sakė jis.
Ukraina Vakarų nepasieks, bet simbolinė pergalė jau arti
Pasak A. Izgorodino, gali įvykti taip, kad į Vakarus labiau orientuotos buvusios respublikos, tokios kaip Ukraina ar Sakartvelas, gali padaryti didesnę ekonominę pažangą ateityje, nei tos šalys, kurios ir toliau liks įsikibusios Rusijos erdvės. Visgi tam gali prireikti ir 30, ir 40 metų.
„Tam, kad įvyktų toks fundamentalus proveržis, turi pasikeisti karta, turi pasikeisti mentalitetas. Senesnės žmonių kartos jau nepakeisi. Kol ši senesnė verslininkų ir valdininkų karta Ukrainoje ar Baltarusijoje neišmirs, kažkokių didesnių pokyčių tikėtis neverta.
Galima tikėtis pokyčių tik tada, kai išmirs „dinozaurai“ ir į verslą bei valdžią ateis naujoviškai mąstantys žmonės, kurie turi kitas vertybes, kurie daugiau yra keliavę, labiau supranta europines vertybes. Tačiau tai yra demografinis procesas, kuris užtruks“, – konstatavo A. Izgorodinas.
Baltijos valstybių ar Vakarų Europos Ukraina greitu metu nepasieks, tačiau jau artimiausiais metais gali nuraškyti simbolinę ekonominę pergalę, sako Ž. Mauricas.
„Manau, kad iki 2025–2026 m. Ukraina gali pasivyti Rusiją, gal ne pagal BVP, bet atlyginimus. Čia būtų didelis neigiamas įvaizdžio šokas Rusijai, bet tai jau neišvengiama. Jau dabar atlyginimai Ukrainoje didesni negu Kryme. <...> Krymui Rusija žadėjo aukso kalnus, bet ekonomiškai jie jau dabar yra pralaimėję“, – konstatavo Ž. Mauricas.
